Rašyk
Eilės (71331)
Fantastika (2142)
Esė (1679)
Proza (10255)
Vaikams (2475)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 56 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Konkurse ERO 2015 šis kūrinys laimėjo III-ąją vietą.

 

(ištrauka iš erotinio romano „Ramojumi būti yra negerai“)

Mintys, tą dieną buvo labai „juodos“, militarinės tiesiog ir nieko su jomis negalėjau padaryti, net ir labai norėdamas, bet juk būna tokių dienų, kurios yra visai „ne mano“. Fragmentas iš gyvenimo su senele neužkabino manęs, ir Joana dingo atmintyje, kaip ir netyčia atsiradusi.
Toliau vėl grįžo graužatis, todėl, kad...
Man visą gyvenimą, kažkokios nežinomos jėgos pakišdavo kokius nors ženklus, kuriuos aš turėdavau teisingai išsiaiškinti, suprasti juos ir netgi vykdyti tų ženklų įpareigojimus, o jeigu aš jų nepastebėdavau, ar nenorėdavau pastebėti, mane ištikdavo nedidelės katastrofos, buitiniai cunamiai. Kartais aš susižalodavau į visokius gyvenimo kampus, užkampius ir kitokius nelygius, bet  dažniausiai, pakankamai aštrius daiktus. To, beje, aš nežinojau, nes su tais sustatytais prieš mane, ar šalia manęs ženklais, kartais aš susidorodavau sąmoningai, be jokių išankstinių minčių juos dešifruodamas ar dar kaip nors įvykdydamas jų nebylius reikalavimus ir plaukiau gyvenimo farvateriu nebūtinai nuo katastrofos iki katastrofos, ar kokio buitinio cunamio, pasroviui, kaip ir didžioji dauguma žmonių.
Būdavo ir gerų akimirkų, šviesių minčių ir visai pakenčiamų gyvenimo atkarpų, kada galėjau sau leisti pasakyti, kad esu laimingas, sveikas, jaunas, gražus, protingas, inteligentiškas, o ne nuvarytas kuinas, asilas prilytomis ausimis, plūgo brolis, ar koks nors luis albertas atominio karo veteranas, bukas kaip „Sostų žaidimų“ serialo personažas sakantis visur ir visada „chodar“, toje epitetų vardijimo  vietoje galima ir sustoti, nevardinsi iki begalybės, iki F. Rable veikalo klasikinio pasižodžiavimo, koks ten šalaputris ar kvailys, kad ir su savimi pačiu, ne kokiu nors Panurgu iš kitos pusės stalo.
Bet, kai aš tai suvokiau, kad mano kelyje yra daugybė ženklų į kuriuos reikia kažkaip tai reaguoti, pasidariau panašus sau, į gyvenimo kareivį, einantį per minų lauką, kuris tikisi, kad neišgirs, padėjęs koją darydamas sekantį žingsnį prakeikiančio trakštelėjimo reiškiančio kokį nors nuosprendį: greitą „mirtį“ ar ilgą merdėjimą, žinoma perkeltine prasme, ne tiesiogine, nes tie ženklai, kurie mane supo, žudė iš lėto, neskubėdami su tam tikra pasimėgavimo doze, jeigu aš juos nesugebėdavau tinkamai iššifruoti, ar dešifruoti.
Tas žudymas nebuvo toks tikras, fizine prasme, greičiau toks, kai viskas krenta iš rankų, ar kada galvoji, kad jau esi susirgęs depresija ir tuoj, tuoj užeis noras šokti per langą, na, kad ir per langą.
Dabar kaip tik gyvenau vieną tokį laikotarpį po tokio nelemto, prakeikto įmynimo.

Jau kokie penki ar šeši metai stūmiau dienas pirmyn, paveldėtame iš senelės bute, mieste, kuriame niekas artimas man negyveno. Nes visi artimi mano žmonės buvo atgulę į senąsias arba naująsias miesto kapines ir iš melsvų paminklų tarsi su užuojauta žvelgė į mane ištiktą nelemtojo įkliuvimo po ženklo bausme, to užmynimo ant gyvenimo minos ir lyg ir gailėjosi manęs, negalėdami niekuo padėti. Arba buvo išvykę į kitas tolimas šalis, už devynių jūrų, ar devynių marių, o gal ir už devinto pragaro rato, ir kadangi aš jų nesutikdavau savo kelyje, todėl turėjau teisę taip galvoti, kad nieko iš gyvų man artimų žmonių nėra.
Kaip ir mano tėvai, jie šimtas metų daužėsi po pasaulį, duodami man žinoti per Kalėdas ir Velykas, kad jie yra gyvi, o ar Amerikoje, ar Afrikoje, nežinia kur, o paskui ir visai dingę, o kaip jie dingo aš visą laiką kuriu istorijas, ir nebūtinai juos suvalgė, gal išdžiovino, arba išrūkė, bet kažkaip apie dingusius tėvus galėjau galvoti tik kulinariškai.
Mažai aš jau juos ir pamenu, nes nežinau kam aš turėčiau prisiminti tėvus, pasimetusius pasaulyje?
Taigi, apie ką aš čia? A, apie minas.
Kas kvailiausia visoje toje istorijoje yra tai, kad trakštelėjimą aš išgirdau tik po kurio laiko, kai buvo neįmanoma nieko pakeisti ar ištaisyti. Šį sykį viskas buvo uždelsto veikimo. Aš jau buvau nuėjęs pakankamai toli, kai supratau, kad kažkas yra ne taip, kad kažkas nutiko.
Ar galite suvokti situaciją, ir apibūdinti situaciją kitaip negu kaip merdėjimas, arba lėtas grimzdimas į niekur, suvedus gyvenimą į namai-darbas-darbas-namai ir žiūrėjimas per langus, per kuriuos, beje, nieko negalėjau pamatyti, jokių erdvių, tolių, didingų saulėlydžių ar dar kažko, ką galima būtų pamatyti ir pasakyti, kad matau kažkokį vaizdą.
Iš visų keturių mano gyvenimo langų mačiau miesto siaurą erdvę, kiemą, gretimus namus, svetimus žmones, girdėjau jų keliamą triukšmą ir daugiau nieko o nieko.
Štai ir dabar pro „darbinį“, kabineto langą žiūriu į kiemą.
Vaizdo ir vaizdinio jokio, žvilgsnis atsiremia į namus priešais, girdisi gatvės triukšmas, per kiemą vaikščioja žmonės, vieni su reikalais, kiti po parduotuves, trumpina kelią eidami čia. Kažkur loja šuo, ant stogo čirškia žvirbliai, danguje gaudynes žaidžia debesys, keisdami savo fantastiškas trumpalaikes formas ir visas mano reginys.
Dabar per jį, iš lėto, koja už kojos, ėjo moteris. Šviesūs, vasariniai džinsai su elastanu buvo aptempę jos užpakaliuką iki to erotiško apvalumo, kuris traukė mano vyrišką akį, nors užpakaliukas buvo nešamas palyginti neilgų kojų, bet jos, spėju, buvo dailios.
Taigi, buvo galima retą sykį pamatyti dailų moterišką užpakaliuką ir daugiau nieko.
Todėl ir stebeilijausi į jį, net žaliuzę pratraukęs ranka, kad geriau matyčiau.
Jos nebuvo plonos, ir trumpomis tas kojas buvo galima pavadinti tik iš dalies, nes pačios moters ūgis nebuvo didelis. Nors gal visai ir ne moteris ten buvo, o mergina. Tą mintį, gal būt, man pakišo, jos kairėje rankoje, velkami trijų skirtingų prekybos centrų maišeliai. Morkinis viršuje, matyt su lengvesnėmis prekėmis, kiti du, su mėlynai raudonom ir žaliom spalvomis buvo po juo.
Visas tūris tų maišelių – maišų matyt buvo nelengvas, nes moterį, ar merginą truputį mėtė į šonus.
Plaukai jos buvo iki pečių kirpti, dažyti raudona ar į rudumą spalva, kaip klevo lapai ankstyvą rudenį, pagalvojau. Moteris, ar mergina rudeniško klevo lapų spalvos plaukais.
Kiek spėjau pastebėti veidą, prisidažiusi buvo saikingai, gal net ir be pudros.
Ant languotų marškinėlių buvo užsimetusi tamsiai melsvą odinę striukę, nors gal ir dirbtinės odos, nesu didelis to specialistas, ir dar per atstumą.
Tie trys maišeliai vienoje rankoje penktadienio popietę, keliaujant link mašinų stovėjimo aikštelės ir patraukė mano dėmesį, nes tas neproporcingas krūvio išdėstymas buvo aiškus ženklas. Juk yra dvi rankos.
Žmogus paprastai krovinių taip neneša, nes yra nepatogu.
Net ir to paaiškinimas, kad ji kitoje rankoje laikė telefoną, ieškojo numerio ar rašė SMS, man nieko nesakė, nes tai buvo ženklas, konkrečiai man, nes kurių velnių aš tada žiūrėčiau į tą raudonplaukę moterį, ir iš viso, kam aš pasižiūrėjau pro tą langą už kurio nėra jokio vaizdo.
Štai, ji prisidėjo prie ausies telefoną ir kažkam skambina.
Vyrui turbūt, ar draugui, kad padėtų vilkti savaitgaliui supirktą maistą, tualetinį popierių, ir kitus reikalingus daiktus.
Iš esmės nieko daugiau įdomaus ir nebuvo galima pamatyti per mano langus, kad ir labai būčiau norėjęs, o vaikščioti, klajoti po miestą retokai užeidavo noras.
Tuo metu suskambo mano telefonas, pasižiūrėjau, numeris nematytas, atsiliepiau žvaliai:
- Klausau. – Gal kiek ir per daug dainingai, bet balsas nuskambėjo man pačiam pakankamai gyvai ir optimistiškai, bet ką išgirdau ragelyje privertė mane krūptelėti taip, kad net pečiai kilstelėjo.
- Jums skambina mergina. – Balsas buvo toks truputį žemesnis už įprastą, krūtininis, ne koks saldus, ne spiegiantis, bet tas balsas buvo toks, apie kurį seksologai sako, kad jis malonus vyro ausiai. Žinoma, banali tiesa, bet tokia mintis tą akimirką, išgirdus jį, atėjo į mano sąmonę ir tas balsas, žinoma,  kalbėjo toliau:
- Nepatikėsite, bet nebūčiau jums skambinusi, jeigu nebūtumėte praskleidęs savo lango žaliuzių...
Atsitraukiau greitai nuo lango, pajutęs, kad ne aš, o mane patį čia stebėjo ir kada aš patraukiau tą nelemtą žaliuzę?
- Na va, net pasitraukėte nuo lango. – Vadinasi, mane stebi, nors ir nepastebėjau, kad būtų atsigręžusi, o ji tęsė:
- Jūs manęs nepažįstate, o aš galima sakyti, kad jus pažįstu, bent jau iš matymo tikrai, nes, pagaliau, juk jūs esate viešas asmuo, o tai ką darote savo veikloje man patinka.
Matau, kad neklausiate iš kur gavau jūsų telefoną, nes žinote, kad jūsų telefonas yra internete, todėl bet kas gali jums imti, taip kaip aš ir paskambinti.
Aš tuoj sėsiu aikštelėje į raudoną „golfuką“, jo numeris yra ... 069, važiuosiu n – miesto kryptimi.
Jeigu galite dabar, važiuokite iš paskos, jeigu negalite, rytoj paskambinkite 12. 00 man šituo telefonu... – Ir mano telefonas sucypsėjo, pokalbis baigtas, game over.
Ženklas.
Telefone girdėtas balsas buvo bejausmis, be ironijos, bet ir negalėjau sakyti, kad liūdnas, nors ir nelinksmas. Tiesiog ramus, pasitikinčio savimi žmogaus kalbėjimas. Net keista, kad tempiant tokį nešulį, galima neuždusus, taip ramiai kalbėti.
O gal, tai ir yra ženklo kalba?
Juk iki tol mano gyvenime visi ženklai buvo begarsiai, neskaitant sapnų, nes sapnuose visko nutinka, ten ir lietūs lyja ir žmonės yra nužudomi, ten viskas kitaip, tik ten ženklai dar ryškesni negu čia.

Nieko nelaukdamas sėdau į savo mašiną ir pasileidau nurodyta jos kryptimi. Neskubėjau važiuoti, nes ta kryptis buvo man artimesnė negu važiuojant iš stovėjimo aikštelės, iš kurios turėjo važiuoti skambinusi moteris, ne mergina, taip ji save pristatė.
Išvažiavus iš miesto, po kelių akimirkų mane aplenkė raudonas „golfukas“ su numeriu ... 069, aš spustelėjau akseleratorių, kad įsitaisyčiau saugiu atstumu už jo, taip, kad spėčiau dar pastebėti, jog esu stebimas per veidrodėlį, kartas nuo karto pakeliant akis ir pasižiūrint ar aš vis dar seku iš paskos.
Galvojau, kad keista istorija išeina čia su tuo stebėjimu ir telefono skambučiu, tokia painiava, kai negali suprasti, ar pats stebi, ar tave stebi.
Ir iš viso, kur aš važiuoju ir pas ką?
Seniai jau aš į jokias avantiūras nebesiveliu, velku savo gyvenimą, kaip tas personažas kur vilko du fortepijonus su negyvais asilais ant jų, o dabar va, lekiu iš paskos kažkur.
Nebandžiau įsivaizduoti kas bus toliau, nes „toliau“ greitai artėjo iki čia.
Nežinomybė netruko amžinybę, nes „golfukas“ įsijungė kairįjį posūkį ir ėmė lėtinti savo ridą, pasukdamas į neasfaltuotą keliuką.
Už kokio puskilometrio matėsi sodyba, stovinti viduryje laukų, medinis namas, kažkada dažytas geltona spalva neatrodė labai naujai, bet aplink buvo senoviškas sodas su plačiomis didelėmis obelimis ir dar didesnėmis liepomis, kurios jau buvo nužydėjusios, bet išlipus iš mašinos pirmiausia pajutau liepžiedžių kvapą, o burnoje liepų medaus skonį ir tai buvo vėl ženklas, nes mano gyvenime nieko atsitiktinio nevyksta, viskas yra su tam tikra potekste, su tam tikru tikslu.
Ar nepasigirs kur tik trakštelėjimas?
- Man labai patinka liepos. – Pasakė ji savo tuo maloniu mano ausiai balsu, atkišdama savo nedidelę rankutę, kurią aš atsargiai paspaudžiau, išgirsdamas jos vardą:
- Liepa.
Pažvelgiau į jos mėlynas, mėlynas akis ir kiek kimtelėjusiu nuo ilgesnio tylėjimo ir švelnaus delno prisilietimo balsu pasakiau:
- Aš kaip suprantu, neturiu reikalo prisistatyti, nes kaip jūs sakėte, mane pažįstate?
- Kaip ir sakiau, iš matymo, iš nuotraukų.
Nepadėsite man, nes tie maišai man ištempė ranką kol aš skambinau jums. Gerai, kad jūsų telefonas toks lengvai įsimenamas, beveik kaip du kartus į Bendrą pagalbos centrą paskambinti.
Kol Liepa kalbėjo, aš paėmiau jos visus tris maišelius ir nešiau paskui ją prie namo durų, žiūrėdamas į jos, kaip man atrodė, putnų užpakaliuką aptemtą plonais džinsais.
- O jūs per savo langą visas moteris taip nužiūrinėjate, kaip mane tada ir dabar. – Tarsi turėdama nugaroje akis, ar jausdama mano goslų žvilgsnį paklausė manęs Liepa.
Aš neskubėjau jai atsakyti, rinkau žodžius, žiūrėdamas kaip ji atrakinėja pakabinamą, ant surūdijusios grandinės spyną, o ji tuo metu grįžtelėjo mano pusėn žybtelėdama savo mėlynom akimis.
- Kai pamatau ką nors vertą dėmesio. – Atsakiau nenuleisdamas akių nuo jos užpakaliuko, taip sakyčiau elgiausi užsispyrusiai, o gal nuosekliai, nes neslėpsiu, drėko delnai, buvau jau lengvai susijaudinęs, nes moters kompanijoje jau senokai nebuvau.
- O, tai jūs estetas, moterų gurmanas?
- Greičiau ne, man paprasčiausiai patinka moteriškas kūnas.
- Kokia prasme?
- Pačia paprasčiausia.
- Kaip mėsa? – Buvo toks tiesmukas klausimas veriant duris, kurios atsidarinėjo senoviškai į vidų, į prieangį.
- Nesu aš didelis kulinarijos žinovas, gal ne kaip mėsa, o gal mane traukia tie visi apvalumai, linijos, kurie yra ne tokie kaip pas mane, visokie apgamai apgamėliai ir kiti ženklai ant moters kūno, tai matyt ir yra pagrindinė traukos priežastis...
- O kaip, geometriškai, poetiškai ir mistiškai, čia apie tas linijas ir apvalumus, ir net ženklus. O kuo mano kūnas patraukė jūsų dėmesį, juk aš visai ne liepa savo ūgiu, o ir grožio jokio tokio nėr.
- Turbūt taip sakote norėdama, kad visus tavo žodžius pulčiau paneiginėti, nors tiesą sakant, dėmesį patraukė pirmiausiai tie trys maišeliai rankoje.
Liepa į tai nieko neatsakė, bet parodė kur padėti tuos maišelius, gal būt supratusi, kad tai yra prašymas išvaduoti mane nuo jų svorio:
- Maišus čia, o savo kūną prašau nešti į saloną. Čia mano tėvų charomai, abu jau senokai mirę, o aš čia parvykstu pailsėti iš užsienių, iš darbų. – Dar tarsi trumpai save pristatė, reikėtų tik pavydėti tokio lakoniško prisistatymo, ko man niekada neišeidavo padaryti, visada man rūpėdavo prikaišioti kokių nors smulkmenų, detalių, kurios ne padėdavo susidaryti bendrą vaizdą apie mane, bet kaip tik blaškydavo ir neleisdavo susifokusuoti požiūriui.
- Dabar gal jau galima pereiti ir prie „tu‘? – Buvo dar vienas prašymas iš Liepos pusės.
- Jeigu tik tiek, tai man irgi visai nepatinka „jusintis“.
- Tada gerai, tada įsitaisyk salone ir minutėlę palauk kol aš čia truputį apsitvarkysiu ūkyje, beje, gali įsivaizduoti tuo metu, kad aš apie tave žinau daug daugiau negu tu gali įsivaizduoti.
- Kam gi tų žinių tau tiek daug apie mano kuklią personą reikia?
Buvo mano didžiai nustebusio klausimas jai.
- Nori teisybės?
- Žinoma, jeigu pasakysi.
- Jeigu tu jau čia, tai privalau pasakyti. Kavos ar arbatos? - Tarsi norėdama apgalvoti, kaip čia geriau išsireikšti, vilkino laiką Liepa.
- Kavos ir stipresnės, jeigu galima. – Greitai atsakiau jai, nes tas pareiškimas pakankamai mane suintrigavo. Kalbantis ženklas kaip ne kaip.
- Ekspreso nepadarysiu, nes neturiu čia kavos aparato, palikau Londone. – Toliau erzinosi mano akimis mergina.
- Tik du dideli šaukšteliai į mažą kavos puoduką. – Vėl greitakalbe pasakiau, žiūrėdamas į ją, ir į jos vos, vos slepiamą šypseną.
- Gerai. – Buvo jos atsakymas ir nusisukimas nuo manęs imantis ruošti kavą, nes mudu stovėjome jos tėvų virtuvėje iš kurios buvo atviros durys į saloną, kaip ji sakė.
- Taigi, paslaptis yra tokia, tavimi mane sudomino tokia Monika. – Pasakė pusiau atsisukdama į mane, kai tarė vardą, nes viskas buvo paskaičiuota, čia kai koks kontrolinis šūvis.
Monika, Monika, Monika, tarsi kas sustukseno mano smilkiniuose, ar kažkur žemiau krūtinėje, širdyje nenorėjau sakyti.
Prieš akis iškilo garbanoti, rusvi plaukai, liūtiški karčiai, krintantys iki pečių, truputį storokos lūpos, taip nežymiai storokos, dailios, stangrios krūtys, nusėtos smulkiais apgamukais ir truputį per plonas balsas kai imdavo inkšti besimylint...
- Ar prisimeni Monikutę? Matau, kad prisimeni, net iš veido visas išėjai. – Pasakė jau atsukus man nugarą.
Taigi, mes su ja Londone dirbame viename viešbutyje, pradžioje paprastomis kambarių prižiūrėtojomis, kol nepadarėme karjeros, ji vadybininkės, aš visa ūkvede patapau, po trejeto metų skraidymų su švabromis po aukštus ir kambarius.
Gyvenome viename kambarėlyje, niekur neidavome, lėšos ribotos, nes viskas brangu, žinai, kartais ir miegas neimdavo, nuo tokio sušikto gyvenimo, todėl pasakodavomės apie save, taip gindamos nuo savęs blogas mintis. Prisiminimai padeda įveikti ilgesį.
Vieną vakarą ji papasakojo apie savo romaną su tavimi, nes tą vakarą mes skyrėme meilei, kurios ten mums labai trūko.
Ne, ne, iš karto nesakė su kuo, tik po ilgų kamantinėjimų, po to, kai aš išdaviau kelias savo dideles paslaptis, kurios kažkiek buvo susijusios su ja, tik tada ji pasakė, kad „jis“, tai „tu“.
Ji tada pasakodama apie tave sakė, kad pultų stačia galva į tavo glėbį...
Tokį įspūdį padarei merginai.
- Ar tai pagrindinė priežastis buvo skambinti man? – Pasidomėjau, slėpdamas mane suėmusį pyktį, nuo tos emigrančių istorijos, o kartu ir palengvėjimą, supratus, kad Liepa, tikrai yra ženklas, nešantis man žinią apie dingusią Moniką.
- Ne.
- Tai pagrindinė tada kokia yra, kad aš čia?
- Pagrindinė, iš tikrųjų buvo Monikos pasakojimas..., nors meluoju žinoma ir neraudonuoju, nes šiandien, tai buvo burtas.
- Koks? Ai, teisingai. – Supratau ir pats. – Jeigu aš pažiūrėsiu pro langą, kai tu eisi per kiemą...
- Ne visai.
- Tada pasiduodu.
- Eidama, aš tau turėjau paskambinti, ir jeigu tu būtumei nenuvažiavęs paskui mane dabar, tai rytoj tau, būčiau neatsiliepusi į skambutį.
- O čia tai jau burtas. – Nusijuokiau, nors juokinga labai nebuvo, nes ne viską Liepa pasakė dar apie Moniką.
- Užkaisiu vandenį, o tai be kavos liksime. – Pasakė Liepa, o aš nuėjau į kambarį, kurį ji pavadino salonu, su „l“ minkšta, skambėjo „salionu“.
Čia, žvalgytis nebuvo labai ko, nes Liepos tėvų salonas buvo nedidelis. Apstatytas brandaus socializmo laikmečio baldais: sofa lova su mediniais galais, kvadratinės formos staliukas tamsiai rudos spalvos ir du foteliai, kampais sustatyti priešais sofą lovą. Visi trys minkštieji baldai uždengti šviesiai rudos, tokios kakavinės spalvos užtiesalais.
Grindys, kaip tada kaime buvo „madinga“ išdažytos šviesiai rudais aliejiniais dažais, lubos baltais, o sienos išklijuotos tapetais, su mažomis neaiškios spalvos smulkiomis, kaip musytėmis gėlytėmis.
Žinoma palei sieną, kurioje nebuvo lango stovėjo sekcija, prikrauta to paties laikotarpio indų: lėkščių, taurių ir kitokių visokių stalo reikmių. Atvirose lentynose jungiančiose sekcijos „spintas“ buvo sudėta keletas knygų ir net albumų a la „Tarybų Lietuva“, „Vilnius“ ir „Čiurlionis“.
Liustra buvo tokia iš daugybės plastmasinių detalių sukabintų ratu aplink tris lempas irgi to meto dizainerių šedevras.
Aha, ant sienos kabojo Liepos tėvų vestuvinė nuotrauka, kurioje jaunieji į fotografą žvelgė keistai sutrikę, turbūt ne dėl to, kas jų laukė naktį, o dėl to, kad keistuolis, jų akimis žiūrint, fotografas liepė jiems suglausti galvas, o šiems niekaip nesugebant jų suglausti, kaip reikėjo fotografo užmačiai, pats suspaudė jų galvas. Toks viešai demonstruojamas artumas ir sutrikdė jaunuosius, pasiuntusius fotografui visai ne laimės kupinus žvilgsnius, bet matyt fotografui rūpėjo labiau forma, ne turinys.
Po vestuvine nuotrauka kabojo nežinomo dailininko peizažas, drobė, toks 50 ilgio ir pločio kvadratas su jame pavaizduotais nelietuviškais kalnais.
Vadinasi šeima buvo išvažiavusi į kolūkio organizuotą turistinę kelionę į Karpatus, nes kalnai į Kaukazo ar kokius nors Nepalo, kažkodėl mano akiai netraukė.
Daugiau nebuvo į ką žiūrėti, nebent į gėles vazonuose ant palangės, bet gėlės manęs niekada nedomino, liko vis tik prisiminti Moniką.
Nors prisiminti ją iš esmės ir nebuvo daug ko, taip atrodė man šią akimirką, nes mintis trikdė Liepa.
Tuo metu man atrodė, ypač skaitant knygų nugarėlių pavadinimus: „Gražioji kiaulininkė“, „Erškėčių paukščiai“, ar „Meilės vardu“, kad Monika, kaip ir daugelis merginų, moteriškių, pasinaudojo manimi ir pabėgo, pasirodo net į Londoną, pati sau sugalvojusi, nieko man nepasakiusi, nepalikusi jokio ženklo, o gal palikusi, bet tik tokį subtilų, kad aš jo nepastebėjau, juk Monika buvo subtilių ženklų kūrėja, besidominti tarpukario ekspresionizmu, laikanti jį vieninteliu iki šiol nepakartojamu menu, sunku buvo man su jos minties viražais...
Beje, mylėjosi ji puikiai, kartais buvo labai ryžtinga, tik nepatiko jai oralinis seksas, nors negalima būtų pasakyti, kad juo neužsiiminėjome su ja.
Viskas yra nesvarbu, nes mudu su ja buvome pasižadėję apie save niekam nepasakoti, jeigu kada nors mūsų santykiai iširtų.
Aš kaip ir ištesėjau pažadą, o ji..., štai ėmė ir išklojo, pardavė už kažkokias jai, gal ne visai svarbias, antrarūšes paslaptis, kurių man nepasakė Liepa.
O gal čia kokia savotiška reklama manęs, kaip kokia kompensacija už netektį? Tokia „socialinė meilės pašalpa, net iš paties Londono“, nes Liepa juk ne kavos gerti mane atsiviliojo į šitą, kaip čia literatūriškai geriau išsireiškus, atokų vienkiemį, protėvių apsodintą liepomis, apimtą sodybų tuštėjimo proceso.
Tarsi patvirtindama mano mintis į saloną įėjo Liepa apsisiautusi trumpučiu chalatėliu, su kavos puodeliais abiejose rankose.
- Truputį apsiprausiau kol vanduo kaito, nes vilkdama tuos maišus su gėrybėmis buvau sušilusi. – Kalbėjo dėdama puodukus ant staliuko, o aš tuo metu jau atsisėdęs ant sofos stebėjau jos kojas, apmautas kambarinėmis šlepetėmis. Dabar jos kojos atrodė dar trumpesnės, bet jos buvo dailios, kaimiečiai sakytų, kaip nutekintos, man užtenka žodžio – dailios, traukiančios akį.
Atsistojo prieš mane, padėjo puodelį man, o aš tarsi laukęs tos akimirkos apkabinau ją per liemenį, o kita šmurkštelėjo po chalatu. Aš juk ženklų skaitytojas, tas chalatas buvo ženklas man veikti, o ne klausinėti.
Žinoma, kad ten neradau jokių kelnaičių, tik sudrėkusią jos kriauklytę.
Man patinka moterišką lytį vadinti tuo žodžiu, nes kažkodėl atrodė, kad ji yra panaši į dvigeldį moliuską, lotyniškai, bene, vadinamą bivalvia, skambantį beveik kaip vulva su savo labia majora – didžiosiomis lūpomis ir kaip buvo pas Moniką, išsikišusiomis labia minora mažosiomis lūpomis, kurių glamonių ji troško.
Nors, šiandien Gustavo Kurbe paveiksle „L‘origine du monde“, kurį versti, turbūt, reikia pasaulio ar žmonijos pradžia, tos kriauklytės labai gal ir nesimato, bet pamatęs reprodukciją (vartėm realistų dailininkų albumą su Monika, nes ji man norėjo paaiškinti, kodėl jai nepatinka realizmas), kažkaip pagalvojau, pradžioje, kad tai galėtų vadintis mažybiškai – „Kriauklytė“, nes realistinė pasaulio ar žmonijos pradžia, buvo per daug realistinė, kad galėtum taip galvoti, nežinodamas pavadinimo. Nors jeigu ji būtų buvusi nutapyta ne su balta draperija, o prie vandens, tada mano pasiūlymas būtų dar artimesnis mano įsivaizduojamai tiesai.
Realisto dailininko darbas, Monikai, beje, jis vienintelis patiko (nors sakė, kad jos kriauklytė gražesnė, kad labiau matosi labia minora, ji taip mediciniškai vadino savo lytį, tarsi kokia biologė), nors kaip ir minėjau, jai patiko ekspresionistai. Mane erzindavo sakydama, važiuojam į Paryžių į Musee d‘Orsay, pažiūrim, kaip atrodo tas originalas ir aš apsiauginsiu savo kriauklytę taip kaip tau patinka šito realistų fotografija. Realistus jis vadino fotografais, o jų paveikslus fotografijomis... 
Monikai patiko tas mano sugalvotas moteriškos lyties pavadinimas, ir ji kilniaširdiškai leido man ją taip vadinti.
Liepos kriauklytė irgi buvo glotni, be užuominos apie kokį nors plaukelį ten, aš praskleidžiau jos chalatą ir parklupęs ant vienos kojos, įsisiurbiau į jos lytį, liežuvio galiukas įvingiavo į jos vidų norėdamas praverti jos „bivalvia“.
Liepa visa suvirpėjo, susvyravo, jis įsitvėrė į mano galvą ir jusdamas kaip ji spaudžia mane prie savęs nežinojau ar taip bando išsilaikyti ant kojų, ar nori mane prisitraukti kiek įmanoma arčiau savo kriauklytės.
Man patiko tas savotiškas jos lyg ir drąsinimas.
- Tu kvepi medum. – Sušnibždėjau truputį atsilošęs.
- Aš juk liepa. – Išgirdau dar tylesnį jos atsakymą, pajusdamas dar stipresnį savęs prispaudimą prie jos, suvokdamas, kad ne laikas plepėti, o reikia veikti, juk moterims labai nepatinka, kai yra nutraukiamas šitas procesas, kokiai nors banaliai, kaip dabar nutiko man, frazei.
Po kelių akimirkų ji visa įsitempė, jutau, kad ėmė stiebtis ant pirštų galų, kaip tai daro besibučiuojanti moteris, ir ėmė virpėti, ir ta virpulio banga kilo, ko gero, nuo visą kūno svorį laikančių pėdų pirštų, blauzdomis į kelius ir aukščiau į šlaunis, į mano rankas įsitvėrusias į putnų užpakaliuką, nes aš neapsirikau dėl jo formos. Pasidavė aukštyn kūnu, kol pasiekė lūpas iš kurių iš pradžių pasigirdo švokštimas, toks, kai garsas išeina per sukastus dantis, o paskui orgazmo mėšlungis atleido jos žandikaulio raumenis ir ji išleido dejonę.
Ji sudejavo taip, tarsi būtų atsikračiusi kažko nemaloniai sunkaus ar nepakeliamo, tarsi koks mistinis Sizifas, kuriam nuėmė prakeiksmą, tarsi iškilusi iš pavojingo gyvybei panirimo, kai jau visai niekur nebėra organizme oro ir staiga būtų įkvėpusi...
Tuo metu mano pirštas lyg ir laukęs savo akimirkos įsmuko į jos kriauklytę ir aš pajutau jos pirštus dar tvirčiau suspaudus mano galvą, ir tuo metu jos kūnu nubangavo antra ir trečia stipraus orgazmo bangos, jos pirštai atsileido ir aš pamažu atsitraukiau nuo jos kriauklytės.
Nespėjau pakelti galvos, kai Liepos lūpos įsisiurbė į mano ir jos liežuvis pradėjo naršyti mano burnoje tarsi ieškodamas ten, kažkokių paslapčių.
- Iš kur tu žinai ko aš norėjau? – Paklausė ji atsilošdama nuo nepatogaus bučiavimosi.
- Iš to kaip tu laikei mano kavos puoduką. – Atsakiau, abu nusijuokėm, aš atsisėdau į sofą ji šalia.
Sriubtelėjom kavos, jis dar buvo karšta.
Palaukiau kol Liepa padės puodelį ant staliuko, tada atrišau jos chalato dirželį, apnuogindamas krūtis. Jos buvo panašios į Monikos savo forma, tik apgamukų mažiau. Norėjau jas pabučiuoti, bet Liepa neleido. Ji pusbalsiu prakalbusi į pabaigą sukomandavo:
- Dabar turėčiau atsilyginti tuo pačiu. Stokis prieš mane, aš irgi noriu, kad tau būtų sunku pastovėti ant kojų.
Išgirdęs tokią komandą, kaip kareivėlis stryktelėjau, be to man ten maudė ir zvimbė viskas, todėl nereikėjo antrą kartą nieko kartoti.
Ji energingu judesiu atitraukė užtrauktuką, prieš tai atsegusi diržą, kelnių sagas, nusmaukė visą kelnių ūkį žemyn iki pusės šlaunų, tada jau atsargiau išvadavo mano daikčiuką iš trumpikių.
- O jis didelis koks jau. Labas. – Pasakė ir švelniai pakštelėjo paimdama į rankas ir pradėjo lėtai judinti rankas, po to švelniai paėmė į burną.
Ji buvo tikra profesionalė, liežuvio galiukas ieškojo jautrių vietų, jusdama, kad aš tuoj, tuoj baigsiu ji daikčiuką įsileido gilyn, ir tuo metu aš griausmingai baigiau.
Liepa nusivalė seiles nuo lūpų ir tarsi dalykiniame susirinkime, pasirašius kokią svarbią sutartį, pareiškė su valiūkiška šypsena akyse:
- Dabar galima pabaigti gerti kavą, ramiau be įtampos. Kadangi mes šiuolaikiški žmonės, viską darome greitai, tai ji dar neturėtų būti atšalusi.
Kava tikrai nebuvo atšalusi.
- O kodėl jūs išsiskyrėt su Monika? – Paklausė ji sriūbtelėjusi porą gurkšnelių.
Šitas jos klausimas mane turėjo nublokšti keliais metais atgal į tas dienas, kai mes leidom laiką kartu su Monika. Dabar pagalvojau, kad jos plaukai irgi kvepėjo medumi.
Gal jos kokios seserys, pagalvojau, o kaip kvepėjo Monikos kriauklytė?
Įdomu, kaip kvepia Liepos plaukai? Gal irgi medum?
- Ko nutilai? – Išgirdau Liepos klausimą, bet žvilgsnis aukščiau krūtų nepakilo, tiksliau už sustangrėjusių jų spenelių.
Tą vaizdą matydamas nežymiai atsidusau, nežinia kodėl man tas atodūsis gavosi, bet jis tikrai nesusijęs su Monika ir Liepos klausimu.
- Prisiminiau Moniką. – Atsakiau, su mintimi, kad pagalvotų, kad tas atodūsis yra susijęs, ji taip ir pagalvojo, nes tuoj užklausė:
- Tu ją tebemyli?
- Kada tai buvo?
- Bet juk meilė yra pralaidi laikui.
- Oho, nežinojau, kad meilė yra laiko laidininkas. – Nusijuokiau vis dar žiūrėdamas į stangrius jos spenelius, kurie rodė, kad ji yra susijaudinusi.
- Tu gi dūsauji kai pagalvoji apie ją? – Moteriškos logikos klausimas, reikėjo pereiti kontratakon:
- Dūsauju žiūrėdamas į tavo sustangrėjusius papukus. – Ir jai nespėjus išsižioti buvau ant jos.
- Tavo tiks didelis man atrodo, kad bijau išskėsti kojas.
- Normalus mano, nei didelis, nei mažas.
- Ne, mano paskutinio vaikino buvo kokiais 5 cm. mažesnis. – Taip ir pasakė sutrumpintai „5 cm“, kuriuos reikia rašyti skaitvardžiu ir trumpiniu.
- Tai gal tavo draugas buvo japonas?
- Nemačiau, nes aš myliuosi užsimerkusi. – Sukikeno ji ir pamažu skėtė koją, didindama tarp jų tarpą į kurį aš pamažu grimzdau, jusdamas kaip mano daikčiukas pasiekė jau jos kriauklytę ir be jokios pagalbos įšoko į vidų.
Liepa tyliai sudejavo ir kaip buvo sakiusi tuoj užmerkė akis.
Mylėjomės ilgai, keitėm pozas, niekur neskubėjom.
Užsilipusi ant manęs ji taip įsisiautėjo, kad vos neapvertė stalelio, numesdama nuo jo ir sudaužydama kavos puodukus ir lėkštutes, bet nekreipdama į tai jokio dėmesio, šaukdama pati sau „dar, dar... “.
Paskui užkrito man ant krūtinės:
- Viskas daugiau nebegaliu. Daryk ką nori, tik palik gyvą. Aš visa tavo, tik nebaik viduje, jeigu nenori į pasaulį paleisti savo vaikų. – Kalbėjo lėtai, lėtai.
Aš ją paverčiau šonu, nugara į save, prispaudžiau prie sofos lovos atkaltės (sofos mes neišplėtėme), įėjau iš užpakalio į jos kriauklytę...
Ji dejavo, atrodė šaukė „mama“, ar „Dieve“, kai jau visai baiginėjau, ji ištrauktą daikčiuką čiupo ranka ir ten aš ir baigiau...
- Monika nemelavo, sakydama, kad tu esi toks pasakų vyrukas nesavanaudis, o aš netikėjau, sakydama, kad tokių nebūna, įtikino. – Tyliai šnibždėjo lėtai judindama savo užpakaliuką jusdama mano daikčiuką šalia, tęsdama mintį:
- O tu žinai, man niekada taip gerai kaip dabar su niekuo nebuvo, tu vienas toks žemėje likęs, kaip koks burtininkas užbūrei dabar mane ir aš įsimylėsiu tave ir persekiosiu visur, nes jaučiuosi, kad tave aš pažystu daugybę metų, ne, ne metų, amžių.
Nori aš paseksiu tau mūsų istoriją?
- Pasek. – Gulėjau jusdamas jos kūno šilumą ir ramuma užplūdo mane klausantis jos balso, visa savo esybe užsinorėjau pasiklausyti jos istorijos apie mus.
- Klausykis tada, istorijos apie meilę ir mirtį, taip atrodo viduramžių menestreliai pradėdavo savo istorijas giedoti publikai pasibarškindami kokiu nors instrumentu panašiu į kankles. Kadangi publikos mažoka, o mes jau šiuolaikine kalba kalbant pasibarškinome kažkiek, tai mano istorija bus proza, ne eilėmis.
- Tu už tai vargšo menestrelio neapmėtysi kiaušiniais? – Spustelėjusi užpakaliuku man į „velykas“ paklausė Liepa.
- Ne, nes nusitraukti kiaušinius ir mesti į tave būtų nepakeliams skausmas man, o kitų kiaušinių pas tave nemačiau, todėl gali būti rami tuo klausimu, kiaušinių nebus. – Užtikrinau ranka ėmės glamonėti jos krūtis.
- Gerai, tada pasakoju.
Pirmą kartą mes su tavimi susitikome, jei gerai leidžia suskaičiuoti amžius mano atmintis XIII amžiaus pabaigoje. Tu pameni, kaip mes su tavim susitikome nedidėlės medinės pilies, Livonijos pasienyje kieme.
Aš nešiau didžiulius krepšius arklių šūdo kuriuos buvau savo baltomis rankelėmis pririnkusi ten kur palei sieną po nedideliu stogeliu stovėjo jūsų, pilies apsaugos, arkliai. Aš juos buvau surinkusi pilyje auginamoms kiaulėms.
Tu priėjai prie manęs, visos smirdinčios arklio mėšlu, toks išdidus, su kalaviju prie vieno  šono, su durklu prie kito, apsisiautęs kailiu puoštą apsiaustą ir iš savo kariškos šlovės aukštumų kreipeisi:
- Gražioji mergele, ar nesunku tavo baltoms rankelėms tempti tokį siaubingai sunkų krovinį, jeigu leistumei man, aš padėčiau tau.
Aš žinoma išklausiau tą visą tiradą kukliai nuleidusi akis, netikėdama savo neplautomis kelis mėnesius ausimis, kad aš esu gražioji mergelė, ir atrėžiau tau:
- Ne, nesunku bernužėli, aš beveik nieko daugiau gyvenime ir neveikiu, kaip tampau arkliašūdžius kiaulėms.
Tu čiupai savo tvirtomis rankomis mano krepšį:
- Rodyk kur nešti tą savo naštą. – Pasakei savo dainingu, kaip į telefono skambutį balsu.
- Sek paskui mane, gerasis berneli. – Pasakiau aš ir mudu įėjome į čia pat suręstą pašiūrę, kur visai palei tvirtovės sieną buvo atitvertos kiaulės, ėmusios kriuksėti savo visada alkanais balsais, pereinančiais į žviegimą.
Tu padavei man krepšį su arklių šūdais, o aš persisvėriau per tvorą sukratyti kiaulėms jų desertą, kai pajutau, kad tu užvertei mano sijoną, apnuoginai mano užpakaliuką ir nespėjus man nei žodžio ištarti jau buvai manyje.
Kol aš neskubėdama kračiau lauk tuos arkliašūdžius tu mylėjai mane taip energingai, kad aš bijojau, jog mes įgriūsime pas kiaules.
Tu pabaigei, linksmai plekštelėjai man per mano putnų užpakaliuką ir pasakei:
- Greitai gražioji mergele mes ir vėl susitiksim.
- Aha. – Atsakiau. – Aš čia kiekvieną dieną ateinu.
Tu išdidžiai iškėlęs galvą nuėjai per kiemą į vidų, kur menėse uliavojo tavo draugai.
Rytojaus rytą jūs su draugais išjojote, o po kokio mėnesio sužinojome, kad pakliuvote į pasalą, kažkur Žiemgaloje, ir greitaisiais arbaletais, pikti kryžiokai išguldė jus visus alei vieno, nepalikdami gyvų tarpe.
- Na, o kaip tavo istorija baigėsi toje mūsų istorijoje? -  Paklausiau Liepos, glostydamas jos užpakaliuką.
- Mano istorija banali, XIII amžiaus pabaigos istorija. Gimdydama kiaulininke tavo padirbtą vaikelį nukraujavau, o ryte mane ir mano vaikelį rado negyvus.
- Kokia žiauri istorija. Sakyk, gražioji mergele, o ar man pasirodė, ar praleidau per daug mėnesių neplautas ausis, kad aš kaip ir nepaklausiau tavo vardo?
- Nepaklausei, tau mano vardas nerūpėjo, tau rūpėjo tik mano putnus užpakaliukas, tu norėjau tik pasiplakti į jį ir pasiplakei.
- O koks tavo vardas ten buvo?
- Žinoma, kad Liepa, ir susitikom mes liepos mėnesį, kaip ir dabar, mes visą laiką, visais laikais susitikdavome liepos mėnesį, nes tas mėnuo yra medaus mėnuo, tada viskas kvepia medumi, ne tik mano, ta vietikė...
Pauosčiau Liepos plaukus, jie irgi kvepėjo medum.
- Medum kvepia?
- Medum. – Paliko tik atsakyti, klausiant:
- O kada mes susitikom su tavim kitą kartą?
- Kitą kartą ir papasakosiu, negalima po praeitį keliauti, viršijant tam leistiną greitį.
- Oho, nežinojau, kad praeityje yra tokios griežtos judėjimo taisyklės. – Pajuokavau, o ji atsivertė į mane, įsistebeilijo į mano akis ir tuo savo specifiniu, išskirtiniu balsu pareiškė:
- Net neįsivaizduoji, kaip ten, praeityje yra viskas baisiai sudėtinga, ten yra taip sudėtinga, kad reikia tiek daug pastangų, kad galėčiau tave vis iš naujo surasti, tik aš nežinau kodėl, bet mums praeityje visą laiką nelemta yra ilgiau pabūti kartu.
Ji pasakojo taip įtikinamai, kad aš pradėjau tikėti jos žodžiais.
- Na, dar vieną susitikimą Liepa, papasakok, man labai įdomu. – Ėmiau prašyti.
- Ne, nė neprašyk.
- Ak šitaip. – Pasakiau ir ėmiau bučiuoti jos krūtis, kaklą, lūpas. Jos rankos apsivijo mano kaklą ir mes vėl ėmėm pašėlusiai mylėtis. Mylėjomės taip tarsi būtumėm nesimatę daugybę metų.
- Tu, man neatsakei į klausimą? – Pareiškė pasimylėjus.
- Kokį? – Norėjau apsimesti, ar pavilkinti laiką, tik tai jau ji dabar greitakalbe, kad nespėčiau atsikvošėti užklausė:
- Tu, tebemyli Moniką?
- Sakiau, kada tai buvo. Ar to ne gana?
- Ne gana. Atsakyk labai aiškiai.
- Jau praėjo tiek daug laiko, kad aš galėčiau kalbėti apie jausmus jai, ypač po to, kai ji taip kiauliškai pasielgė su manimi.
- Tu jo neteisk, nieko tu nežinai.
- Tai ko tada klausinėji apie ją? Gal tu pati esi į ją įsimylėjusi?
- Ne ji buvo mano draugė, o tavo.
- O tavo irgi buvo?
- Yra.
- Kur ji yra?
- Nesakysiu, nes tu užsinorėsi ją iš naujo sutikti.
- O jeigu neužsinorėsiu?
- Meluoji. – Ji žiūrėjo į mane iš padilbų ir jos žvilgsnis darėsi raganiškai nuožmus.
- Tada einu apsiprausti... Nebemyliu aš jau jos. – Pasakiau mestelėdamas jai per petį tą frazę ir žvilgsnį, kuris atrodė sužibino jos akių metalą aštriu mėliu.
Eidamas link vonios pajutau, kad virpa mano kojos, lyg būčiau kaži kur taip ilgai bėgęs, kad dabar jos sunkiai manęs klausė.
Liepa gulėjo lovoje aukštielninka, dešinė koja sulenkta per kelį judėjo į šonus, rankos virš galvos.
Svajotojos poza, pagalvojau ir mane persmelkė mintis, kad aš ją taip gulinčią esu matęs.
Va, pradėsiu tuoj tikėti jos pasakojimu apie mūsų kelionę laiku, bet juk tokių istorijų esu skaitęs, ne tik romanuose, ne tik pas J. Kunčiną, prie kažkokios ten atodangos švedmečiu ir taip toliau ir taip toliau.
Grįžau į saloną, ji gulėjo ant pilvo, paslėpusi kitas savo grožybes, bet atvėrusi mano žvilgsniui užpakaliuką
- Gražus tavo užpakaliukas, atrodo labai gundančiai.
- Gal pirmam kartui užteks?
- Nežinau.
Ji nusijuokė ir atsivertė į mane:
- Tu irgi gerai atrodai su nukarusiu savo vyriškumu. Norėčiau jį dar pabučiuoti.
- O jeigu nuo bučinio jis ims ir užsinorės tavęs?
- Tada man nieko kito ir neliks, kaip nukąsti tau jį.
- Tada geriau prašome eiti praustis, mane suėmė baimė.
- Jo, kastracijos baimė pas vyrus numeris vienas. – Šyptelėjo ir nuėjo tokia viliojančia eisena, kokia gali eiti moteris žinodama, kad ją stebi vyro akys.
Kol ji prausėsi aš surinkau stambesnes šukes.
Laikas buvo grįžti.
Kai Liepa pasirodė apsigaubusi savo chalatėlį jai pasakiau savo ketinimą.
- O pas mane kada grįši?
- Kai praeisi per kiemą taip vizgindama savo užpakaliuką, kaip ėjai į vonią.
- Supratau, tada greitai tikėkis mane vėl pamatyti, nes nenoriu aš tave prarasti dar kartą, ir dar kartą, po to kai taip gera buvo. – Tęsė ji savo istoriją.
- O skambutis bus telefonu?
- Bus, kaip be skambučio. Be skambučio negalima, mes be skambučio nieko negalime, ar ne?
- Truputį galime.
- Žinau. – Priėjo arčiau manęs ir prisiglaudė, taip kad man beliko paimti ją į glėbį, ir pajusti jos kietus ir stangrius spenelius.
- O tu ne nimfomanė kartais?
- Ne, tik mano papukai nimfomanai yra jautrūs prisilietimams.
- Aišku. Viskas. Bučkis ir aš lekiu. – Tik bučkis išėjo labai ilgas, po to dar pabučiavau į abu papukus, kaip ji pasakė, po to dar paliečiau ranka jos kriauklėtą, o ji ten visa buvo drėgna, po to dar virtuvėje prie stalo aš sukėliau jau chalatėlį, apsukau nugara į save ir paėmiau ją dar kartą, žiūrėdamas kaip nuo mano stiprių smūgių virpa jos užpakaliukas, žiūrėdamas kaip ji užgulė ant stalo.
- Tu mane užmylėsi negyvai, kaip koks raganius... – Sušnibždėjo ji kai pabučiavau jai į lūpas, pabaigęs pasimylėjimą ir tyliai išsprūdau pro duris.

Važiavau atgal į miestą ir galvojau apie Moniką.
Apie Moniką, kaip dvigubą išdavikę.
Maža, kad pabėgo tiesiogine to žodžio prasme į užsienius, pasikeitusi telefono numerį ir visus kitus prieinamus ir man žinomus ryšių kanalus, tai ji mane perdavė dar savo draugei, kaip kokį laimingą bilietą.
Aš, kuris visą laiką stebėjausi tokiais trumpalaikiais santykiais, vieną dieną lipu ant to paties  grėblio, ar kimbu ant to paties kabliuko.
Juk mūsų santykiai su Monika rezgėsi pusantrų metų, kol ji sutiko pasimylėti.
Pusantrų metų aš kankinau savo prostatą žiūrėdamas į Monikos klubų linijas, į jos pūpsinčias po rūbais ir mane masinančias krūtis, kvėpuodamas jos jaudinantį kvapą, kai ji praeidavo pro šalį.
O paskui, vieną dieną viskas pasibaigia: tokio abonento nėra, toks feisbukas buvo ištrintas, laiškai sugrįžo, nes tokio adresato nėra, mergina kelios dienos čia jau nebegyvena, o kur išvyko nesakė.
Pabėgo išvyko, išnyko be žodžių, palikdama ir mane be žado.
Palikdama ilgus vakarus, atmerktomis akimis, galvojant apie ją.
Situacija nepavydėtina buvo.
O dabar?
Liepa juk nepasakė, kada išvažiuoja, kada baigiasi jos atostogos.
Velniop viską, tegu viskas būna kaip turi būti.

Praėjo savaitė ir niekas man nesiteikė paskambinti.
Paskambinau aš Liepos telefonu.
Su abonentu nėra galimybės susisiekti.
Sėdau į mašiną.
Štai aš prie jos tėvų namų.
Duryse pakabinta spyna.
Ant durų lapelis, mažytis, violetinis toks buvęs, saulės pablukintas.
„Man nebūnant mokesčius sumokės kaimynai... “
Toliau neskaičiau.
Nuojauta neapgavo, nes Liepa išvyko į savo užsienius, pasidalinti patirtimi ir pasipasakoti su Monika apie mano, kaip sakė, pasididžiavimo dydį ir gal būt tuos 5 cm.
Iš kitos pusės šito reikalo, juk nebuvo net prasmės pykti, nes matomės retai į kelis šimtus metų kartą.
Mergina susivairavo sau sekso popietę, atsigėrė kavos, tiesa apturėjo nuostolių, nes sudaužė du puodukus, bet kartu apturėjo ir 5 cm didesniu peniu negu jos paskutinis „boifrendas“.

  Dar po savaitės „atėjo“ Liepos laiškas man.
„Labas piktas riteri,
Žinau kaip jauteisi, kai nesulaukei skambučio ir ką galvojai nuvažiavęs įsitikinti, kad aš jau išvykusi.
Nepyk. Aš grįšiu Kalėdoms ir tau paskambinsiu, jeigu tu norėsi su manimi dar kalbėtis.
Kita mano paslapties dalis yra ta, kad aš turėjau įvykdyti Monikos pavestą misiją (ji juk mano viršininkė - vadybininkė), ar tu ją vis dar myli.
Išsiaiškinau ir išduodu tau naują paslaptį: rytoj, Monika, gers kavą, jūsų kavinėje (ten kur jūs su ja nueidavote pasėdėti, iki jos pabėgimo), tai ji darys 15. 30.
Galvoju, supratai, ką norėjau tau pasakyti.
Liepa.
P. S. Aš tavęs iki Kalėdų labai pasiilgsiu, nes galvoju, kad iki Kalėdų tu nebedūsausi išgirdęs jos vardą ir būsi mano ir tik mano vyriškis. Apie mus aš Monikai nieko nepasakojau, kažkaip noriu, kad tai būtų mūsų, kas buvo. Kad manęs nepamirštumei prikabinu savo pikantišką nuotrauką.
Tikiuosi neatsidurs internete. “
Tik dabar pastebėjau, kad yra prikabinta nuotrauka.
Atsidariau, o nuotraukoje kniūbsčiomis gulėjo Liepa, visa nuoga. Stebėtojo akims atverdama savo dailų ir putnų užpakaliuką.
Nuotrauka sujaudino mane ir aš jai parašiau atsakymą:
„Kai grįši Kalėdoms atsiimsi savo... “
Po pusvalandžio pasitikrinau paštą, ten buvo laiškutis:
„Aš pasistengsiu išpirkti visas savo kaltes į priekį... Aš būsiu visa tavo, nuo mažųjų kojų pirštelių iki...
Tik tu nepamiršk manęs... “
Daugiau nieko aš jau neparašiau.
Vadinasi, apsireiškė Monika...

2015-06-10 13:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 13:05
Marquise


Siaubingai apmaudu - šis tekstas gal koks dešimtas skaitomas, bet pirmas, kuris tikrai sudomino. Nors pradžia pasirodė ir per daug ištampyta, ir pridaugžodžiauta, ir buvo apėmęs tos jausmas “ai dar vienas toks pat”, bet vėliau situacija pagerėjo.


Taip taip taip, redagavimas būtų nepakenkęs, bet man “lipo” tas savotiškas pasakojimo stilius. Neapsunkintas, be perdėto saldumo ir be slepiamo kuklinimosi.  AČIŪ autoriu už tą gyvenimo džiaugsmą, kurio suteikė veikėjams. Už nenuspėjamus dialogus ir mažą intrigėlę, kurią išmoningai mėtė iš rankos į ranką per visą pasakojimą.


“Liepa visa suvirpėjo, susvyravo, jis įsitvėrė į mano galvą ir jusdamas kaip ji spaudžia mane prie savęs nežinojau ar taip bando išsilaikyti ant kojų, ar nori mane prisitraukti kiek įmanoma arčiau savo kriauklytės. “ - kokia tikimybė, kad šis freudian slip yra sąmoningas veiksmas? Noriu pasakyti, būtų nerealu, jei taip būtų, bet suprantu, kad taip nėra. Bet būtų gerai.


9/10
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 09:15
Braskuole
Kokios klaidos trukdo? Gramatinių praktiškai nėra. Stiliaus -taip, apturėjo ir tt. Bet gal tai autoriaus "užmačia"? Man netrukdė skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-29 19:49
Mikė Lilikė
Gaila, bet erotikos neradau, tik pornografiją. Ir dar nelabai išradingą, klasikinę. Pradžia tai tikrai ištampyta kaip kokių neseksualių kelnaičių gumytė, klaidos trukdo skaityti. Apie liepas ir medų gal man vienintelė graži vieta, na dar tos legendos... Visa kita... Ypač jau tie 5 cm užmušė. Nėra erotikos - nėra gero balo. Ir tas tik avansu. 3/10
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-27 19:34
Aurimaz
Neįdomi įžanga. Norėjau pasinaudoti savo paties taisykle ir netęsti toliau.
Pats rašymo stilius labai savotiškas, kaip erotiniam kūriniui. Toks beveik "kolūkiškas".
Sunku buvo susitaikyti su mintimi, jog čia apskritai turima galvoje erotika.
Pačios scenos pernelyg skiestos buitiniais pasvarstymais, todėl negaliu pasakyti, kad užkabino.

6/10
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-26 17:45
tarakonai
7/10

Tokia erotika tikrai ne man, tačiau jau nors kiek panašiau į literatūrą. Tiesa, nėra ko pernelyg džiaugtis, tokiame aršių varžovų sūkuryje tas septynetas toks, na... tik tiek, kad išlaikyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-26 15:58
RenapoezijaPlaštakė
Nieko neprikiši. Viskas čiki. Lengvos intrigos ir švelnumo bangelės. Labai subtili pabaiga. Tikiuosi su tesiniu. 10/10
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-26 12:41
wrawr
Ne, nejaudina. Nei kiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-26 10:07
Niobis
Keistokai? Gerbiamasis, kad komentuoti reikia turėti toje srityje patyrimo.
"Mylėjomės taip, tarsi būtumėm nesimatę daugybę metų. "
Labai įtikinama tiesa. Ir jaudina.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-26 02:49
wrawr
Erotinės scenos labai lėkštos, kone pornografinės, dialogai išties nerealistiški. Keistokos vietos pvz. "Mylėjomės taip tarsi būtumėm nesimatę daugybę metų. " Ar tikrai? Apie ištikimybę nei žodžio. Taigi, kaip tekstas, nėra tragiškas, bet erotikos čia labai, labai nedaug. Žiovavau skaitydamas, perskaičiau per tris dienas. Atleiskit tai tėra lėkšta pornografija (dar tie "aš" "mano" nuolat išlendantys.
2/10
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-20 09:33
Emvilkee
Dar kartą pabrėžiu -tekstas man labai patiko, o klaidelių nerankiojau, pastebėjau tik žodyje "grįžti" kažkur, man labiau vienas kitas žodis stilistiškai kliuvo, bet aš ne to regiono ,tai ir nelindau į skrupulus.

KOdėl kažkokia Erla rašo ne apie kūrinį,o apie mano lit.skonį. Kodėl ji primygtinai kiša savo nuomonę???
Kodėl ji man nurodinėja,ką ir kaip turiu komentuoti?
Kodėl tokia atvira propoganda prieš kitą konkurso dalyvį?
Aš turiu savitą nuomonę apie šio kūrinio dirbtinumą ir jo erotiką, bet jos net komentare nepaliečiau.
Koks Erlos reikalas, kokia erotika mane jaudina?
Aš artimesnė (pagal amžių) anam autoriui, tai gal man įtikimesnis ir artimesnis jo rašymas. Gal man realizmas tinka labiau už simbolizmą. Kas čia galų dale darosi, kad paskutiniu metu brukte brukami tik vienos krypties ir pakraipos rašinėjimai.
Tai Autoriaus pasirinkimas, kaip ir ką rašyti, o skaitytojo -kaip ir ką komentuoti arba nekomentuoti.
Kam patinka Radauskas, o kam Grajauskas, o kam gal ir Janonis.....nesuprantu tokių asmeniškumo protrūkių.
Atsiprašau Autoriaus, kad čia parašiau - tiesiog norėjau apsiginti,kad matytųsi,kad mano,kaip asmenybės, puolimas jau pereina logikos ribas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-19 23:16
Erla
Man  kilo abejonių dėl Emosvilkės vertinimų objektyvumo.  Kūrinyje ,,Beldžiu į dangaus vartus,  Jokaste”  Emavilkė  atrado rašybos  klaidų ir savo komentare jas įvardino.  Kitame  konkursiniame kūrinyje ,,Liepa”  ji  nenurodė  nė vienos klaidos,  nors ,,Liepoje” ženkliai daugiau klaidų nei ,,Beldžiu…”.  Paminėčiau tiesioginės kalbos  klaidingai pateiktus dialogus, įkyrų asmeninio įvardžio ,,aš” kartojimą gretimame  ar net tame pačiame sakinyje,  skyrybos klaidas.
Emaivilkei  ,,labiau patinka  miglotų dalykų sofistiniai išvedžiojimai  ir klastos nei argumentai, kurie yra tikri, ir randami kur kas lengviau”( Leonardas da Vinčis).
    ,,Beldžiu,,,” – išmaniai parašytas tekstas. Intelektas supintas su vaizduote. Erotika….Jei kūrinys nebūtų skirtas  ERO konkursui, tai nepagalvočiau, kad tai erotinis kūrinys. Tai ir yra meniškumo užtaisas – meistriškumas.
    ,,Liepa” – atviroka pornoerotika, neįtikinanti,  tiesiog neįdomi.
2
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-19 14:36
Emvilkee
Labai greit įtraukė, perskaičiau susidomėjusi. Įtikinamai ir vaizdžiai. Jaudinančia ta erotika ....
Yra aišku dar ką pašlifuoti. 5- ( nes visai nuvertintas)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-17 10:18
omnia
Įdomus darbas. Yra erdvės ir fantazijai ir tęsiniui.

Nešukuotas. Pastraipos, kai kur nukąsti žodžiai. Šiek tiek nereali, idealizuota mergina, tarsi personažas svajotų ir kalbėtųsi su savimi savo fantazijoje, o ne realybėje. Neatskleisti motyvai, bet tai juk tik pirmoji serija?

Ir agricola pernelyg stengiasi šiek tiek būti kunčinu, kitaip, nei rable, pasikartojimai turi žaižaruoti, daryti posūkius ir rodyti vis naują kūrinio ar pasaulio kampą, o ne sroventi monotoniška kasdienybės čiurkšle.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-11 19:14
sesė_mėta
nebūtina aprašinėti visko ką veikėjas pamato: sofos, tapetai, lubos, is ko pagaminti stalai ir t.t. Su ta kriauklyte tai primena nuprotėjusio seneliuko pasakojima – "žinai, anūkėli, va aš tada sugriebiau jai už užpakalio, o toks užpakalis žinai, priminė kaip tada kai kare buvau tai buvo tokios va patrankos, kurios va kaip šaudydavo... " Logorėja beveik, sakyčiau :).
Tikrai labai stengiausi, bet ir antrą kartą nepavyko įveikti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-11 16:21
sesė_mėta
Lėta ir nuobodoka pradžia.Viską iki "Dabar kaip tik gyvenau vieną tokį laikotarpį po tokio nelemto, prakeikto įmynimo" galima negailestingai trinti. Kaip beje, ir daug ką toliau. Bent jau eilinio skaitytojo nuomone :). Autorius labai gerai save pagavo tuo "Taigi, apie ką aš čia?" Sakyčiau kad čia dėl tų 9000 ženklų, bet kad ženklų ir taip užtenka.
"n- miesto?" Paskambino ir taip pasakė? jei jau nenorit miesto pavadinimo minėti tai gal nei nekalbėkit apie jį.
Ir atleiskit, neįveikiau nuo pusės. Gal dar grįšiu. Bet tikrai ne dėl to, kad užkabino (nes iki pusės niekas neužkabino), tik kad būčiau visus konkurso dalyvius įveikus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-10 22:58
Karolis Pamišėlis
taip, skambutis suintrigavo, o paskui... neįdomiai aprašytas neįdomus seksas. beveik tas pats, kas pasakotum, kaip kepei kiaušinienę. buitiniai leisgyviai dialogai, o dar kalbos kultūros spragos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-10 16:37
Pelas
Pradžia gera, intriguojanti – Liepos keistas skambutis. Tikėjausi kažko išskirtinio, bet galiausiai supratau beskaitantis pornografinę komediją. Na, tai irgi nėra blogai, kai kūrinys prajuokina. Pvz. „...ir tuo metu aš griausmingai baigiau.“ . Kaip suprast „griausmingai“? Čia jo tokios dejonės? O gal kažkas panašaus, kai iš šlangos leidi stiprią vandens srovę ant skardos, kuri griaudi? Arba štai dar: Kol aš neskubėdama kračiau lauk tuos arkliašūdžius tu mylėjai mane taip energingai, kad aš bijojau, jog mes įgriūsime pas kiaules.   Įdomu, Liepos istorijos apie buvusius gyvenimus išgalvotos ar ne?
Rimtas kūrinio minusas – klaidos: skyrybos, rašybos ir žioplos. Dar neįpusėjus skaityti, jos jau nemaloniai rėžė akį atitraukdamos dėmesį nuo pačios teksto idėjos. Autorius krūvą klaidų galėjo išgraibyti, jei atidžiai perskaitytų tai, ką pats parašė. Įmantrius ilgus sakinius daug kur buvo galima trumpinti/skirti tašku. Kelias vietas paminėsiu.
„- Man labai patinka liepos. – Pasakė ji...“ .    Po „liepos“ turi būti kablelis, o Pasakė iš „p“ mažosios.  Visur.
“...o ji tuo metu grįžtelėjo mano pusėn žybtelėdama savo mėlynom akimis. “   Arba mėlynomis akimis arba mėlynom akim.
Dar prieš pereinant dialoguose prie „tu“ toks liapsusas: “ - Turbūt taip sakote (JŪS) norėdama, kad visus tavo (TU) žodžius pulčiau paneiginėti,... “  
„- Vėl greitakalbe pasakiau, žiūrėdamas į ją, ir į jos vos, vos slepiamą šypseną. “     Du paskutiniai kableliai nereikalingi arba ne vietoje.
„Beje, mylėjosi ji puikiai, kartais buvo labai ryžtinga, tik nepatiko jai oralinis seksas, nors negalima būtų pasakyti, kad juo neužsiiminėjome su ja.
Viskas yra nesvarbu, nes mudu su ja buvome... “
  „su ja“ „su ja“ per arti vienas kito. Pirmasis iš vis nereikalingas – ir taip aišku, kad su ja seksas. Šioje vietoje buvo galima pakeisti į „apskritai“.
“ ...o aš tarsi laukęs tos akimirkos apkabinau ją per liemenį, o kita šmurkštelėjo po chalatu. “ . Norėta pasakyti „viena ranka apkabinau ją per liemenį, o kita šmurkštelėjau po chalatu.“ ?
“ Liepa visa suvirpėjo, susvyravo, jis įsitvėrė į mano galvą ir jusdamas kaip ji spaudžia mane prie savęs nežinojau... “   Kas tas paslaptingasis „jis“ įsitvėrė į herojaus galvą?
“ - Tavo tiks didelis man atrodo, ... “  
Ir t.t.
Ai, dar viena vieta prajuokino.  “ - Ne, nes nusitraukti kiaušinius ir mesti į tave būtų nepakeliams skausmas man, o kitų kiaušinių pas tave nemačiau, todėl gali būti rami tuo klausimu, kiaušinių nebus. – Užtikrinau ranka ėmės glamonėti jos krūtis. “     Taip ir regiu vaizdą prieš akis – herojus kažkuriuo momentu spėjo įsitikinti, kad Liepa neturi kiaušinų. Ant savęs pačios (kaip organo) ar virtuvėj šaldytuve?
:)

Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą