Ne, nežinau
Ką pasakyti tau.
Žiūriu iš tolo ir jaučiu,
Kiek priekaištų Jo galvoje.
Gal žodžiuose jie būtų lengvesni,
O mano šypsena
Sklaidytų nuovargį,
Paskatindama glust arčiau
Kai nuotoliai jau įveikti,
Kai galima sakyti:
Su - si – ti - kom...
Bet – ne.
Net žodis dar padėt negali.
Prisėsk pavartėje, seneli,
Akimirkoj prisėsk, kaip ant akmens,
Kad neketintumei taupyti laiką.
Jo niekuomet nebūna tiek,
Kad į namus giedodamas pareitum,
Iš mano paauglio atsiminimų.
Nesistebiu,
Kad kelią į namus suradęs,
Jau nepažįsti jų.
Kieme genelis pušį kala.
Prarūgo šuliny vanduo...
Net ir save iš užrašų skaitau...
Ne knygai jie man reikalingi, ne:
Išseko atmintis, senoli,
Ir ji kaip žvakė sudega,
Ir ji...
Prisėsk pavartėje,
Kurios seniai nėra,
Akimirkoj prisėsk kaip ant akmens.
Aš netgi nežinau kodėl ir kaip jis atsirado,
Bet suprantu, matau,
kaip reikia jo
Kai Šklėriai grįžta į namus
Pakišti jį po sodžiaus pamatais.
Nejau ir akmenis su savimi
Parsineša sugrįžtantys namo?