Penkios po keturių.

Kai irštvos svečiai pradeda jausti tą beprotiškai stiprią jėgą, kuri prigniaužia juos prie sofos atlošų, jie susirūpina ir besidairydami murma sau panosėje, kad jau lyg ir reikia važiuoti, bet dar truputį pasėdės. Dar po šiek tiek laiko jau ir piktintis pradeda, net kaip kaltinimai skamba „čia iš tos irštvos neįmanoma išeit, taip užsisėdi“. Galiausiai svečiai iškeliauja apsnūdūsiais veidais bambėdami „Ylgas kaltas“ (bejuokaudami nusprendėm, kad žodis „ilgas“ turėtų būti rašomas su y, tik nesikabinėkit gramatikos naciai).

Taip buvo ir šiąnakt. Beveik taip. Iš pradžių „jau reik lėkt, jau viskas, tikrai reik lėkt“ svarsto pakritęs gretimais draugas, o aš net dėmesio nekreipiu, juk žinau, kad pamurmės ir nustos. Laikui bėgant jo burna visiškai užtilo ir girdėjos tik gilus miego kvėpavimas. Visai nesvarbu, kad šalia skamba muzika ir klaviatūros birbinimas. Visa tai tik pagardina miegą.

Po poros valandų nusprendžiau, jog atėjo laikas miegot ir man, tad nuėjau į virtuvę kažko naktipiečiams, kad nesigulčiau tuščiu skrandžiu į lovą. Bepjaustant mėsą iš svetainės pasigirsta mieguistas balsas:

- Ką gero?

- Nieko, - atsakiau, ir toliau pjaustau mėsą. – O tu?

- Žiaurų sapną sapnavau.

- Kas buvo?

- Nuvarėm į kažkokią konferenciją, ten atvyko Prezidentas, viskas labai prašmatniai, iškilmingai.

- Kieno Prezidentas?

- Mūsų. Tu ėjai prieky manęs, o Prezidentas už nugaros. Aš atsisukau ir jam kokius tris smūgius suleidau tiesiai į veidą, tuomet surėkiau tau „bėk! “ ir mes pasileidom sprukti.

- Tai Grybauskaitę iškirtai?

- Ne, Prezidentą kažkokį, žiauriai galingą tipo, jį ten atvežė su visokiom šarvuotom mašinom, nu pats galingiausias iš visų, kurie yra.

- O tai ką mes kartu su juo veikėm?

- Ką žinau... Šiaip ne taip pabėgom į kažkokį pastatą ir ten kūrėm pabėgimo planą. Pro langus ant šalia stovinčių pastatų sienų atsispindėjo policijos lempos, o sirenos skambėjo taip tikroviškai.

Bus mano muzika, pagalvojau. Simas užtilo, atrodo, lyg apie kažką mąstytų...

- Tai pabėgom? - nekantriai paklausiau.

- Nežinau, atsikėliau...

Užkandęs grįžau atgal į savo vietą, atsisėdau ir skaitau kažką.

- Blemba ta irštva... Būčiau taip ir miegojęs iki ryto, bet noriu ryte atsikelti savo lovoj. Nežinau, ką daryt? Reik lėkti namo, - pats sau atsako ir užsisukęs vėl užtyla.

- Žinai kaip būna, - atsidūsdamas pasakau.

Dabar - 04: 05. Simas vėl pasinėręs į savo trilerišką sapnų pasaulį, o ir man jau laikas į savąjį.

Saugu ir jauku, toje irštvoje. Ir muzika pastoviai teisinga. Kad ir kaip atgrąsiai žiūrėjom į šitą gyvenamą vietą rudenį, dabar, kai liko šiek tiek daugiau nei savaitė iki išvykimo, darosi liūdna. Galbūt liūdna pasidarė kiek ankščiau, dėl to ir atsirado internetinė irshtva.

Amerikiečių filosofas Dž. Santajana manė, kad „namų laimei suprasti reikia kantrybės“. Mes buvom pakankamai kantrūs. Bent aš ją supratau.