Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pragaras po vidurnakčio

Pėdsakai, pėdsakai, pėdsakai... Luka buvo apsėsta kvapų, manevruodama siauromis, dailiomis gatvelėmis. Pėdsakas buvo ryškus, tačiau kažko jame trūko.
Mergina sustojo priešais ištaigingą dviejų aukštų namą, stūksantį atokiau nuo kelio. Privatų plotą ribojo tanki, beveik dviejų metrų aukščio gyvatvorė ir vartai buvo uždaryti. Už jų kelias leidosi žemyn, link poros garažų vartų. Pėdsakas vedė kaip tik tenai, bet...
Mergina giliai įkvėpė. Ore pagaliau atsirado trijulės kūnų kvapai. Problema buvo ta, kad iš trijų ji teužuodė du. Kažkuris vienas pradingo iš automobilio pakeliui į šią vietą.

Luka sugriebė vartų metalą ir ryžtingai perlipo į kitą pusę, nekreipdama dėmesio į žybčiojantį begarsės signalizacijos indikatorių. Nė viename namo lange nebuvo šviesų. Teritoriją apšvietė mažyčiai žibintai, įrengti kruopščiai nuskustoje vejoje abipus kelio. Mergina nusileido prie garažo vartų ir ėmė tyrinėti žemę.
Domą nutrenkęs automobilis buvo paliktas garaže, tačiau iš gretimo garažo vedė naujos vėžės, gerokai šviežesnės. Persekiojamieji buvo užėję į namą, netrukus sugrįžo ir kieme susitiko su pora pašalinių žmonių, kurie atvažiavo dar vienu automobiliu... Lukai jau sukosi galva nuo visų skirtingų kvapų ir jų sekamų istorijų.
Pašaliniai žmonės (gal policija?) netrukus pasišalino. Du persekiojamieji įlipo į naująjį automobilį ir išvažiavo pro vartus – taip bylojo patys šviežiausi kvapai...

Išgirdusi duslų urzgimą, mergina grįžtelėjo ir pritūpė įsitempusi, žibindama akimis. Ant akmenimis grįsto tako, vedančio į galinį kiemą, stovėjo stambus, juodas rotveileris ir šiepė savo seilėtus dantis, pasiruošęs pulti.
Šuo ir mergina kelias sekundes nejudėjo. Rotveileris nesiliovė urzgęs, ruošdamasis suloti. Perstatė vieną leteną į priekį, tačiau dar vis laukė tikėdamasis, jog grobis neišlaikys įtampos pirmas.
Luka tyliai save keikė – užsimiršusi savo medžioklėje ji visiškai pražiopsojo stiprų šuns kvapą, kurio aplinkui buvo pilna. Galbūt tikėjosi, jog augintinis bus laikomas viduje?..

Nebesvarbu. Ji pirmiau pastebėjo melsvus atšvaitus, blykstelėjusius ant medžių lapijos, tada išgirdo tyliai gatve besiartinantį automobilį. Prisiminė įsibrovusi į svetimą teritoriją. Kai šiek tiek pakreipė galvą, ketindama aiškiau pastebėti vartus, šuo garsiai sulojo ir stryktelėjo porą šuolių artyn, taškydamasis seilėmis.
Luka sušnypštė ir liuoktelėjo tiesiai į žvėries pusę, pasiruošdama smogti uodega. Jos akys plykstelėjo raudona šviesa, kuri prasiskverbė net pro Lilijos apžavus.

Šuo instinktyviai tikėjosi, jog pabaidytas žmogus spruks. Jo niekas niekada nemokė veltis į kovą su sutvėrimu, vien į kurio akis pažvelgus norėjosi apsišlapinti. Rotveilerio užpakalinės kojos sulinko, tada ėmė kastis vietoje, kai šis nusprendė kuo skubiau nešdintis, gailiai cypdamas.
Luka palydėjo kiemo sargą dar vienu šnypštimu, skubiai žvilgtelėjo į vartus ir šastelėjo už dekoratyvinio krūmo.

Prie vartų sustojo privačios apsaugos automobilis, tyliai mirksėdamas švyturėliais. Iš jo išlipę du vyrai žibintuvėliais patikrino kiemą pro vartų grotas.
- Gal šuns darbas? - pratarė vienas iš jų, pašviesdamas į mirksinčius signalizacijos jutiklius.
- Palauk truputį... - antrasis surinko numerį telefone ir netrukus jau tyliai su kažkuo kalbėjosi.
Luka patykojo, kol žibintuvėlio spindulys nuslydo į kitą kiemo galą, tada šastelėjo prie kito krūmo, kur kas arčiau vartų.
- Jie laiko rotveilerį, - galop pranešė antrasis, baigęs pokalbį. - Jutikliai įrengti taip, kad šuo jų neužkliudytų.
- Bet ir pačio šuns nesimato, - vis dar vedžiojo spinduliu po kiemą pirmasis. - Tikrinsim?
- Palauk, tuoj.
Dusyk pyptelėjo mechanizmas, kiemo vartai ėmė vertis į vidų. Luka nejudėjo, įtempusi visus penkis pojūčius. Šie vyrai nesijaudino ir nebijojo – kol kas. Jų prakaito kvape nebuvo baimės prieskonio. Tai reiškė, jog teritoriją abu tyrinės atsipalaidavę.

Kažkuris garsiai švilptelėjo, tikriausiai kviesdamas šunį. Įdomu, ką jiedu darytų, jei rotveileris atbėgtų, pagalvojo Luka, lengvai vizgindama uodegą.
Rotveileris nepasirodė  ir abu vyrai žengė vidun, tyrinėdami kiemą ryškiais žibintuvėlių spinduliais. Šviesai šiek tiek kliudžius krūmą, mergina kelioms sekundėms sustingo.
- Eik pro kairę, - pasiūlė vienas sargas.
Abu traukė į galinį kiemą, aplenkdami namą iš abiejų pusių. Vos tik artimiausias pranyko iš akių, Luka šastelėjo prie vartų ir netrukus atsidūrė prieš automobilį.

Trečias sargas (argi jie važinėja ne po du?) sėdėjo vairuotojo vietoje ir spoksojo tiesiai į merginą išvertęs akis, gniaužydamas vairo plastmasę. Susitikimas akis į akį apstulbino abu kaip reikiant.
Kaip ir anksčiau sutiktas šuo, vairuotojas krustelėjo pirmas, siekdamas ginklo.
- Stok!
Luka sušnypštė ir puolė, taikydama į priekinį automobilio stiklą. Smūgis uodega ir šis spragtelėjo, išsiraizgydamas įtrūkių labirintais. Vairuotojas riktelėjo iš siaubo, stipriai atsilošdamas atgal – anapus įtrūkimo į jį žvelgė dvi ryškiai raudonos akys. Dar po akimirkos užpuolikė nušoko nuo automobilio kapoto ir pranyko tamsoje.

Vyras drįso atsipalaiduoti tik praėjus kelioms minutėms, kai sugrįžo abu jo kolegos. Jis nežinojo, kaip turėtų paaiškinti įtrūkusį stiklą ir tai, ką matė. O kai pagaliau surado žodžius, kolegos ilgai į jį žiūrėjo netikėdami, su trupinėliu pagarbios baimės.  
Jie buvo daug ko matę bei patyrę veteranai, tačiau klaikios istorijos po vidurnakčio dar neprarado savo žavesio.

* * *

Naujasis pėdsakas Luką atvedė tiesiai prie ieškomo automobilio ir masyvaus, dailaus pastato, prie kurio šis buvo paliktas. Kaip ir dešimtys kitų automobilių.
Pro pusiau praviras pastato duris sklido tranki muzika, šalia įėjimo sukiojosi naktinėms šėlionėms nusiteikę žmonės. Stambus vyras kostiuminėmis kelnėmis ir baltais marškiniais tikriausiai buvo apsaugos darbuotojas. Dvi merginos, kurių kuklūs drabužiai atidengė šiek tiek per daug kūno, leido dūmais cigaretes ir mėgino susikalbėti su trimis jaunuoliais. Vienas iš trijų irgi rūkė. Kitas laikė rankoje beveik tuščią stiklinę.
Lukai netiko nė vienas iš jų. Be to, dūmai ėmė erzinti jos jautrią nosį, nustelbdami kitus kvapus. Jei ir viduje buvo leidžiama rūkyti, tuomet jos uoslei galas.
Ji svarstė, kas geriau – likti saugoti automobilio, ar pamėginti laimę viduje. Grobis buvo labai arti. Pernelyg arti, turint galvoje visą sukartą kelią. Kraujas gyslose virte virė - joks prisilietimas dabar nebūtų jos išbaidęs ir jokia minia nepasirodytų per tanki.
Žinoma, tai nereiškia, jog leistų taip lengvai save paliesti...

Pajutusi vėją nuo gatvės, Luka dirstelėjo į tą pusę šiek tiek sunerimusi. Cigarečių tvaiką prasklaidė nauji kvapai ir šie buvo gerai pažįstami. Artinosi trys moterys, kurių viena berods taikėsi šiek tiek į šalį, lyg stengdamasi apeiti, atkirsti kelią. Dar poros kvapų savininkai kažkur slėpėsi, tikriausiai laukdamas tinkamos progos.

- Luka, - pratarė Lilija, žengdama tiesiai į savo dukterį. Mergina pažino Elzą ir Fabiją – motinos pusseseres. Nejučia atsitraukė atgal. - Prašau, nebėk. Tau būtinai reikia eiti kartu su mumis. Prašau, dukrele?

Ak, tas švelnus motinos balsas, akimirkai išplėšęs jos protą iš medžioklės karštinės. Merginos veido bruožai sušvelnėjo, įsitempę raumenys atsipalaidavo, pečiai nusileido žemiau. Motinos siluetas užstojo ją nuo pasaulio su visais ten tūnančiais skausmais, nusivylimais ir pikta linkinčiais žmogpalaikiais.
- Viskas gerai, Luka. Viskas bus gerai, - šnabždėjo Lilija.
Mergina nejučia ištiesė savo gimdytojai ranką.

Pala... kerai?

Sušnypštusi ji liuoktelėjo atgal, tiesiai į tykančios Fabijos glėbį. Baltaplaukė ragana prispaudė Lukos riešus prie liemens, kilstelėdama merginą nuo žemės. Skardus, aršus klyktelėjimas atkreipė pašalinių dėmesį. Apsaugos darbuotojas įvertino, jog konfliktas vyksta jo teritorijoje ir jam reiktų nedelsiant kažką daryti.

- Ei, tučtuojau ją paleiskit! - jis jau kėlė nedidelę raciją prie lūpų, skubėdamas artyn.
Lilija prispaudė delnus Lukai prie skruostų, šnabždėdama raminančius kerus, tuo tarpu Elza pasisuko į besiartinantį apsaugos darbuotoją. Neįskaitomos, juodos akys pervėrė vyrą, kairė ranka pasislėpė už nugaros ir Elza ištiesino nugarą, liudininkų akyse tarsi išaugdama. Kilstelėjusi dešinę ranką, ragana užmerkė akis ir spragtelėjo pirštais.

Šaižus garsas nuvilnijo gatve, pasiekė artimiausią posūkį, atsimušė į pastatų sienas ir po kelių sekundžių grįžo atgal – tik tam, kad susidurtų su atspindžiu iš priešingos pusės.

Spragt... ragt... ttt...

Apsaugos darbuotojas sustojo vietoje. Raciją laikanti ranka lėtai nusviro. Įvykiu susidomėjusios dvi merginos ir trys vaikinai taip pat atsipalaidavo – į šaligatvį atsitrenkusi stiklinė sudužo į šipulius.
Aidas dar kartą apsuko ratą siaurų gatvių labirintais, įgaudamas naują jėgą:

SPRAGT... RAGT... TTT...

Apsaugos darbuotojas krūptelėjo, užvertė akis akis ir be jėgų susmuko ant asfalto. Jo pavyzdžiu pasekė ir penketukas, it maišai sugriūdami vienas ant kito.
Elza kilstelėjo ranką ir pirštų galiukais sugėrė trečią kartą sugrįžusį aidą, savo galia jau besikėsinantį į pastatų langus.

Gatvėje dabar dusliai dundėjo tik klubo muzika. Luka didelėmis akimis žvelgė į motinos veidą, iš paskutiniųjų stengdamasi atkovoti sveiką protą.
- Stiprią užauginai, - melodingai susijuokė Fabija, leisdama merginos kojoms pasiekti žemę. - Ji turi praaušti, neatpalaiduok dar kerų. Kraujas pernelyg stipriai verda.
- Ji įsimylėjusi, - glostė dukros veidą Lilija, stengdamasi šią užmigdyti. - Jos kraujyje per daug skausmo ir noro keršyti. Per daug visko ten susikaupė.
- Gali man neaiškinti, - šyptelėjo Fabija. - Pamaniau, jog nutvėriau įkaitintą geležį. Net inkviziciją prisiminiau.
- Reikia dingti, - atsisuko Elza, iki šiol neperprantamu žvilgsniu tyrinėjusi klubo fasadą. - Už poros minučių iš pastato išeis keli žmonės. Gulintys ant žemės atkreips jų dėmesį nuo mūsų.
Fabija pasilenkė, kad galėtų pakelti Luką ant rankų. Ši buvo visiškai atsipalaidavusi, tačiau Lilija vis dar nesiryžo paleisti dukros veido. Moterys pasitraukė į tamsesnę gatvės dalį, kur po neveikiančiu žibintu stovėjo vienišas mikroautobusas. Kirilas išlipo iš vairuotojo vietos ir atitraukė duris. Kitoje gatvės pusėje Tomas užsimaukšlino šalmą ir užvedė motociklo variklį.

Klubo durys atsivėrė plačiau ir apgirtę Povilas su Nojumi žengė į gatvę. Taip, jų dėmesį tikrai atkreipė keistai išgriuvę žmonės – Elza puikiai mokėjo skaityti ateitį. Tačiau  ragana nepasistengė žvilgtelėti kur kas giliau, kur turėjo prasidėti tikroji velniava.

Per kelias sekančias akimirkas įvyko keturi nenumatyti įvykiai:
Pirma – gatvės gale pasirodė vienišas automobilis, besiartinantis link klubo. Ant jo stogo pritvirtinti žiburėliai mirgėjo oranžinėmis bei mėlynomis šviesomis, o priekinis stiklas atrodė suskilinėjęs. Taip – tai trys įsibauginę apsaugos darbuotojai traukė atgal į bazę su labai keistomis naujienomis, ketindami tuo pačiu pasikeisti automobilį. Jų dar laukė kelios ilgos darbo valandos.

Antra – Povilas ir Nojus išvydo mirgančias šviesas ir ėmė panikuoti. Apkvaitę nuo alkoholio jie pamanė, jog sugrįžta tikra policija. Povilas prisiminė visas savo nuodėmes ir nusprendė, jog šį kartą išsisukti nebepavyks. Pirmo susidūrimo su policija metu jis parodė automobilio (kurį buvo ką tik išvaręs iš garažo) visiškai sveikus buferius ir pateikė istoriją, kurią iš bėdos buvo galima patvirtinti. Policija nepastebėjo, jog garaže stovi kitas automobilis, kurio variklis vis dar buvo karštas. Jei ir būtų pastebėję, visos skardos jau buvo kruopščiai išlygintos ir nuvalytos. Jokių akivaizdžių įkalčių, todėl pareigūnai greitai pasitraukė, surinkę pakenčiamus duomenis.
Dabar Povilui atrodė, jog tiesa kažkaip išlindo į paviršių. Jį apėmė baimė.

Trečia – apsaugos darbuotojai pastebėjo šalia klubo išgriuvusius žmones ir vairuotojas trumpam padidino greitį – kad staigiai sustabdytų šalia įvykio vietos. Povilas tuo metu jau buvo pasiekęs savo automobilio duris, ketindamas kuo skubiau sprukti. Nojus neatsiliko.

Ketvirta – tos nelemtos oro masės...
Privačios apsaugos automobilis prieš save išstūmė oro gūsį, kuriame buvo susikaupę visokiausių kvapų. Ypač cigarečių dūmų. Taip pat ten liko  Nojaus bei Povilo prakaito kvapas - kartu su labai stipriu pastarojo baimės prieskoniu. Bet kuris plėšrūnas gamtoje būtų įvertinęs tai kaip kvietimą „pažaisti“. Nėra nieko maloniau, kaip mirtinai užvaikyti persigandusią auką - ypač jei pastaroji turi ryžto spurdėti dėl savo gyvybės.

Prireikė beveik ketvirčio minutės, kol lengvas, vos juntamas oro dvelksmas pasiekė gatvės galą.

Fabijos rankose tebelaikoma Luka krūptelėjo, kiekvienas raumuo jos kūne įsitempė, ruošdamasis medžioklei iš naujo. Mergina pasuko galvą į vėjo pusę, Lilijos delnas nuslydo nuo skruosto. Tada garsiai suriko Fabija, pajutusi deginantį skausmą riešuose bei delnuose. Lukos rūbai plykstelėjo ryškia ugnimi – kaip ir jos oda bei plaukai. Tiktai Kirilas ar Tomas, turintys ugnies demono kraujo, galėjo atlaikyti tokią stichiją be jokių pasekmių.  

Kirilas spėjo pagauti iš rankų paleistą užsiliepsnojusią dukterį, tačiau visiškai nebuvo pasiruošęs su ja susiremti.

O taip – Lukai jau buvo gana kaustančių kerų bei švelnių žodelių. Tiesiai prieš jos akis medžioklės grobis ropštėsi į automobilį, ketindamas dar kartą pasipustyti ratus. Vėl sekioti pagal kvapą it kokiai kalei?
Tai jau ne!
Ji suleido dantis ten, kur pajėgė pasiekti. Jos tėvas krioktelėjo tikrai demoniškai – net langų stiklai abiejose gatvės pusėse sutirtėjo. Luka išsiveržė iš vyro gniaužtų ir visu greičiu puolė į priekį, apakinta noro pavyti savo aukas, sutaršyti automobilį į skutus ir iškepti jo keleivius gyvus. Jos kelią pastojęs brolio motociklas nepasirodė itin didelė kliūtis – liuoktelėjusi į orą peršoko Tomą, uodegos galu vos neprasvilindama kiaurai jo šalmo.
Rūbai nuo merginos kūno pažiro pelenais. Neatlaikė ir Lilijos apžavai, susidūrę su viską naikinančia magija.

Kai geriausia draugė Julija galų gale palietė Lukos galvą, ji pamatė raguotą bei uodeguotą merginą rubino spalvos akimis, droviai ir su trupučiu baimės laukiančią pačios pirmos reakcijos.

Ta vizija nė iš tolo neprilygo košmarui, kurį išvydo trys apsaugos darbuotojai, pasimaišę Lukos kelyje. Vienas iš trijų apsišlapino tebesprukdamas šalin, gelbėdamas savo kailį.

Povilas ir Nojus jau tolo gatve, jų automobilis pamažu didino greitį iki leistinos ribos. Išvydęs veidrodėlyje dideliu greičiu besiartinantį, žodžiais sunkiai nusakomą ugninį padarą, Povilas akimirksniu spjovė į visas greičio normas ir sugrūdo akceleratorių iki dugno. Padangos sušnypštė, kelissyk prasisukdamos tuščiai. Juodas Audi automobilis per kelias sekundes išvystė daugiau nei šimto kilometrų per valandą greitį, artimiausiame posūkyje vos išvengdamas  susidūrimo su kelio ženklais, nurodančiais pėsčiųjų perėją.
Povilo laimei, laikrodžiai ką tik išmušė pirmą valandą nakties ir pėsčiųjų gatvėje buvo vos vienas – kitas.

Luka nė nesvajojo pasiduoti. Jai buvo nusispjauti į greičio apribojimus, kelio ženklus ar automobiliams įprastus dinamikos dėsnius. Pasiekusi tą patį posūkį, ji nė neketino sulėtinti, galingu šuoliu liuoktelėdama ant pastato sienos ir dar šiek tiek pabėgėdama ja, kol išseko inercijos jėgos. Ji net pati iki galo nesuprato, kaip tai padarė. Lygiai taip pat nežinojo, kodėl jai neskauda basai bėgioti asfaltu, ar kodėl ugnis jos visai nedegina, nekelia skausmo. Jai paprasčiausiai buvo nusispjaut. Stichija prisitaikė prie jos emocijų bei norų, kuris šiuo metu liko tik vienas – nutverti tą nelemtą automobilį už kablio.

* * *

- Ir ką dabar?.. - atsisuko į giminaičius Tomas.
Elza trūktelėjo pečiais, panardindama pirštus į savo juodus, trumpai kirptus plaukus. Lilija lėtai iškvėpė, peikėdamasi iš šoko ir uždarė burną. Kirilas purtė sukandžiotą ranką, urgzdamas iš skausmo. Fabija trumpai dirstelėjo į savo apsvilintus riešus ir ėmė juoktis:
- Ir tu dar drįsai aiškinti, jog ji bus vienintelė, nevaldanti jokių jėgų! - pareiškė ji. - Mes penkiese nesugebėjom jos nulaikyti!
- Kada tai buvo, - atsiduso Lilija. - Aš taip pat sakiau, kad kai Luka atras savo stichiją, ji būtinai iškrės kažką, apie ką visos raganos galės papasakoti savo vaikams.
- Šito tai nepamenu, - sausai pastebėjo Elza.
- Aišku, nepameni. Aš tai sakiau tik savo dukteriai, kai norėjau ją paguosti...
- Ei! - atkreipė į save dėmesį Tomas. - Žmonės... ką darom su Luka?
- O ką tu padarysi? - šelmiškai mirktelėjo Fabija. - Mergaitė dega it raketos variklis. Tik du iš mūsų gali ją paliesti, nė vienas dabar negalime jos užkerėti, nes ta prakeikta stichija generuoja per daug chaoso. Bet kokie apžavai akimirksniu išrūktų dūmais. Mes galime tik sekti ją ir... ir skaičiuoti nuostolius miesto infrastruktūrai. Kas nors atkreipėte dėmesį, kieno automobilį ji nusivijo?
- Tai greičiausiai tie žmonės, kurie pakenkė jos vaikinui, tiesa? - Elza žvilgtelėjo į Liliją.
Ši lėtai linktelėjo.
- Luka dabar medžios juos tol, kol nutvers. Net neklauskite, ką darys pagavusi. Patys matėt, kokios buvo jos akys...
- Šviesa dega, bet nieko nėr namie, - sumurmėjo Fabija.
- Panašiai, - sutiko Lilija.   - Jei tiksliau, dabar tuose „namuose“ gyvena pirminis žvėris, sudarytas iš skausmo, pykčio ir keršto. Ir jis velniškai stiprus.
- Kas nutiktų, jei įmestume ją į ežerą? - pasiūlė Tomas. - Dabar vanduo šaltas, gal atauštų šiek tiek?
- O kaip tu ją nutempsi iki ežero?
- Mums ir nereikia. Fabija galėtų ją teleportuoti.
- Aš galiu teleportuoti tik beveik nejudančius kūnus, - paaiškino Fabija. - Tai užtrunka. Tavo sesuo nestovi vietoje, jei nepastebėjai. Ir aš nemanau, kad tai gera idėja. Jos kūnas dabar įkaitęs – nori juokauti su fizikos dėsniais? Be to – tu siūlai emocijų sukeltą efektą gesinti vandeniu. Taip, aš sutinku, kad netikėtai perliejus ką nors kibiru vandens efektas išties būna – ir didelis. Bet vargu ar į teigiamą pusę. Mūsų mergaitė ir taip įkiršinta iki maksimumo.

Tomas šiek tiek pagalvojo, tada užvedė motociklą iš naujo.
- Važiuoju, pažiūrėsiu, kaip jai sekasi, - apsisprendė. - Jei ką nors gero sugalvosiu, paskambinsiu.
Nelaukdamas atsakymo nuleido šalmo stiklą ir apsuko motociklą. Ką jau ką, o Luką sekti buvo nesudėtinga – paskui save sesutė paliko svilinto asfalto pėdsaką.

* * *

Kai juodas automobilis įsiveržė į miesto centrą daugiau kaip pusantro šimto kilometrų per valandą greičiu, atgal į nuovadą krutėjęs policijos ekipažas ūmai pasijuto lyg ant adatų.
Du kelių patruliai susižvalgė; vienas užgulė akceleratorių, tuo pat metu įjungdamas šviesas bei garsą, kitas ėmė skubiai aiškinti situaciją nuovadai. Jiedu persekiojo juodą, iš pirmo žvilgsnio visiškai naują Audi A4, kurį pavyti, regis, buvo šansų. Tačiau dėl viso pikto reiktų menko pastiprinimo tokia ir anokia kryptimi...

Dar po kelių įtemptų akimirkų abu patruliai pajuto, jog čia kažkas ne taip. Sprunkantis automobilis dažnai keitė eismo juostas, nepaisė kelio ženklų bei šviesoforų, keldamas naktinėjančių praeivių bei pavienių vairuotojų paniką – panašių vaizdelių savo gyvenime anksčiau ar vėliau pamatydavo kiekvienas patrulis.
Tačiau kur kas didesnė panika staiga ėmė kilti užnugaryje – gatvę vienas po kito nutvieskė keli ryškūs sprogimai. Užmiršęs išjungti raciją, pareigūnas atsisuko atgal ir nustėro, pastebėjęs raguotą, uodeguotą ir dargi liepsnojančią būtybę, galingais šuoliais laviruojančią tarp kelyje pasimaišiusių automobilių. Tuojau pat paaiškėjo ir  sprogimų priežastis – užuot aplenkusi vieną pernelyg sumėtytą mikroautobusą, būtybė tiesiog perskrodė jį kiaurai, palikdama korpuse siaurą skylę aptirpusiais kraštais. Po akimirkos neišlaikė pažeistas kuro bakas - aplinkinius pastatus nušvietė dar vienas ugnies kamuolys.

- Ša... šėtonas! - išgirdo nuovadoje budėjęs ryšininkas. Žinoma, jis paprašė tuojau pat patikslinti – mitinių padarų minėjimas neįėjo į radijo pranešimų taisykles.

Gaudynės tebevyko ir ugninė būtybė niekur neketino trauktis. Pirmajam šokui išsivadėjus, patruliai netrukus susigriebė, kas čia iš tiesų ką persekioja.

Normalūs žmonės būtų kuo skubiau užleidę kelią ir nėrę į pirmą pasitaikiusį skersgatvį.

Nesijausdami itin normalūs, pareigūnai nusprendė pasikonsultuoti su ryšininku dėl neįprastos situacijos. Mat kelyje vidury miesto sproginėjo automobiliai ir du eismo dalyviai (neskaičiuojant patrulių) kelissyk viršijo leistiną greitį. Nė vienas iš jų dar nežinojo, kuo vadovaujantis reiktų bausti sustabdytą pragaro būtybę... jei tik pavyks ją sustabdyti.

Iškviestas antrasis ekipažas jau suko į kelią gerokai priekyje, ketindamas manevrais priversti juodą Audi sustoti. Jie girdėjo radijo pranešimus, tačiau dar nepatyrė to, ką pirmoji komanda jau buvo suvirškinusi.

Kai Luka ėmė lenkti kelių patrulio automobilį, ji iš pradžių nekreipė į jį dėmesio – šis važiavo savo eismo juostoje ir nesistengė užtverti merginai kelio. Žinoma, įkyrus sirenų žviegimas dešinėje ausyje nebuvo pati geidžiamiausia muzika pasaulyje, tačiau ji nesiskundė.

Abu patrulių ekipažai trumpai pasitarė tarpusavyje. Antrasis jau pradėjo savo manevrus priekyje, tuo tarpu lenktyniaujantis su pragaro būtybe nusprendė įvykdyti savo sutarties dalį.
Luka išgirdo perspėjimą tučtuojau „mažinti greitį“, trauktis į šalikelę ir pasiduoti. Jei tebebūtų turėjusi humoro jausmą, ji būtų skaniai pasijuokusi iš tokių žodžių.

Mergina tiesiog neatkreipė dėmesio. Priekyje laukė dar vienas posūkis ir ji tikėjosi toje vietoje prigriebti savo auką.
Nuskardėjo antras įspėjimas ir pareigūnas pasiruošė iššauti įspėjamąjį šūvį. Jis dar nebuvo tikras, ar išdrįs antrą kulką paleisti į pragaro išperą.

Šūvis driokstelėjo, Luka krūptelėjo ir dėbtelėjo akies krašteliu į triukšmaujantį keturratį pakeleivį. Po akimirkos ji šastelėjo į šalį ir rėžėsi šonu į patrulio BMW, išlydydama bei smarkiai įlenkdama galines dureles. Automobilis užlėkė ant šaligatvio, vairuotojas užgulė stabdžius, iš paskutiniųjų vengdamas susidūrimo su autobusų stotele. Jam pavyko pasukti automobilį šonu, tačiau šis vis tiek rėžėsi į pastogę, išlaužydamas metalinę konstrukciją bei išdaužydamas visus stiklus. Vairuotojas trinktelėjo galva į dureles ir neteko sąmonės. Jo kolega atsipirko smarkiu išgąsčiu ir pora nubrozdinimų.
Luka neketino tikrinti, ar liko gyvų – ji tebetęsė savo medžioklę.
Racijos įsikibęs pareigūnas tik dabar suvokė, jog „nusikaltime“ dalyvaujančios jėgos gerokai pranoksta jo atlyginimą ir sveikatos draudimą. Nušvitimo akimirką gimė planas Nr. 3 – ne, daugiau pastiprinimo nebereikia. Kvieskite greitojo reagavimo būrį,   gaisrininkus ir medikus. Egzorcistas irgi nepakenktų.

* * *

Kol policijos ryšininkas tikslino paskutinio užklausimo rimtumą, Povilas jau buvo visiškai įsitikinęs, kad ugninė būtybė persekioja kaip tik jį ir jo baimė turi tvirtą pagrindą. Policijos ekipažai šiuo atveju atrodė smulkmena – jam už nugaros sproginėjo transporto priemonės, dėl Dievo meilės!
Kai iš kažkur stebuklingai atsiradęs antrasis policijos ekipažas ėmė manevruoti priekyje, aiškiai ketindamas blokuoti kelią, Povilas žinojo, kad pagal taisykles nežais. Tą akimirką jis užmiršo Nojų su Oskaru. Svarbiausia buvo jo paties gyvybė ir jis neketino mirti dėl to, ką beprotybės akimirką iškrėtė jo draugas.

- Mums reikia išsiskirti, - sugalvojo jis, veidrodėlyje stebėdamas, kaip Luka vėl įgauna greitį, numušusi patrulio automobilį į šalikelę.
- Tu... durnas? - grįžtelėjo Nojus, iki šiol pravira burna stebėjęs spektaklį niekaip negalėdamas apsispręsti, ar tai yra tikra, ar visgi jam prasidėjo haliucinacijos.
- Klausyk, Nojka, jinai per greita atvirose vietose, aišku?! - išrėkė Povilas. Po velniais, jam dar reikėjo vairuoti ir mąstyti už du. - Mums reikia dingti nuo kelio! Pameni, kaip  Matricoje, kur greitkelis buvo šūdina vieta mirti?
- A... jo, bloga vieta... - linktelėjo Nojus.
- Mums reikia pasinaudoti siauromis vietomis, kur jai būtų sunku judėti. Aš sugalvojau, klausyk... Mes nutaikysime progą kai ji atsiliks ir staigiai sustosime už artimiausio posūkio. Abu išlipsime ir spruksime kiekvienas į savo pusę, aišku? Naudokis visais siaurais skersgatviais, kuriuos atrasi... Ei, Nojka, girdi?
- Ji tuoj pasivys, - ramiai parodė į veidrodėlį Nojus, tarsi žiūrėtų kino filmą savo namuose.
Povilas išrėkė prakeiksmą ir atliko manevrą, vos nenutrenkdamas pavyto taksi. Policijos patrulis priekyje pasitraukė į tą pačią eismo juostą ir ėmė mažinti greitį.
- Dinkit man iš kelio, idiotai! - užputojo Povilas, sugrūsdamas akceleratorių iki dugno. Jis nesiklausė raginimų nedelsiant lėtinti ir pasiduoti – to dar betrūko. Posūkis buvo jau čia pat. Reikėjo ne tik kad neprarasti brangaus greičio, tačiau ir neįsirėžti į namo sieną.
Į tuos planus policijos ekipažas visai neįėjo. Audi priekis įsirėžė į patrulio BMW galą ir pamėtėjo šį į priekį, nutraukdamas pareigūno litaniją. Šis ūmai pajuto nenugalimą norą mesti formalumus šalin ir pereiti prie vesterno dalies – kulkų ir sproginėjančių padangų.

Bėda numeris vienas – posūkis buvo neišvengiamas, o Audi atkakliai tebestūmė ekipažą tiesiai, lyg pagalvę būsimam smūgiui.

Antroji bėda – pirmojo ekipažo nebesimatė užnugaryje, o pragaro išpera dabar mynė ant kulnų ne tik Audi, bet ir pačiam patruliui, tapdama kur kas didesne bėda, nei bet kas galėjo įsivaizduoti.

Trečia – nė vienas nenorėjo mirti.

Vos tik visi trys faktai prasimušė pro adrenalinu apkrautas sinapses, patrulio automobilis ėmė suktis šonu. Jo pavyzdžiu kaipmat pasekė ir Audi. Pastarojo vairuotojas turėjo beveik dvidešimties metrų pranašumą, kurio užteko per plauką - įlėkęs į T formos sankryžą, Audi nubraukė visas pakeliui pasitaikiusias klūtis, šiaip  ne taip išvengdamas liūdno galo. Patrulio BMW tuo tarpu pasitraukė iš veiksmo, šonu įlėkdamas į grotomis dengtą parduotuvės vitriną.

Luka irgi neatsispyrė inercijai, visomis keturiomis nusileisdama ant pastato sienos. Kitu šuoliu ji nusitaikė į persekiojamą objektą ir net sušnypštė iš pasitenkinimo, kai visu svoriu įsirėžė į automobilio bagažinę, panardindama pirštus į besilydantį metalą. Pagaliau!

Nesitikėjęs po vidurnakčio sulaukti dviejų keistai besielgiančių eismo dalyvių, seno sunkvežimio vairuotojas nė negalvojo trauktis iš savo juostos. Povilas laiku sureagavo, tačiau išvengti susidūrimo tapo nebeįmanoma. Nuo smūgio Audi staigiai metėsi į šalį, pusiausvyros netekusi Luka karštligiškai griebėsi bet ko, kas padėtų išsilaikyti, tačiau metalas jos gniaužtuose neketino likti kietos būsenos. Po akimirkos ji nuslydo nuo bagažinės, rėžėsi nugara į sunkvežimio priekabą ir veidu krito ant žemės.

Persigandęs Povilas sparčiai didino greitį, nekreipdamas dėmesio į skausmą sutrenktame petyje ir liepsnojančią galinę sėdynę. Jis net susijuokė, kai gatvę užnugaryje užliejo sprogimas – sunkvežimio dujų balionas neatlaikė Lukos prisilietimo. Ar tiek užteks, kad prakeiktoji nusibaigtų? Jis nežinojo. Svarbiausia buvo tai, kad išpera gaišo laiką voliodamasi ant žemės, kol jis visu greičiu lėkė į savo tikslą.

Skirtingai nei Nojus, Povilas turėjo šiokį tokį planą. Taip, jis pasiūlė abiems skirtis ir naudotis siauromis gatvelėmis, tačiau jis pats turėjo galvoje visai ne gatveles. Netoliese stovėjo dangoraižis, kuriame įvairios firmos bei korporacijos turėjo savo ofisus. Ten pat buvo ir jo tėvo firma. Tame pastate budėjo apsaugos komanda su tikrais ginklais ir Povilas galėjo į jį patekti. Didžiausia problema buvo atstumas tarp automobilio ir Lukos, ir dabar ji buvo išspręsta.

Įveikęs dar porą posūkių, Povilas užgulė stabdžius ir kumštelėjo Nojų:
- Tu į savo pusę, aš į savo!
Narkomanas linktelėjo, šįsyk netgi įgaudamas šiek tiek vikrumo. Abu sutartinai iššoko lauk, Povilas metė paskutinį žvilgsnį į savo draugą ir pasipustė padus, taikydamas į artimiausią skersgatvį. Jis neketino atskleisti Nojui, kad jo tikrasis tikslas yra vos už pusšimčio metrų.

Nojui, tiesą sakant, buvo nusispjaut. Jis nė neketino pasinaudoti planu. Apėjęs automobilį, vaikinas sėdo į vairuotojo vietą ir pasuko paliktą raktelį. Nebuvo visiškas idiotas, kokiu jį laikė draugai.
Jei Luka tebėra gyva ir sugebės atsekti iki šios vietos, ji pirmiausiai nusitaikys į lėtesnį bėglį. O kol išpera užsiims juo, Nojus suspės ne tik išvažiuoti iš miesto, bet ir sunaikins visus pėdsakus artimiausioje upėje. Jis prisiminė kažkur girdėjęs, jog vanduo nuplauna visus pėdsakus. Metas buvo tuo įsitikinti.
2015-06-08 17:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-30 11:58
ieva3003
Labai geras paaugliškos literatūros pavyzdys. Vadovėlinis. Gražiąja prasme - paauglių antplūdį rašyke galima atlaikyti baksnojant į šį kūrinį.
Pašalinis blogas efektas - nutariau pasižiūrėti seilėtekį, kad suprasčiau apie ką kalba Meškiukas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-18 20:46
songs of alill
Stūksojimas pabrėžia dydį didingumą ar kt apčiuopos procese. Prabanga kažką nesvarbaus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-11 07:10
Lengvai
[I] Taip – tai trys įsibauginę apsaugos darbuotojai traukė atgal į bazę su labai keistomis [/I] - nereikia "taip", pagadina stilių;

[I] Bet kuris plėšrūnas gamtoje būtų įvertinęs tai kaip kvietimą „pažaisti“. Nėra nieko maloniau, kaip mirtinai užvaikyti persigandusią auką - ypač jei pastaroji turi ryžto spurdėti dėl savo gyvybės.  [/I] - per daug aiškinimo, net paaugliams, manyčiau;

[I] O taip – Lukai jau buvo gana kaustančių kerų bei švelnių žodelių.  [/I] - O tap? iNe, Aurimai, ne-a;


Pati istorija gana trafaretiška - baikšti mergelė, mielas vaikinukas, tada nutinka kažkas [i] tokio[/i] ir mergaitė, pasirodo, yra galingiausias demonas tūkstančių kilometrų spinduliu. Ok, prisimenu, tai - paaugliška literatūra, viskas taip ir turi būti.

Gaudynes užskaitau =]

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-09 14:04
Meškiukas
Savo didelei gėdai turiu pasakyt, kad esu matęs visas Saulėseilio dalis, bet pasirinkimo buvo mažai, tiesą sakant - pasirinkimo visai neturėjau. Iki šiol dar kamuoja košmarai ir kai pradedu galvoti apie vampyrus, akyse šokčioja spalvotos dėmės.
Ką tuo norėjau pasakyt. O gi kad tavo piešiama šeimynėlė labai primena anų vampyrų šeimynėlę. Bet tik primena. O kadangi viską pateiki savaip, "aurimiškai", žyyyyyyymiai smagiau skaityt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą