Verta

Ir taip alsuoja žemė.
Vandeniu, rūko lašais, ramuma...
Vakaro toliuos užgimęs šešėlis
Artėja,
Gilėja,
Tamsėja.

Ir peiliais galąstais
Bučiuoju jo kūną...
Tą kūną priplėkusį-
Amžiną tamsumą.
Ir bręstančią giją kasdienio slogumo,
Ir baimę... baimę sustoti.

Pabandyti... akimirkai... mažai, vienintelei
Sustabdyti ėjimą.
Tik tam, kad įkvėpčiau. Tik tam,
Kad paliesčiau alsavimą vakaro...
Tą krentantį dangų,
Skrendančius aitvarus...
Be tikslo, be kelio, paklydusius, ieškančius.

Tai vienintelei akimirkai.
Neverta. Kam verta?
Karštu pabučiavimu kraują pralieti...
Aštrus palytėjimas vien žvilgsnio,
Tik lūpų.
Užgniaužia kvėpavimą. Yra.

... ir aš sustojau.
Kad nuo peilių srūvantis kraujas
Pamaitintų tave man po kojom.
Į tave, mano žeme, mano jūra,
Neriu
Gilyn.
Sustojau. Vien jūsų glamonėms.
Tai vienintelei akimirkai.
Verta.