Rašyk
Eilės (72290)
Fantastika (2176)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ji nėra tas pats, ką įvairaus plauko ir stoto mizantropai vadina rutina, kai diena keičia naktį, ir nykus balsas sako „nieko gero“.
Ne, rutina yra kasdienybė mechanine prasme, kada žmogus viską daro automatiškai, nesigilindamas ir nesigudrindamas savęs ar kitų klausti, kodėl taip atrodo ta tavo, mano, visų mūsų kasdienybė su įvairiomis intonacijomis ir konotacijomis, o toks žmogus mašina, kaip kažkada žiloje senovėje traktate rašė toks prancūzų filosofas Ž. O. Lametri rašė, iš tikrųjų jos nepastebi.

Kasdienybė, taip pat nieko neturi bendra su inercija, nes ši yra slydimas kažkokia tai erdve, praktiškai juntant tik kažkokį nesuprantamą pasipriešinimą ar trintį, nebūtinai fizinę, bet ir žodžio, minties, galėjimo ar neįgalumo kažką keisti, bet neleidžiančią išvystyti laisvo kritimo ar kokio nors kosminio greičio su visu pagreičiu, kai tavęs jau niekas nebejudina, net aristoteliškasis, ar koks ten buvo pirmasis judintojas, ar užpakalio spardytojas.

Kasdienybė yra toks fenomenas, kad negali jos pavadinti nuobodžia, bespalve, beveiksme, bekvape, nykia ar dar kokia nors sugalvota negatyvumo išraiška.
Jeigu tik sugebi rinktis ir turėti pasirinkimą, tai nuo labo ryto gali pradėti rinktis kuria koja išlipti iš lovos ar išgriūti tiesiog ant grindų, kokios spalvos, kvapo ir koncentracijos arbatą, kavą užsiplikyti, ar prisispausti sulčių su lėtaeige sulčiaspaude pavadinimu „Zyle“.
Nuo kokio žinių tinklalapio pradėti pasidomėjimą pasaulio ir savo kiemo kataklizmais ir kitomis geromis naujienomis, siekiant sužinoti kokia šiandien leistina agresijos forma atakuoja tave: minkšta ar kieta?
Jeigu perskaitei antraštę, kad Bunkė ar Zvonkė, o gal tai viena ir ta pati būtybė pagaliau išsiskyrė ir paaiškėjo skyrybos priežastys, tai agresija minkšta, nes taikomasi į šeimą, valstybės pagrindą, o jeigu vyksta planinės pratybos išsilaipinimas Klaipėdoje, tai jau kieta agresija, galvoji, visai nejausdamas kasdienybės nykumo, ar šį sykį iššaus koks šautuvas, ar taip ir prakabos ant politinės teatro scenos begarsis, kaip tolimais artimais 1940 aisiais?
Bet galų gale suvoki, kad tai vis tiek kasdienybė, vis tas pats ir tas pats, bet esi pasmerktas ją tęsti toliau, neturėdamas jokio kito pasirinkimo.

Arbatą/ kavą/ sultis gurkšnoti vieną ar su sausainiais, o gal pasidaryti sumuštinį?
Štai klausimas koksai.
Laikas apsprendžiantis viską, apsprendžia ir tai, kad „nėra laiko“.

Į darbą važiuoti miesto transportu, savo automobiliu, dviračius ar žygiuoti pėstute?
Vėlgi egzistencinis klausimas, nors ir labai kasdieniškas, bet iškylantis ir iškylantis kas rytą, ir reikia spręsti, kaip judėti erdvėje, kaip nusigauti iki tenai, kur esi laukiamas, kur esi pasmerktas dirbti, arti iki vakaro, o gal ir ilgiau.

Taigi, kasdienybė, kaip tokia nuo labo ryto iki darbo durų gali būti (ir yra) nepaprastai įvairi, turinti visokių alternatyvų, žinoma jeigu nesi niurzga, kuris nuspaudęs žadintuvą pagalvoji: jokios prošvaistės nėra, tik keliesi iš lovos ir dūlini snausdamas į vonią, o ten iš veidrodžio tave pasitinka tavo alter ego tarsi koks praeities šešėlis, arba ateivis iš kokio fantastinio ridiko ar ridikėlio kronikų atkeliavęs, nebyliai priekaištaudamas, blausiu žvilgsniu, nes jokio kito ginklo dar neturi -  ko čia spitriji?
Nuo čia ir prasideda rutina, jei dar priedo viskas blogai, kas tave sieja.
Inercija būtų jeigu viską tą pakartotum be jokios minties, tarsi transe, ar beorėje erdvėje, tarsi ne tu pats.

Ne, man kasdienybė patinka, nes kiekvieną dieną tose pačiose vietose ir tuo pačiu metu, pastebiu vis kažką ne taip kaip vakar ir vis mažiau lieka minties, kad kažkur tai jau matyta, be to jautiesi saugus savo pastovume, kol staiga..., kas nors neįvyksta netikėto.

Štai ir dabar pro atvirą langą įskridusi (naiviai galvoju, kad) paklydusi širšė, visai ne tokia kaip anąkart, kai įgėlė į viršugalvį ir spruko lauk įvykdžiusi savo misiją, o aš skausmo apsvaigintas, tarsi išgirdęs dar skaičių tryliktas galvojau, kad kažkas man įkalė vinį kokių penkių colių į galvą
O šita skraido tik, ir skraido kažkaip nervingiau, tarsi turėdama kažkokią užduotį, tarsi būtų koks nepilotuojamas geltonais šonais naikintuvas ar visas bombonešis, ką aš žinau, kuo yra užpildytas jos fiuzeležas.
Skraido taip, tarsi ruoštųsi nutūpti, ar įsikurti ilgiau.
Belieka pasikasyti viršugalvį, maža ką sugalvos įsibrovėlė, nežinau juk kaip ji nusiteikusi naudoti minkštą agresiją ar kietą, o gal ji pasiruošusi mane vienu smūgiu aneksuoti?
Be to apsiginti neturiu kuo, mano asmeninis karinis biudžetas mano paties nurėžtas iki absoliučių nulių, (kas gi mane puls jei aš ES ir NATO narys?) ir vien jau tai turi atgrasyti visus agresorius, o be to esu taikumo įsikūnijimas.
Nors dabar plikomis akimis, ne radarais, sekant tą oro pažeidėją, jaučiu kaip mano mintys darosi militariškos ir kartu jaučiu kartų kartėlio skonį burnoje, kad net ir po paskutinio įkandimo, su agresoriumi turiu vėl susitikti  ir kovoti plikomis rankomis.
Kiek žadėjau skirti tuos kelis litus, kurie tikrai nesudarytų du procentus metinio mano  biudžeto ir nusipirkti prietaisą mušti širšėms ir kitiems agresoriams, kurie viduryje balto ryto veržiasi pro mano langą, pažeidžia mano oro erdvę, ir dar siekia aneksuoti kokį gabalėlį dešros nuo rytinio sumuštinio, ar apdergti lempos gaubtą virtuvėje.
Gal, pagalvojau pradžiai reikėtų paskui tuo kelis vyrus į šaulių sąjungą ar medžiotojus bent jau įsirašyti, ir skirtingai negu tie vyrai politikos nedaryčiau tuo žingsniu, bet žengčiau pirmą žingsnį savo namų, savo tvirtovės apgynimui?
Štai koks nekasdieniškas klausimas iškyla.
Vis tik ateina praregėjimų metas kasdienybėje ir todėl  kasdienybė man pradeda patikti.
Tik ką daryti su agresoriumi...
2015-06-30 09:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-08 06:43
wrawr
1 eik paskaityk ką nors
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 15:47
Erla
Esė idėja gera, bet vietomis per daug tuščiažodžiavimo.
3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 15:23
Nie cas
susitikę, vienas kito klausia:

- kaip gyveni, kas naujo?

- nieko, viskas po senovei.

- geresnio tau ir nelinkėčiau. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 10:25
Juozas Staputis
Taip, kasdienybė yra nekasdieniška ir ne tik asmenybei.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą