Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Saulė baugiai slėpėsi už horizonto, kai bėglys pasiekė stovyklavietės laukymę. Silpnas pakraštinis vėjas nešė šaltą ir pasenusį prisvilusios košės, sudegusios vilnos ir išmatų tvaiką. Šviežiais dūmais nekvepėjo. Nesigirdėjo balsų, ugnies traškesio, kitokios veiklos.

Akys veik nieko nematė per nuovargio ir skausmo rūką. Pakeliui išsilaužta lazda gelbėjo ne tiek eiti, kiek apčiuopti nelygumus ant tako. Skausmo ir troškulio iškankintas kūnas norėjo gerti, norėjo kristi ant žemės ir daugiau nesikelti, bet šoko surakintos smegenys nedavė nurodymo gulti, tad kūnas ėjo. Svirduliuodamas, be nuovokos, registruodamas aplinką, tarytum fotoplokštelė.

Praklibinkščiavęs paskutinį krūmų guotą, keliauninkas išvydo stovyklavietės liekanas. Stovyklavusiųjų liekanas taip pat. Ant žemės voliojosi įrankių, ginklų ir žmonių likučiai. Beveik švariai apgraužti likučiai. Už poros žingsnių dantis šiepė kaukolė nuskeltu viršugalviu. Mažos rudos skruzdėlės žygiavo vorele į perlaužto šlaunikaulio vidų, tarytum šachtininkai į tunelį. Mėlynas šūdvabalis lėtai rideno kamuoliuką. Visur, visur daiktų liekanos. Beviltiškai sugadintų daiktų. Kuprinė, kastuvas, perplėšta antklodė ir pajuodęs katiliuko dangtis. Kelnių klešnės, virvė ir tuščias patrontašas.

Sužeistasis sudejavo, žingtelėjo pirmyn, ištraukė iš liekanų krūvos gertuvę, apžiūrėjo ir numetė žemėn. Gertuvės dugnas nuskeltas. Vandens nė lašo.

Tomis Gorpas

Tvirtovė buvo atkariauta, o ne statyta pagal Bendrovės standartus, tad ankstesniojo šeimininko sosto salė – ar kaip ten jas vadina – dabar atliko ir valgyklos, ir pranešimų kambario, ir posėdžių salės vaidmenį. Viduje kažkas kaip tik posėdžiavo. Pro uždarytas duris aiškiai girdėjosi lėtas, sarkastiškas balsas:

– …kitaip sakant gedimo lokalizuoti nebandėte? Nežinote, ar tai siųstuvas, ar imtuvas, ar laidai nutrūkę? Pataisykite mane, jeigu klystu, bet man regis nereikia turėti penkių raukšlių ant katos bei akinių ant nosies, kad susiprasti patikrinti, kas sugedo?

– O kaip aš patikrinsiu?! – žviegė atgal isteriškai-piktas filialo vyrmekaniko balsas. – mirusiųjų apkalbėti nedera, bet tamstai leidus, mano pirmtakas buvo eretikas ir visiškas idiotas! Aš nieko nesakau, kad neturime vizoriaus! Čia jums ne Ložės būstinė. Bet kaip galima gyventi be pačio primityviausio audoriaus, tai niekaip nesuprantu! Ir taip dešimt ciklų iš eilės!

– Tokiu atvėju, leiskite pasidomėti, kaip mes palaikėm ryšį iki šiol? Ugnies ir dūmų signalais? – toliau kamantinėjo sarkastiškasis balsas. – Nors ne, nesakykite, aš jau žinau – susirinkę visu balsu dainuodavome sutartinines.

– Tamstos juokai beprasmiai, ir, drįstu teigti, visiškai ne vietoje! – pasipiktino mekanikas. – Jei norite žinoti, iki šiol mes buvome priversti tenkintis inžinerine erezija – toliagrafu. Tfu, net pavadinimas bjaurus!

– Na ir kas jums trukdo nustatyti gedimo priežastį?

– Kaip tai kas?! – naujai sužvigo vyrmekas. – Tas prakeiktas daiktas neturi nei descriptio, nei instructio, nėra net paprasčiausių valdymo ir priežiūros rotų!

Hiramas gūžtelėjo pečiais, nepasibeldęs atidarė duris ir įėjo vidun. Tomis neatsiliko.

Beveik visą antrąjį aukštą užimančią patalpą bandė apšviesti dvi anglinės lempos, kabančios virš didžiausio stalo viduryje salės, ir blausiai žioruojantis židinys pasienyje. Panirę į tabako dūmų rūką, prie stalo stovėjo direktorius ir du vyresnieji: vyrmekanikas ir darbų vykdytojas. Įskaitant ką tik atvykusius, pilnam vadovybės kvorumui trūko vyrapskaitininko, chirurgo-kapeliono ir vyrknygininko. Taip, paskaičiuojam – Senis kasyklose, Dziedulis greičiausiai tyliai nusigėrinėja savo kabinete, o Nilsas... Na, su šituo neaišku. Vos prieš pora mėnesių atvykęs kolega vis dar buvo mįslė.

– Sukurtas mažiau kaip prieš dvidešimt ciklų ir vis dar tobulinamas! – nekreipdamas dėmesio į atvykėlius toliau isterikavo filialo teknų viršininkas, – Aš nesuprantu, kaip išvis galima pasitikėti tokiu… atsiprašant… daiktu!

– Gana! – griežtai, bet negarsiai pertraukė Vilemas Nijenhuizas, naujasis filialo direktorius. Pasilenkė virš stalo ir tuo pačiu šaltu, tyliu balsu pareiškė, – manęs nedomina teknų ir inžinierių tarpusavio pešiojimaisi. Manęs taip pat nedomina, kokiais būdais pasieksite rezultatą. Mane domina ryšys su fortu ir su likusiu pasauliu. Paskirkite labiausiai į teknoreziją linkusį pavaldinį, jeigu pačiam religija neleidžia. Kurkite ugnį ir signalizuokite dūmais. Surinkite chorą iš samdinių žmonų. Ne mano reikalas. Tačiau noriu, kad būtų visiškai aišku, – čia diriko balsas nukrito vos ne iki šnabždesio. – Jeigu po trijų valandų nežinosiu, kodėl neturime ryšio, tai po keturių valandų filialo vyresniuoju mekaniku taps pats eretiškiausias žinierius, kokį rasiu. Aišku?

Išraudęs vyrmekas nugurkė seiles, maktelėjo galva ir nėrė link durų taip staigiai, kad užkliuvo už Tomio, tačiau net ne stabtelėjo atsiprašyti.

Tomis akimis nulydėjo sprunkantį lauk vyrmeką, ir susidūrė žvilgsniais su iki šiol nepastebėtu susirinkimo dalyviu. Dqar vienas atvykėlis – direktoriaus Nijenhuizo asmeninis liokajus Matijas – stovėjo petimi atsirėmęs į medinę koloną, per alkūnės linkį persimetęs prašmatnų dvivamzdį. Vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio, vidutinio sudėjimo ir neįsimintino veido liokajus laikė ginklą tarsi… tarsi ką nors, ką liokajai turėtų laikyti labai natūraliai. Liokajus – ginklanešys – asmens sargybinis viename? Nieko sau komplektėlis.

Prie stalo jau sėdėjo anksčiau atvykęs darbų vykdytojas ir papsėjo pypkutę, Hiramas dar tik sėdosi. Tomis paskubėjo užimti savo vietą. Direktorius luktelėjo, kol visi įsitaisys, ir kreipėsi į Tomį:

– Man jau teko susitikti su apsaugos vadu Syversu bei darbų vykdytoju Duzeriu. Spėju, kad tamsta esate vyresnysis gurguolininkas Gorpas?

– Vyresnysis gurguolininkas, vyresnysis sandėlininkas, arsenalo prižiūrėtojas ir vyresnysis viskam, ko kiti nepageidauja daryti, – patvirtino Tomis, pats smalsiai nužiūrinėdamas diriką. Turbūt virš trisdešimties, aukštas, juodaplaukis, aštrių bruožų. Gryniausios prabos aristokratas, Filius Dominus, nei pridėti, nei atimti.

– Malonu, – atsiliepė net nešyptelėjęs Nijenhuizas, – tamstos departamento reikalus aptarsime vėliau. Dabar prie bendrų reikalų – kas paskelbė pavojų?

Apsauginis pasitempė ir kranktelėjo:

– Aš, tamsta direktoriau!

– Kokiu pagrindu?

– Bendrovės Statutas, straipsnis šešiolika keturi du, paragrafas „bė“!

– „Sutartinis potencialaus pavojaus signalas iš draugiškų pajėgų“? – pasitikslino direktorius.

Tomis vos nesuprunkštė, pamatęs Syverso veido išraišką. Apsauginio veide sumišo nuostaba, pasipiktinimas ir, o taip! Pasigėrėjimas! Kaip ten sakoma – atitiko kirvis kotą? Ne, kažkaip kitaip. Dalgis turbūt. Žodžiu, senas krabas rado savęs vertą Statuto žinovą.

– Tikrai taip! – greitai atitoko Syversas.

– Kokie dar sutartiniai signalai? – suniurzgė darbų vykdytojas. – Ryšio su perėja juk nėra nuo pat ryto?

– Pagal galiojantį sutarimą, pagrindinio kalibro šūvis be išankstinio perspėjimo turi būti traktuojamas, kaip potencialaus pavojaus signalas! Treniruočių, bandymų ar dar kokių nors manevrų nebuvo numatyta, tad greičiausiai raudonsnukiai banditai vėl jėgas bando.  – atrėžė pasipiktinęs apsauginis. – Mano pareiga – rūpintis filialo saugumu!

– O mano pareiga rūpintis, kad neliktume sėdėti plikom šiknom ant sniego! – nenusileido darbų vykdytojas. Abu nemėgo vienas kito, ir nepraleisdavo progos pasipešioti. – Man visi darbai stovi, kol samdiniai kareivėlius vaizduoja. Jiems tai kas – samdinys miega, pinigas kapsi. O man reikia planus vykdyti, reikia variklių skyrių pastatyti, reikia aukšto spaudimo liniją į rūšiavimo stotį nutiesti! Ir, kad nesijausčiau perdaug atsipalaidavęs, viską pabaigti, kol Tamsa neatėjo!

Kilstelėta direktoriaus pypkė sustabdė jau išsižiojusį atsikirsti apsauginį.
– Kiek laiko užtruktų žygūnui subėgioti iki forto ir atgal?

– Dvi-tris dienas, – niūriai atsakė Syversas, vis dar svilindamas žvilgsniu įnirtingai pypkę pešantį Duzerį.

– Taip ilgai? – Nijenhuizas lengvai kilstelėjo antakį. – Jei teisingai suprantu, iki perėjos vos keliolika kilometrų?

– Tiesia linija – taip, – nusprendė galų gale įsikišti Tomis, kuriam pabodo vien sėdėti ir klausyti. – Tačiau kelias labai prastas ir vingiuotas. Iki forto pastatymo, praktiškai niekas per perėją nevaikščiojo, o ir dabar tik aprūpinimo gurguolė kas ketvirtį užsiropščia iki forto ir grįžta atgal.

– Štai, prašom! Ir ką, įsakysite dvi paras laikyti samdinius be darbo?! Nė kiek neabejoju, kad forto komendantas taip pat žino apie nutrūkusį ryšį, ir nelaikys mūsų nežinioje. Žygūnui iš forto užtruks tik kelias valandas pasiekti kasyklas, o iš tenai semaforuos iškart, kai sutems! – pergalingai žvelgdamas į apsauginį, užbaigė Duzeris.

– Jeigu neužslinks rūkas, jeigu fortas neapgultas, jeigu banditai neužpuolė kasyklų, – nepasidavė amžinas pesimistas Syversas.

– Užteks, ponai! – dirikas vėl nedavė įsisiautėti aistroms. – Akivaizdu, kad turime daugiau klausimų, nei atsakymų. Kas beužpuolė fortą…

– Jei išvis užpuolė, – nesusilaikė Duzeris, bet čia pat nutilo, pagavęs Nijenhuizo žvilgsnį. Tomis mintyse paplojo dirikui. Ne kiekvienam duota vien tik žvilgsniu prikalti prie kėdės storaskūrį darbų vykdytoją.

– Jiems reikės bent kelių valandų pasiekti mus, – sklandžiai tesė direktorius. – Samdiniai gali kol kas grįžti prie darbų. Signalizuokite padidinto budrumo parengtį kasykloms, kai tik galėsite. Kad patys nebūtume užklupti iš netyčių, išstatysime piketą. Tamsta Syversai, kokiomis pajėgomis disponuojate?

– Praktiškai jokiomis, – niūriai atsiliepė šis. – Mažiau, nei minimalus kontingentas filialo apsaugai, du apsauginiai išvykę su vyrapskaitininku į kasyklas, visa antra pamaina išvyko vakar su gurguole į dvidešimt antrąjį.

Filialo produkciją – akmens anglį ir medieną – į gretimą dvidešimt antrąjį filialą reguliariai išgabendavo buivolais kinkytų vežimų vilkstinė, mat traukiniams vietovė buvo pernelyg raižyta. Grįždama gurguolė atgabendavo įrankių, maisto produktų, vaistų, alkoholio, laikraščių ir kitų taip laukiamų civilizacijos smulkmenų.

– Ką tada siūlote? Sėdėti užsidarius ir laukti – ne išeitis.

Tyla ir nudelbtos akys.

– Gerbiamieji. Noriu, kad būtų visiškai aišku. 23-iajam filialui Bendrovės vadovybė nusprendė skirti papildomą dėmesį. Kitaip sakant, nelieka laiko tarpusavio peštynėms, tingėjimui ir nenorėjimui. Aš esu pilnai įgaliotas imtis visų reikiamų priemonių, kad iškelti tikslai būtų pasiekti, ir nedvejodamas keisiu silpnas grandis tvirtesnėmis. Todėl klausiu dar kartą, kokie bus pasiūlymai?

Tomis neištvėrė:

– Gal būtų galima sužinoti specialaus dėmesio priežastį?

– Tamsta mokate saugoti paslaptis?

– Tikrai taip!

– Aš irgi. Informacija bus pateikta, kai jos prireiks.

Tomis atsilošė kėdėje, jausdamas, kaip karštis kyla skruostais ir ausimis. Viskas aišku, švelnybių nebus. Žaisim, kaip dideli berniukai.

Syversas vėl atsikrenkštė, ir neužtikrintu balsu pareiškė:

– Jeigu Duzeris sutiktų paskolinti porą trejetą brakonierių iš samdinių kontingento… Bet ne, negalima…

Duzeris išsižiojo, bet susilaikė nieko neatkirtęs. Anokia čia paslaptis – jeigu samdinys sutikdavo dirbti tokiame velnio užkampyje, kaip Priepelkių dvidešimt trečiasis, tai buvo aiškiau nei aišku, kad minėtasis samdinys yra arba visiškas nevykėlis, nesugebėjęs išsilaikyti geresnėje vietoje, arba turėjo preižasčių prapulti iš teisėsaugos akiračio. Tarp pastarųjų pasitaikydavo ir tokių, kurie niekaip negalėjo rasti bendros kalbos su vietiniu eiguliu, žinojo kaip elgtis miške, ir įtartinai gerai apsieidavo su ilgavamzdžiais šaunamaisiais ginklais.

Direktorius pypkės mostu paragino apsauginį tęsti.

– Statutas draudžia samdiniams atlikti kvalifikuotą apsaugos darbą, išskyrus atvėjus, kai paskelbta nepaprastoji padėtis arba egzistuoja atviras karo stovis.

Įsivyravo nejauki tyla. Girdėjosi tik sulig kiekvienu patraukimu pypkėse gruzdančios žarijos, zyzė lempos ir laiks nuo laiko trakšteldavo židinyje smilkstančios anglys.

Užsitęsusią pauzę pagaliau nutraukė naujasis direktorius:

– Tokiu atveju, išsiųsime grupę patikrinti toliagrafo laido būklę. Gerai apginkluotą grupę. Tamsta Syversai, skirsite vieną apsauginį. Paimsime vieną tekną. Tamstos Duzeri ir Gorpai, jūs skirsite po du žmones kiekvienas.

– Atsiprašau, – pertraukė Tomis, netikėtai pasijutęs lyg namų darbų neatlikęs mokinys prieš rūstų mokytoją, – niekaip negaliu skirti dviejų. Šiuo metu turiu tik keturis pavaldinius. Visi kiti kasyklose, lentpjūvėje arba išvykę su vilkstine.

– Ach taip. Gerai, tamsta skirsite vieną, o tamsta Duzeri – tris. Pagrindinė užduotis – patikrinti laido būklę. Papildoma užduotis – jei bus galimybė, grįžtant parlydėti vyrapskaitininką iš kasyklų. Be abejo, kiekvieno sąmoningo Bendrovė darbuotojo pareiga – perspėti bendradarbius ir vadovybę, pastebėjus potencialią grėsmę filialo turtui ar personalui, tad piketo nereikės.

– O kas vadovaus? Jeigu paleisim samdinius vienus, tai grįš tik po savaitės, ir tai tik dėl to, kad arielka ant medžių neauga? – pasidomėjo darbų vykdytojas, nudelbdamas tamsiu žvligsniu Tomį. Šis pasimuistė. Vadovavimas tokiai atsiprašant „ekspedicijai“ dažniausiai traktuojamas kaip bausmė ar statuso praradimas, bet ištrūkti iš rutinos porai dienų… Ir dar su medžioklės galimybėmis… Deja, ką tik apeliavus į personalo trūkumą pasisiūlyti pačiam butų mažų mažiausiai netaktiška. Kvaila, galima sakyti.

Nijenhuizo atsakymo niekas neišgirdo - jį pertraukė atsilapoję durys. Perdėtu maršo žingsniu vidun įžygiavo vyresnysis knygininkas Nilsas Stoerboras. Pasisuko ant kulno, atidavė pagarbą kaire ranka ir žiojosi kažką sakyti, bet pagavo diriko žvilgsnį ir užsičiaupė. Nepraleisdamas progos garsiai kaukštelėti dantimis, tarsi spragtukas.

Tomis visu vidumi pajuto, kaip galimybė pasivaikščioti tirpsta tartum sniego gniūžtė žaizdre.
2015-05-29 12:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-10 18:41
Andrėnas
Jei dar neskaitėte - geriau iš karto skaitykite Birželio 10d. paskelbtą „Prieštamsis (1,2) Versija „B“"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-03 13:32
Aurimaz
1. Jau du žmonės išbarė už pernelyg kinematografišką rašymą, tad imu širdin bei galvon ir prižadu pasitaisyti. Tik va bėda – nesu tikras, kad teisingai supratau, kas tai. Gal tas pats, ką aš mintyse vadinu “akių tampymu”? Būčiau labai dėkingas už pavyzdžius ir/ar praktinius patarimus kaip to išvengti.

Tapinas, rašydamas savo "Vilko valandą" labai aiškiai pademonstravo kinematografinio rašymo pavyzdį, kai žvirblis pasibaido, praskrenda aikštę vidury miesto ir tada pamažu nuo paukštuko dėmesys pereina į žmogiškus personažus, kažką veikiančius antrame plane. Antras planas susilieja su pirmuoju, vaiksmas tęsiamas.
Bėda su tokiu vaizdavimu - žvirblis yra niekam neįdomus. Tai paprasčiausiai skaitytojo laiko švaistymas. Jei kalbėtume apie kino filmą, tada toks vaizdavimas tampa meno forma, operatoriaus darbo šedevru, etc. Literatūroje mes nenaudojame kino kamerų ir perėjimų nuo pirmaplanių veiksmų į antraplanius bei atgal. Taip - tekstas gali būti naudojamas nukreipti skaitytojo dėmesį nuo esminių detalių, kai rašomas detektyvas, bet tai nėra tas pats. Tokie pavyzdžiai rodo, jog kažkas žiūri per daug kino filmų ir labai nori būti režisieriumi.

2. Ar priimtina rašykuose publikuoti pataisytus kūrinius (arba kūrinio dalis)?

Paprastai to daryti neapsimoka, nes antrą kartą vargu ar kas nors skaitys. Jei padarei pataisas, susisiek su bet kuriuo moderatoriumi, pateik tekstą ir jis bus įkeltas vietoje senojo.


- Statuto citavimas neabejotinai yra klišė, tačiau mano asmeninėje patirtyje pasitaiko stebėtinai dažnai. Ne kartą esu matęs (o ir pats naudojęs…) pigų triuką, kai aukščiau stovintis administratorius yra užverčiamas krūva specializuotos informacijos (IT, Statutas ir t.t. ir pan.) ir “statomas į vietą” bei priverčiamas rinktis tarp a) pakeisti pokalbio temą ar b) prisipažinti neišmanančiu duotojoje srityje.

Dėl statymo į vietą nežinau, nes iš moralinės pusės, man tai panašu į vaikišką abiejų pusių išsidirbinėjimą. Tu rašai, vadinasi, turi teisę vaizduoti ką tik nori. Mano darbas - išsakyti savo požiūrį.

O seno kareivos noras paklibinti jauno ir greičiausiai karyboje nieko neišmanančio viršininko savivertę neturėtų kelti nuostbos, ypač potencialaus pavojaus akivaizdoje.


Daugeliu atveju, prikolai karo lauke yra nepageidaujamas reiškinys, nes gaišina laiką. Kareiviai, kurie to nesupranta, paprastai atsiduria pirmosiose gretose, kad kuo skubiau išmoktų pamoką. Vėlgi - tavo kūrinys ir tu gali daryti ką nori, bet geriau nesisemk idėjų iš rusiško "DMB".

- Veikėjai, veikėjai, tai jų per daug, tai apie juos per mažai… Neketinu nei teisintis, nei (smarkiai) ginčytis, tik noriu atkreipti komentatorių dėmesį į tai, jog kūrinys nusimato greičiau romano, nei apsakymo dydžio (jau parašyti 9 skyriai turi virš 23 000 žodžių, nusimato dar 6-9, tad finale bus apie 40k žodžių). Manau, kad tokios apimties kūrinys privalo turėti daugiau nei 2-3 vardinius veikėjus?

Su veikėjais yra labai paprasta. Skaitytojas turi turėti BENT VIENĄ, kuriam galėtų neabejotinai simpatizuoti. Gali būti ir kitos simpatijos. TAČIAU. Jei imsi pernelyg gausinti simpatijų skaičių, kūrinys greitai taps emociškai išbalansuotas. Skaitytojas ims blaškytis tarp kelių simpatijų, jausdamas kartėlį, kad tai, kuri pelno didžiausią jo dėmesį, autorius skiria per mažai laiko. Autoriaus ir skaitytojo simpatijos nebūtinai gali sutapti, todėl atsiranda tikimybė, jog autorius nueis keliais, kurie skaitytojui gali netgi labai nepatikti. Dėl to dažniausiai yra pasirenkamas vienas neabejotinas pagrindinis personažas ir šalia jo formuojama "favoritų" komanda, kuriai skaitytojas irgi simpatizuos, bet ne tiek, kad susipainiotų prioritetuose.

Kai pagrindinių personažų yra nesveikai daug - virš tuzino ir daugiau - kūrinio pasaulis ima "tolti" nuo skaitytojo, tampa ne toks asmeniškas, "šaltesnis". Vienu iš pavyzdžių galima laikyti
George R.R. Martin "Song of Ice and Fire" seriją (Game of Thrones), kur egzistuoja tikrai daug siužeto linijų, kurioms atstovauja savi favoritai. Bet tai nereiškia, jog visi veikėjai yra vienodai priimami skaitytojo. Jei būtume sužavėti vien Arijos siužeto linija, pažiūrėkime, kiek daug teksto reiktų praleisti besikankinant, kol vėl sulauktume jos eilės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-03 12:38
varinike
Manau, kad tokios apimties kūrinys privalo turėti daugiau nei 2-3 vardinius veikėjus? 


Na, privalo gal kiek per griežtai pasakyta, romaną galima parašyt ir su vienu vardiniu veikėju labai pasistengus. Svarbiausia, kad būtų vienas arba du tokie, prie kurių galima būtų prisirišti, kurie rūpėtų skaitytojui. Kada veikėjų labai daug paprasčiausiai nebesusigaudai ką turėtum mėgti ir sekti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-03 11:31
Andrėnas
Ačiū visiems už komentarus. Turiu jums du svarbius klausimus ir krūvą smulkių pastebėjimų:

1. Jau du žmonės išbarė už pernelyg kinematografišką rašymą, tad imu širdin bei galvon ir prižadu pasitaisyti. Tik va bėda – nesu tikras, kad teisingai supratau, kas tai. Gal tas pats, ką aš mintyse vadinu “akių tampymu”? Būčiau labai dėkingas už pavyzdžius ir/ar praktinius patarimus kaip to išvengti.

2. Ar priimtina rašykuose publikuoti pataisytus kūrinius (arba kūrinio dalis)? Atsižvelgdamas į išsakytas pastabas, jau įtraukiau daugiau pasaulio bei veikėjo aprašymų pirmajame skyriuje ir manau, kad tolimenių skyrių suvokimas nuo to pagerės. Taip pat visai nepykčiau išgirsti gerbiamų komentatorių nuomonę, ar pavyko atsikratyti kitų defektų.

Na o dabar smulkmenos diskusijai palaikyti.
- mano žiniomis santrumpa “vyr” (kuri šiaip jau turėtų būti rašoma su tašku), reiškianti “vyresnysis” pareigų pavadinime, atsirado lietuvių kalboje sovietiniais metais. Tiek santrumpa, tiek polinkis ją naudoti kaip priešdėlį šnekamojoje kalboje, man smarkiai asocijuojasi su sovietine nomenklatūra bei biurokratija. Tad ir naudoju šiame kūrinyje siekdamas sukelti peraugusio biurokratinio organizmo įspūdį.
- “Ch” konvertavimas į “k” susilaukė pernelyg daug kritikos. Idėją teks palaidoti.
- Statuto citavimas neabejotinai yra klišė, tačiau mano asmeninėje patirtyje pasitaiko stebėtinai dažnai. Ne kartą esu matęs (o ir pats naudojęs…) pigų triuką, kai aukščiau stovintis administratorius yra užverčiamas krūva specializuotos informacijos (IT, Statutas ir t.t. ir pan.) ir “statomas į vietą” bei priverčiamas rinktis tarp a) pakeisti pokalbio temą ar b) prisipažinti neišmanančiu duotojoje srityje. O seno kareivos noras paklibinti jauno ir greičiausiai karyboje nieko neišmanančio viršininko savivertę neturėtų kelti nuostbos, ypač potencialaus pavojaus akivaizdoje.
- Veikėjai, veikėjai, tai jų per daug, tai apie juos per mažai… Neketinu nei teisintis, nei (smarkiai) ginčytis, tik noriu atkreipti komentatorių dėmesį į tai, jog kūrinys nusimato greičiau romano, nei apsakymo dydžio (jau parašyti 9 skyriai turi virš 23 000 žodžių, nusimato dar 6-9, tad finale bus apie 40k žodžių). Manau, kad tokios apimties kūrinys privalo turėti daugiau nei 2-3 vardinius veikėjus?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-02 13:28
Lengvai
Smagu surasti ir antrą dalis, bet vigi didžiausia šio pasakojimo bėda išlieka ta pati - visiškas neaiškumas. Nematau pasaulio: yra paberiamos kelios detalės, bet iš jų susikurti gražų ir vientisą aplinkos vaizdą man neišeina, esu tikra, kad ne tik man vienai. Liokajus, vyrmekanikas, darbų vykdytojas... Viskas vyksta tikrai ne mūsų pasaulyje, o kokiame? Nušvieskit jį bent kiek.


Kas yra pagrindinis veikėjas? Duokit skaitytojui personažą, prie kurio jis galėtų emociškai prisirišti, tai būtina. Dabar įvedat dar kelis naujokus, bet nematau, kas iš jų yra pagrindinis ir vertas mano simpatijų/antipatijų, visi jie kol kas beveidžiai.


3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-30 20:39
Meškiukas
"vyrmekanikas", "vizorius", "toliagrafas", "vyrknygininkas", "teknorezija", "vyrmekas", "semaforuos"(?).
Pastebėjau, kad labai mėgsti tą morališkai pasenusį priedėlį "vyr". Ar man dabar pasakoti visą istoriją iš kur tas "vyr" atsiradęs ir kodėl tai tik senųjų laikų ikona?
Beje, žinai kas yra tirigliacorafonas ir mamanarudajus? Turbūt ne. Taip pat mes, skaitytojai, nelabai žinome kas yra toliagrafas, vizorius ir tt. Žinoma, sąsajas sugaudyti galim, bet jei jau tikrai negalima apsieiti be tokių žodžių, kodėl nepabandžius pačiame kūrinyje kaip nors subtiliai paaiškinti jų prasmę?
Kas man patinka, tai dialogai. Ne "Labas, kaip sekasi", o tikrai šaunūs.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-30 11:13
Aurimaz
Lyginant su pirma dalimi, man pagaliau ima aiškėti "keisčiausi" tavojo stiliaus aspektai.

* Per daug neiginių. Pvz iš pirmosios dalies:
Nesimato apkerpėjusiais rieduliais nukloto tarpeklio dugno, nesimato visą laiką drėgnų samanų and sienų, ir, tuo labiau, nesimato net dienos šviesoje sunkiai įžiūrimo tako.

Pvz iš šios dalies:
Šviežiais dūmais nekvepėjo. Nesigirdėjo balsų, ugnies traškesio, kitokios veiklos.
Akys veik nieko nematė per nuovargio ir skausmo rūką.

Kas negerai? Ogi tai, kad visų pirma reikia susimąstyti - o ką gi mes matome/girdime/suvokiame? Autorius rodo tik tai, ko mes negalime pajusti. Kitaip tariant - tu atviru tekstu rodai, koks tavo pasaulis yra nerealus. Ir skaitytojas tuo ima tikėti - taip, tavo pasaulis yra nerealus.
Štai kodėl didžioji dauguma autorių paprastai naudoja TEIGINIUS vietoje neiginių. Su jais lengviau įtikinti.



Šioje dalyje yra šiek tiek problemų su situacijos suvokimu. Pavyzdžiui, man visas "Tomio Gorpo" skyrius pasirodė kupinas tikrai gerai sukurpto apsisvaidymo žodžiais, bet... visiškai nebuvo aišku, kas tie žmonės, kur jų pokalbis nuves ir kuo jis svarbus man, kaip skaitytojui. Pirmoji dalis, pripažinkime, neatskleidė, kas yra pagrindinis kūrinio personažas. Minusas. Ši dalis užvertė skaitytoją dar daugiau personažų. Priedas prie minuso. Dalį atmosferos žudo visokie kariški/techniški terminai. Ar tikrai reikėjo techniką užvadinti tekniku? C'mon... Smulkmena, bet žaloja bendrą atmosferą. Sužalok daugiau žodžių ir pasieksi ribą, ties kuria skaitytojai ims manyti, jog tu tiesiog šaipaisi iš lietuvių kabos.
Bendrovės Statutas, straipsnis šešiolika keturi du, paragrafas „bė“!
Prisipažinsiu, tarnavau lietuviškoje kariuomenėje (taip, man gėda, bet...). Jei aš pulko vadui būčiau išrėžęs kažką panašaus ir privertęs jį atsiversti statutų knygą, būčiau bėgiojęs penkių valandų krosą aplink kareivines kartu su savo tiesioginiu viršininku, o pulko vadas greičiausiai nebenorėtų su manimi turėti reikalų. Taip, yra žmonės, kurie moka statutus (ir jų numeraciją) mintinai. Yra žmonės, kurie žino Biblijos numeraciją mintinai. Bet tokie sudaro 0,000...0001 procentą visos planetos populiacijos ir daugeliu atvejų yra laikomi literatūrine kliše. Jie paprasčiausiai nėra realūs.

Dar vienas akivaizdus apsunkinimas - tu naudoji literatūrą ne pagal paskirtį. Pirmoje dalyje man kilo įtarimas, šioje jis buvo patvirtintas - tu naudoji kinematografiją literatūroje. Beskaitydamas gali vos ne kameros pasukimo kampą įžiūrėti ir išgirsti linzes besifokusuojančias į vieną ar kitą personažą. Paskaityk pirmojo skyriaus įžangą. Ji nėra skirta literatūriniam kūriniui. Labiau tiktų filmą kuriančiam režisieriui. Skaitytojui toks efektas tinka tik tada, kai jis beviltiškai nori susidaryti tiksliai tokį pasaulio vaizdą, kokį autorius numatė savo vaizduotėje. Daug daug smegenų darbo.
Paprastas skaitytojas nori šiek tiek kito efekto - kad jo smegenys gautų kuo paprastesnes instrukcijas ir jos pačios imtų generuoti didingą vaizdą 150 kadrų per sekundę greičiu. Tavo siūlomas variantas viską lėtina iki 8-16 kadrų. Nesakau, jog jis yra blogas, bet literatūrinis kūrinys nėra kino filmas. Yra esminiai skirtumai tarp šių dviejų meno formų. Man asmeniškai skaityti knygas malonu yra todėl, kad aš galiu PATS sugeneruoti vaizdus, kokių joks filmas nepasiūlys. Taip, žmogaus smegenys yra pats geriausias operatorius, režisierius, apšvietimo specialistas ir 3D generavimo įrenginys, kokį mūsų gamta sugebėjo sukurti. Tau belieka pasiūlyti idėją bei scenarijų. Visa kita... tarkime, tėra perteklinė medžiaga, kurią skaitytojas sugeba įvertinti, bet jo vaizduotė - nelabai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą