Na ir tiek

* * * 

Net iš pradžių daina nederėjo,
Kas iš mudviejų buvo teisus,
Gal perdaug visažiniai kalbėjo,
Nesuprasdami nieko, - už mus.

Ką vienatvėje tesugebėjom,
Pakelėje užkūrėm ugnelę,
O jinai suliepsnot nenorėjo,
Prie visai nepažystamo kelio. 

O ruduo viską vėl atvėsins,
Klos po kojomis raustantį varį,
Širdies šilumą kas beprimins,
Kai visi jau praėjo pro šalį.

Ir skriaudos širdyje nenešioki,
Teišaus daug gražesnių dienų,
Jei užklaustų, tik tiek pakartoki,
Kad kiti nedarytų klaidų:

Kitaip net ir būt negalėjo,
Dvi vienatvės, užkūrėm ugnelę.
O jinai suliepsnot nenorėjo,
Na ir tiek - prie nežinomo kelio...

  * * *