Nuolankus pasaulis

"-Sofija, tu arba gyveni mažoje kaip dulkelė nuostabios Visatos planetoje, esančioje vienoje iš šimto milijardo galaktikų- arba tesi pora elektromagnetinių impulsų. O tu kalbi apie pažymių knygelę! Turėtum gėdytis. "
                              Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis"


***

-Girdi?.. Lietus šneka.
-Ką sakai? Lietvamzdžiai prakiuro? - pabudo iš jaukaus snūduriavimo Berklis.
-Sakau, lietus šneka.
-Aaa...
-Tereikia įsiklausyti! Ir nežiūrėk į mane šitaip.
-Su tavim sunku susikalbėti, tačiau... malonu kažko nesuprasti.
-Ša! Girdi?
-Girdžiu.

Užsisukau į langą ir pačiais pirštų galiukais ant drėgno stiklo rašiau "S+B". Lygiai taip pat, kaip antrą pažinties dieną parke, ant suolelio.

-Žinai, kartais aš neprisimenu nieko iš savo praeities. Atrodo, kad gyvenimas padalintas į dvi dalis- "prieš" ir "po". Prieš mums susitinkant, rodos, aš net neegzistavau ir visi prisiminimai iš tų dienų- lyg ištirpę.
-O aš net neturėčiau ko prisiminti. Viskas įvyko taip greitai ir tik tai padarė mano gyvenimą pilnavertį...
-Turi galvoje mus?
-Taip. Sofija...

Berklis lėtai priėjo prie manęs ir lenkėsi kažką sušnibždėti į ausį. Tą akimirką, kai sukausi nuo lango, pasigirdo įkyrus beldimas į duris.

-Nueik atidaryti. Aš nieko nelaukiu, - tarstelėjau. Po sekundėlės jis grįžo su geltonu voku rankoje.

-Nėra parašo. Adresuota tau.
-Berkli, prašau perskaityti garsiai.

"Miela Aukle, sveikinu Jus su jubiliejumi. Turiu paruošęs dovaną, tačiau ji vis dar auga. Tai bus staigmena visam gyvenimui. Dievo stiprybės ir sveikatos!
            P. S. perduokite linkėjimų senajam Berkliui. "

-Sofija, tu buvai auklė?
-Ne!
-O aš toks senas, kad mane reiktų vadinti "senuoju"?
-Sutapimas. Duodu ranką nukirsti, kad kažkur gyvena kita Sofija ir kitas Berklis. Kaip įdomu.
-Kitaip nė negalėtų būti. Grąžinkime laišką paštui?
-Pala, Berkli, leisk man jį apžiūrėti.

Ant voko didelėmis, grakščiomis raidėmis buvo užrašytas tikslus mudviejų adresas. Neįtikėtina klaida, jei vokas pateko čionai. O gal tiesiog kažkieno pokštas? Per kambarį nuslinko debesies šešėlis.

-Sofija, man šalta, uždaryk langą.

Pasistiebiau siekdama rankenos ir pastebėjau vėjo prie kitos stiklo pusės prispaustą tokį pat geltoną voką.

-Berkli! Adresuota tau! Kaip jis čia atsirado?

Drebančiomis rankomis atplėšiau voką. Jokio parašo. Jokio adreso. Paprasčiausiai "Berkliui".

"Mielas Berkli, rašau norėdamas paversti Jus savo sąjungininku. Jūs žinote, kad mano studijos nenuėjo veltui ir aš tapau žymiu rašytoju. Niekaip negalėčiau pamiršti, kad brangioji Sofija pirmoji supažindino mane su literatūra, kad tik auklės dėka gimė didelė meilė rašymui. Puikiai atsimenu kaip Jūs, mielas Berkli, atėmėte Sofiją iš manęs. Žinojau kiekvieną judviejų meilės istorijos smulkmeną. Mačiau nuostabiai laimingą auklę... Tai paliko man neišdildomą ispūdį. Taip taip, nusprendžiau, kad ši istorija verta plunksnos. Gaila, romanas "Sofija ir Berklis" tik beveik baigtas. Nespėjau pabaigti jo Sofijos gimtadienio proga, tačiau beliko pati pabaiga. Ir aš vis nenusprendžiu, ar sustoti ties Sofijos pastojimu, ar nukelti skaitytoją iki šiandienos. Berkli, Jūsų ir prašau, skubiai parašykite savo nuomonę.
                      P. S. birželio 23-ąją bet kokia kaina su Sofija atsivažiuokite aplankyti manęs. "

-Sofija... Jaučiausi lyg tikrai būčiau senasis Berklis, o tu- auklė. Ką nors supranti?
-Nieko. Galime tik nekreipti dėmesio. Atrašyti juk nėra kur.

Kitą rytą jau buvome pamiršę paslaptinguosius vokus ir toliau gyvenome savo ramų gyvenimą. Savaitę ramiai dirbome, valgėme, mylėjomės ir svajojome. Lygiai po septynių dienų Berklis ant grindų rado dar vieną geltoną voką. Adresuotą jam. Kadangi namuose niekas nesisvečiavo, jis apkaltino mane keistai pokštaujant. O aš maniau, kad tai- jo juokeliai.

-Berkli, kas parašyta?
-Turėtum žinoti. Juk pati čia jį padėjai.
-Prašau nekvailioti. Duokš voką.

"Mielas Berkli, aš irgi manau, kad sustoti ties Didžiuoju Džiaugsmu būtų pats tas. Sudedu taškus ant "i" ir atiduodu knygą spaustuvei. "

-Nesąmonė. Kažkas su mumis juokauja.
-Sofija, galim ir nekreipti dėmesio. Sakei, turi svarbią naujieną.
-Berkli, aš nėščia.

  Jis stipriai mane apkabino ir glėbyje laikė mažiausiai penkias minutes. Išbučiavo. Paglostė pilvą. Abu džiaugėmės taip, kad visus geltonuosius laiškus buvo lengva pamiršti.
  Kitą rytą, dar kitą rytą ir taip ištisą savaitę mūsų namuose vėl atsirasdavo geltonieji vokai. Atsirasdavo ne bet kaip- keisčiausiose vietose ir keisčiausiu laiku. Adresuoti tai man, tai Berkliui. Rodėsi, kad tai- atsakymai į menamų S. ir B. laiškus, tačiau mes... mes net neturėjome atgalinio adreso.
  Berklis skaitė visus laiškus, aiškinosi kiekvieno sakinio prasmę. Dažnai iš bibliotekos atsinešdavo knygų. Išaiškino net mano ir savo vardo prasmes. Kabliukų ieškojo visur. Tarp jo pomėgio skaityti ir paslaptingųjų laiškų neradau nieko bendro. Po mėnesio Berklis paprašė manęs patogiai atsisėsti ir rimtai paklausyti.

-Sofija, laiškai nesiliauja keliavę. Aš skambinau į paštą, tačiau jie nieko negalėjo paaiškinti. Pagaliau man rodosi, kad kai ką aš supratau. Klausyk įdėmiai. Tam reikės laiko.
Sofija ir Berklis, kuriems adresuoti laiškai, mano nuomone, yra realūs žmonės. Tai pagyvenę sutuoktiniai, aprašyti vienoje knygoje. Knygoje, kuri turėtų tuoj tuoj pasirodyti knygynuose. Sofija auklėjo knygos autorių. Iš laiškų man, t. y. Berkliui, supratau, kad istorija prasideda Berklio ir Sofijos susitikimu, o baigiasi jų pirmagimio atėjimu į pasaulį. Dabar keisčiausia dalis. Sutinki, kad mes neprisimename nieko iki mudviejų susipažinimo?
-Taip. Tai keista.
-Keista. Tačiau dar keisčiau, kad vos susitikę, nesąmoningai radom ir savo būstą, ir savo pinigus, ir savo darbus. Pameni tai?
-Ne, nepamenu. Niekada nesusimąsčiau. Ką tu tuo nori pasakyti?
-Aš... Sofija, aš manau, kad mus sugalvojo. Viskas, ką darome, kaip gyvename, yra sugalvota ir aprašyta toje knygoje. Arba mes gyvename atsitiktinumų pasaulyje, arba esame keletas elektromagnetinių impulsų kažkokio autorios sąmonėje, arba pora raidžių popieriaus lapuose.
-Cha cha cha! Na ir nusišnekėjai. Tau stogas pavažiavo!
-Sofija, aš nejuokauju! Jei tai tiesa, mes greitai baigsimės.
-Baigsimės? - negalėjau sutramdyti juoko, kuris jau mišo su ašaromis. - Berkli, tau blogai.

***

"Birželio 23-ąją buvo pristatytas naujas romanas "Sofija ir Berklis". Knyga dedikuota 70-mečiams sutuoktiniams, apie kurių nuostabią meilės istoriją čia ir rašoma. "

***

"Berklis (Berkeley), Džordžas [1685-1753], anglų filosofas, Kloino vyskupas. Neigė, kad už žmoagaus sąmonės egzistuoja koks nors materialus pasaulis. Jo nuomone visus mūsų pojūčius sukelia kažkas arba kas nors  tikriausiai- Dievas. Jis abejoja ne tik medžiagų tikrove, jis teigia, kad viskas ką matome ir juntame tėra kažkieno sąmonės padarinys. Gyvenimas jam- sapnas su išgalvotais pojūčiais. "