Bučiuoju į kaktą, kai liūdi,
Kai debesys lanko juodi...
Bučiuoju į kaklą,
Kai mėnesiena pakilusi laižo zenitą.
Dažnai nuo bučinio slėgio belieka,
Tik PA.
Tada lūpom suvilgau duobutę po smakru
Kur sapnas tavasis užmiega.
Kai paprastas „tu patinki“
Evoliucionuoja į „myliu“
Nedrąsiai nuraudęs, kai žemuogėm kvepia birželiai
Paliečiu lūpas... Žemiau.
Ir viskas taip sukrečiančiai aišku,
Jog visos vėtros mus randa vėliau.