švęstas vanduo

Kojos gėlė stingdantį šaltį. Niro po ledu, per stilklinę, juodos upės vandenin. Kūnas įkaitęs nuo inercijos, rutinos, šmeižto ir gyvųjų. Juk niekda taip nebuvo. Krūtinė prisipildė saldaus čiulpiamų varveklių puoduku vandens. Širdies mėsgalio akmuo leido sau.
Panirom.
Nebesiregėjo taikos užsiliepsnojusio rūko pavėsy, vandeny širdį užmerkus.
Žmonės negailestingi:
"Ištraukėm ją dar bedvesiančią".
Jiems reikėjo, kad širdis imtų daužytis, visiems maldama akies stiklakūnius krūtinės bangavimu, besitrankydama nesutikti čia pasilinkt. Ne viską buvo atidavusi.
 
O ji sėdi šalia gilios. Junta - slysta kojelės. Pavasaris. riedėte rieda ledo išplėšytais skruostais ašaros su krauju. Raižo.
Plaučiuose gėles siuvinėja šerkšnas.
Sukrykštė kaip gyvulys. Nežinia.. . trali vali baimė plačiai atmertų akelių akiraty - visa proza, kuri liko nesurašyta į smegduobes pas žiemą laidotus maironiečius.

Neleidom susitaikyti - beprasmė, beasmenė.. . mes tebeturime sąžinės SAU.
Ji seniai mąstė apie košmarus A1 pakelių anomalijose.
- buvo -
Taip gera.  Vėsa supakuoja į drėgnus vystiklus, suspaudžia smilkinaičius, ramina. Chaaa. Vanduo pažadėjo užplikyti rytais matę, taip, kaip niekas nedarė. Panyri - kūnas nevalingai pasiduoda - iškeli rankas palaimai plaukais sruventi pasroviui su vandeniu į savo delnus. Liesdami kojas - neša mintis žemyn. Laka.
Teisingas svaigulys.
Jie šnekasi simbiozinę užuojautą. Sutarė, kad abu nieko negirdėjo. Mergaitė pažadėjo neatsimerti akių.

Pasiėmėm ją atgal. Maža dar. Šlykšti. Nešiojasi žiburiuos pamėklę Dievui, o dabar sėdi.
Nutrauktą nuo medžio,  pasiau atsigavusią, nuogą suvaržėm -  rėkė, kad neįleis kraujo.. . varomos širdies nemariam kūne.
Išdaužė savo akis į žieminį ąžuolą.
Nutraukėm -  lakstė prakeikimai, svilinami plyštančių rūbų.
Kruvini varvekliai. Čiulpiami.
Paragaukim!


Švęsto vandens ieškoti.