Rašyk
Eilės (72252)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 38 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Monika (pradžia)


15. 35 rodo laikrodis, o aš įeinu į mūsų kažkada vadintą kavinukę, šalia miesto centro, nedidele sale, keliolika stalelių suskirstytų į pakankamai atskiras nišas, kad būtų galima kalbėtis ir nebijoti, kad kaimynai sėdintys girdės tavo pokalbį.
Tuo, savotišku intymumo garantavimu kavinė mus ir patraukė.
Mūsų stalelis buvo dešiniajame kavinės kampe ir nereikia net abejoti, kad prie jo nugara į duris sėdi Monika. Jeigu čia būtų kas nors sėdėję ji tuos lankytojus ko gero būtų išvariusi, tik kad būtų galima čia atsisėsti ir laukti, įsitikinus, kad aš būtinai ateisiu, pavėlavęs ne daugiau kaip penkias minutes.
Garbanoti, papurę kai visada iki pečių jos rudi plaukai, buvo užkišti už trupučiuką per didelių jos veidui ausų.
Priėjau.
- Galima prisėsti? – Paklausiau, kiek galima abejingiau.
Ji pakėlė, kaip man pasirodė, baukščias akis:
- Prašau. – Nusišypsojo šypsena, kuri rodė pasimetimą.
Atsisėdau priešais ir pažvelgiau į ją žvilgsniu, kurį pavadinti vien klausiančiu ar priekaištaujančiu būtų sunku, o prieš mane sėdėjo ta ir nebe ta Monika. Kažkas buvo joje pasikeitę, ko negalėjau įžvelgti tuo savo tiriančiu turbūt daugiau žvilgsniu, negu priekaištaujančiu. Gal tos emocijos ir neleido man joje įžvelgti tų įvykusių pokyčių. Kadangi aš tylėjau, tai kalbėti pradėti turėjo ji.
- Pyksti? – Buvo jos vienas žodis, kurį pirmiausia ir tikėjausi išgirsti, ir ruošiausi į jį atsakyti keliasdešimt kartų mintyse, o gal ir balsiai (gyvenu, taigi, vienas ir ne visada suseku save mintyse kalbantį).
- Jau nebe. – Atsakiau jau atsainiai ir užsisakiau kavos ir vyno sau, o Monikai šampano, kurį ji mėgdavo plempti, kaip aš sakydavau buteliais.
Šampano ir ekspresionizmo gurmanė, kaži nuo ko šiandien pradės savo grįžtamąją kalbą, nuo šampano ar nuo kokio nors Paulio Vegenerio.
- Visam grįžai, ar vėl bėgsi? – Paklausiau įsivyravus tarp mūsų ilgai tylos pauzei, bet ne todėl, kad būčiau pajutęs gailestį jai, ar, kad nepadoriai ilgai tylim, o gal tiesiog padrąsinau savo klausimu.
- Nežinau. – Pasitaisė už ausies išsprūdusių plaukų giją ir dar kartą keistai šyptelėjo, bet atsakė ir man klausimu:
- O tu kaip?
- Vis taip pat, sukuosi darbe, gulinėju namuose, žodžiu gyvenu, kaip ir daugelis visame pasaulyje tokį gyvenimą gyvenančių žmogeliukų. – Pabrėžiau „visame pasaulyje“, tarsi norėdamas jai priekaištauti už pabėgimą.
Padavėja atnešė kavą ir vyną su šampanu.
- Už susitikimą. – Pasiūliau tostą, atsargiai stuktelėjau į Monikos taurę ir vienu mauku išgėriau savo vyną, nes norėjau atsigerti kavos, o Monika gurkštelėjo vieną gurkšnelį.
- Tai pasakok. – Kalbėjau, žiūrėdamas jai į akis, į Monikos mėlynas, mėlynas akis, kurios nuo mano žvilgsnio truputį neramiai lakstė, negalėjo susifokusuoti.
- Ką? – Dusliokai nuskambėjo jos bandymas išsisukti nuo logiško, sekančio klausimo.
- Viską. Nuo pabėgimo iki grįžimo.
- Nėra ko pasakoti, istorija kaip ir visų. Kai išėjau iš darbo, o kur buvau sutarusi nebegavau vietos, supykusi išvažiavau į Londoną...
- O aš kur buvau tuo metu? Mauritanijoje, Japonijoje ar Merkurijuje, ar dar kokiam Paukščių take?
Ji nuleido galvą.
Dabar dar betrūko, kad pradėtų čia žliumbti, bet ji ryžtingai pakėlė galvą ir tvirtesniu balsu negu prieš tai buvo kalbėjusi išrėžė, matyt, pagaliau sunervinau, arba geriausia gynyba yra puolimas;
- Radau darbą ir dirbau.
Su tavim, jei gerai pameni buvo didelė problema. Aš žinojau, kad tu manęs neišleisi ir aš su tavim jeigu būčiau tarusis, būčiau niekada neišvažiavusi, pats supranti, kad man reikėjo pinigų, mamos gydymui, mažojo brolio leidimui į mokslus.
Čia, šitiek aš niekur nebūčiau uždirbusi, o tave į savo reikalus, į šeimos reikalus nenorėjau kišti, nes manau tau užteko savų.
- Tada kam taip atsijungei visuose ryšiuose?
- Bijojau tave skaudinti, pasakiusi kur esu.
- O taip galvoji neįskaudinai?
- Įskaudinau, bet negalvojau, kad tu vis dar vienas.
- O tu?
- Ką aš?
- Tu viena?
- Dabar viena.
- O buvai ne viena?
- O tu?
- Aš tavęs dabar klausiu.
- Buvau.
- Ir kas ką dabar pametė?
- Jo tėvai neleido tuoktis, nes jis buvo indas.
- Žinoma, mamos sūnelį susiradusi buvai, arba paprasčiausiai paturėjo baltąją ir grįžo pas savo šokoladines. – Nusišaipiau, nes kas gi neliko, mano vietoje.
- Tu, juk irgi turėjai merginų?
- Aišku, kad turėjau, kaip neturėsiu, jeigu mano mergina ateiviai pagrobė, žinai kaip yra sunku po normalaus lytinio gyvenimo pereiti prie susilaikymo?
- O Liepa?
- O ką Liepa, Puaro su sijonu, va, kas tavo Liepa. – Atsakiau suirzęs.
- Tik nesakyk, kad su nepergulėjai, nors ji man ir gynėsi, kad tarp jūsų nieko nebuvo? – Pastebėjęs pykčio blyksnius net pagalvojau, žiūrėk, dulkinosi su babajais, ir man sceną nori kelti;
- Klausyk Monika, jeigu norėjai, kad būtų be įtarimų reikėjo kokį nors babajų atsiųsti, būtume išsiaiškinę kaip nors, kam siuntei draugę, su ta kvaila misija?
Monika nežymiai šyptelėjo, ir išgėrė šampaną.
- Ne visai su misija.
- Tai kam? – Paklausiau, bet galvoje jau gimė atsakymas, kurį dabar tikėjausi išgirsti ir išgirdau beveik taip, kaip ir tikėjausi:
- Man reikėjo alibi prieš tave.
- Tai jį gavai?
- Aš nepykstu dėl to, nes Liepa tenai yra mano geriausia draugė, tiesa truputį vulgaroka, bet nieko kentėsi galima. Ar tau ji tokia nepasirodė? – Nesupratau kur link suka jos mintis.
- Ne, tiek aš ją mačiau.
- Man tai vulgaroka, nors pakankamai patikima.
- Suprantu, ne bet kam tokias misijas galima pavesti vykdyti. – Šyptelėjau, kas gi beliko.
Ji gurkšnojo šampaną ir man pasirodė, kad buvo patenkinta savo planu, nes jis išdegė, aš parodžiau „nervus“, reiškia jausmų pas mane dar išlikę.
Monika turi alibi, nes jos akimis aš pergulėjau su jos drauge, ir dėl to ji ramiai gali prisipažinti tenai gyvenusi su indu, užkalinėjo pinigus motinai ir broliui, tik nepavykus ištekėti už Mumbajaus lūšnynų princo, prisiminė mane ir šia tau, siunčia su misija merginą, visą viešbučio ūkvedį, išsiaiškinti situaciją, o toliau jau viskas paprasta... geriam šampaną, vos tik mostelėjo mažuoju piršteliu.
- Ko toks surūgęs? Nesidžiaugi susitikimu? – Matyt jau šampanas tvokstelėjo į galvą.
- Galvoju apie Indiją?
- Ne apie Liepą?
Va, kam alibi yra reikalingas.
- Galvoju, kad mums reikia pasikalbėti kitoje aplinkoje. Jeigu nieko prieš, važiuojame pas mane. – Paklausiau jos žiūrėdamas į mažąjį kairės rankos pirštelį, į jos ne savo.
- Važiuojam. – Buvo atsakymas su ta nuolankia gaidele, kuri mane visada žavėjo, tas rytietiškas elementas joje atrodo nebuvo išnykęs emigracijoje.
Užsimokėjau prie baro.

Važiavome beveik nesikalbėdami.
Galvojom, ko gero, apie tą patį.
Galvojom, o kas toliau?
- Tu pameni, kaip per paskutinį mūsų pasimatymą, aš paprašiau tavęs padovanoti tą nedidelę grandinėlę, sidabrinę, kurią tu nešiodavai? – Netikėtai paklausė ji.
Visai buvau pamiršęs.
Žinoma, tai buvo kažkoks ženklas.
- Tai vis P. Vegeneris, kaltas.
- Žinoma, kalti yra ekspresionistai, dėl visko. -  Nusišaipiau, laukdamas ką man dar pasakys jų mylėtoja.
- O tu prisimeni jį?
- Kur neprisiminsi, jeigu ausys išūžtos buvo, aš iš Karlą Šternheimą prisimenu ir Fricą von Unru, ar dar kokį ten veikėją kokį Jurgį Kaizerį.
Monika šyptelėjo:
-  Tu atmintimi niekada nesiskundei.
- Tai jau taip, juk kiekvieną kartą gaudavau po dozę ekspresionizmo, tarsi skaityčiau kokio nors Lionelio Rišaro enciklopediją.
- Tai tu ją skaitei?
- Bandžiau paskaityti, kai tu jau buvai pabėgusi, kad bent suprasčiau apie ką tu ten vis kalbėdavai.
- Kaip sekėsi?
- Pažiūrėjau paskui keletą filmų...
- Kokių? – Greitai nutraukė mano kalbą.
- Nepamenu jau pavadinimų.
- O apie Golemą nežiūrėjai?
- Apie tą molį? Kaip gi žiūrėjau.
- Ot, molis. – Suburbėjo Monika.
- Kodėl?
- Grandinėlė nuo kaklo P. Vegeneriui vaidinančiam Golemą, juk nutraukė mergelė, kurią jis buvo įsimylėjęs...
- Ir Golemas išsisklaidžius burtams tapo tuo kuo buvo iki Kabalos burtų. – Užbaigiau jos mintį.
- Matai, prisiminei. O savo istorijos ir nesugebėjai susieti?
- Kam?
- Būtumei supratęs, kad aš palikau tave.
- O be to kvailo, ekspresionistinio sumislijimo, galvoji, aš nesupratau, kad tu pametei mane? – Pyktelėjau.
- Bet su P. Vegeneriu, juk visa istorija kitaip atrodo.
- Kuo?
- Ne tokia rutiniška, ne kasdieninė, su meno, su modernaus meno priemaiša.
- Monika, tokiems dalykams reikia vieno mąstymo, kad galėtum šitokį dalyką sumąstyti.
- Bet pasistengti juk galima?
2015-06-23 13:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-08 11:37
wrawr
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-23 16:13
Juozas Staputis
Įdomus tarpusavio santykių turinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą