Tęvo dienai

Tėte, dažnai mintimis aš prisimenu Tave,
Nes žinau, kad Tu mane mylėjai,
Pamenu, kaip gyvenimo tiesų mokei,
Nors kartais aš klausyti nenorėjau.

  Tu mane mokei, kad reikia Žemę mylėti,
    Kaip reikia suarti gimtinės laukus,
    Mokei pasėti čia rugį ir kvietį,
    Ir kaip nupjauti pasėtus javus.

Mokei mylėti gimtąją šalį,
Niekados nepamiršti savo namų,
Mokei, kad reikia mylėti brolį ir sesę,
Niekados neužmiršti savo Tėvų.

    Kai užaugau išleidai gyventi,
    Ir aš palikau savuosius namus,
    Bet savo Tėvų niekados neužmiršau,
    Todėl Tėti gali gyvetti ramus.

Šiandien aš noriu Tau padėkoti,
Kad išmokei pažinti gyvenimo kelius,
Kuriais aš einu gyvenime savo,
Prisimindamas savo Tėvus.

    Tėti, Tavęs jau nėra šiam pasauly,
    Palikai savo džiaugsmus ir vargus,
    Palikęs mus gyventi šioj Žemėj,
    Ilsėkis Tėveli ir būki ramus.

Kai aš užbaigsiu savo gyvenimo kelią,
Tikiu, kad susitiksim kitoje būtyje,
Tuomet mes niekados neišsiskirsim,
Ir gyvensim kartu savo šeimoje.