Neleisk, balandžiui...

Neleisk, baltam balandžiui išskristi ten, iš kur taip nesenai parskrido,
Neleisk, nebetikėti tuo, kuo vėl pradėjo taip karštai, tauria širdim tikėti.
Neleisk, pamiršt skrajūnui kelią, kuriuo privalo jis namo budriai sugrįžti,
Neleisk, jam padaryti naujos klaidos, neleisk nutūpt, sustot ir nelakiot...

Gal vakar jis skrajojo, būdamas laimingas, palikęs tamsų, klampų mišką.
O gal šiandieną sukdamas ratus, stebės pilkai juodų varnėnų piktą šokį.
Gal ryt palies jis  debesis sparnu, gal vilsis, gal vėl tikės, o gal ir vėl mylės,
O gal nutūps varnėnų būryje, suglaus sparnus, norės pavirst  juodai pilku.

Neleisk, likime, baltam balandžiui padaryt ir vėl naujai senos klaidos,
Neleisk jam neskrajot, neleisk nutūpt, neleisk pavirst juodai pilku.
Tu privalai, likime, jam padėt! Neleisk, jam abejot! Neleisk, nebekovot!
Jis nesustos ir netupės, jis skris, jei tu  parodysi, likime, kaip gi jam skrajot!