Saulė baugiai slėpėsi už horizonto, kai bėglys pasiekė stovyklavietės laukymę. Silpnas pakraštinis vėjas nešė šaltą ir pasenusį prisvilusios košės, sudegusios vilnos ir išmatų tvaiką. Šviežiais dūmais nekvepėjo. Nesigirdėjo balsų, ugnies traškesio, kitokios veiklos.
Akys veik nieko nematė per nuovargio ir skausmo rūką. Pakeliui išsilaužta lazda gelbėjo ne tiek eiti, kiek apčiuopti nelygumus ant tako. Skausmo ir troškulio iškankintas kūnas norėjo gerti, norėjo kristi ant žemės ir daugiau nesikelti, bet šoko surakintos smegenys nedavė nurodymo gulti, tad kūnas ėjo. Svirduliuodamas, be nuovokos, registruodamas aplinką, tarytum fotoplokštelė.
Praklibinkščiavęs paskutinį krūmų guotą, keliauninkas išvydo stovyklavietės liekanas. Stovyklavusiųjų liekanas taip pat. Ant žemės voliojosi įrankių, ginklų ir žmonių likučiai. Beveik švariai apgraužti likučiai. Už poros žingsnių dantis šiepė kaukolė nuskeltu viršugalviu. Mažos rudos skruzdėlės žygiavo vorele į perlaužto šlaunikaulio vidų, tarytum šachtininkai į tunelį. Mėlynas šūdvabalis lėtai rideno kamuoliuką. Visur, visur daiktų liekanos. Beviltiškai sugadintų daiktų. Kuprinė, kastuvas, perplėšta antklodė ir pajuodęs katiliuko dangtis. Kelnių klešnės, virvė ir tuščias patrontašas.
Sužeistasis sudejavo, žingtelėjo pirmyn, ištraukė iš liekanų krūvos gertuvę, apžiūrėjo ir numetė žemėn. Gertuvės dugnas nuskeltas. Vandens nė lašo.
Tomis Gorpas
Tvirtovė buvo atkariauta, o ne statyta pagal Bendrovės standartus, tad ankstesniojo šeimininko sosto salė – ar kaip ten jas vadina – dabar atliko ir valgyklos, ir pranešimų kambario, ir posėdžių salės vaidmenį. Viduje kažkas kaip tik posėdžiavo. Pro uždarytas duris aiškiai girdėjosi lėtas, sarkastiškas balsas:
– …kitaip sakant gedimo lokalizuoti nebandėte? Nežinote, ar tai siųstuvas, ar imtuvas, ar laidai nutrūkę? Pataisykite mane, jeigu klystu, bet man regis nereikia turėti penkių raukšlių ant katos bei akinių ant nosies, kad susiprasti patikrinti, kas sugedo?
– O kaip aš patikrinsiu?! – žviegė atgal isteriškai-piktas filialo vyrmekaniko balsas. – mirusiųjų apkalbėti nedera, bet tamstai leidus, mano pirmtakas buvo eretikas ir visiškas idiotas! Aš nieko nesakau, kad neturime vizoriaus! Čia jums ne Ložės būstinė. Bet kaip galima gyventi be pačio primityviausio audoriaus, tai niekaip nesuprantu! Ir taip dešimt ciklų iš eilės!
– Tokiu atvėju, leiskite pasidomėti, kaip mes palaikėm ryšį iki šiol? Ugnies ir dūmų signalais? – toliau kamantinėjo sarkastiškasis balsas. – Nors ne, nesakykite, aš jau žinau – susirinkę visu balsu dainuodavome sutartinines.
– Tamstos juokai beprasmiai, ir, drįstu teigti, visiškai ne vietoje! – pasipiktino mekanikas. – Jei norite žinoti, iki šiol mes buvome priversti tenkintis inžinerine erezija – toliagrafu. Tfu, net pavadinimas bjaurus!
– Na ir kas jums trukdo nustatyti gedimo priežastį?
– Kaip tai kas?! – naujai sužvigo vyrmekas. – Tas prakeiktas daiktas neturi nei descriptio, nei instructio, nėra net paprasčiausių valdymo ir priežiūros rotų!
Hiramas gūžtelėjo pečiais, nepasibeldęs atidarė duris ir įėjo vidun. Tomis neatsiliko.
Beveik visą antrąjį aukštą užimančią patalpą bandė apšviesti dvi anglinės lempos, kabančios virš didžiausio stalo viduryje salės, ir blausiai žioruojantis židinys pasienyje. Panirę į tabako dūmų rūką, prie stalo stovėjo direktorius ir du vyresnieji: vyrmekanikas ir darbų vykdytojas. Įskaitant ką tik atvykusius, pilnam vadovybės kvorumui trūko vyrapskaitininko, chirurgo-kapeliono ir vyrknygininko. Taip, paskaičiuojam – Senis kasyklose, Dziedulis greičiausiai tyliai nusigėrinėja savo kabinete, o Nilsas... Na, su šituo neaišku. Vos prieš pora mėnesių atvykęs kolega vis dar buvo mįslė.
– Sukurtas mažiau kaip prieš dvidešimt ciklų ir vis dar tobulinamas! – nekreipdamas dėmesio į atvykėlius toliau isterikavo filialo teknų viršininkas, – Aš nesuprantu, kaip išvis galima pasitikėti tokiu… atsiprašant… daiktu!
– Gana! – griežtai, bet negarsiai pertraukė Vilemas Nijenhuizas, naujasis filialo direktorius. Pasilenkė virš stalo ir tuo pačiu šaltu, tyliu balsu pareiškė, – manęs nedomina teknų ir inžinierių tarpusavio pešiojimaisi. Manęs taip pat nedomina, kokiais būdais pasieksite rezultatą. Mane domina ryšys su fortu ir su likusiu pasauliu. Paskirkite labiausiai į teknoreziją linkusį pavaldinį, jeigu pačiam religija neleidžia. Kurkite ugnį ir signalizuokite dūmais. Surinkite chorą iš samdinių žmonų. Ne mano reikalas. Tačiau noriu, kad būtų visiškai aišku, – čia diriko balsas nukrito vos ne iki šnabždesio. – Jeigu po trijų valandų nežinosiu, kodėl neturime ryšio, tai po keturių valandų filialo vyresniuoju mekaniku taps pats eretiškiausias žinierius, kokį rasiu. Aišku?
Išraudęs vyrmekas nugurkė seiles, maktelėjo galva ir nėrė link durų taip staigiai, kad užkliuvo už Tomio, tačiau net ne stabtelėjo atsiprašyti.
Tomis akimis nulydėjo sprunkantį lauk vyrmeką, ir susidūrė žvilgsniais su iki šiol nepastebėtu susirinkimo dalyviu. Dqar vienas atvykėlis – direktoriaus Nijenhuizo asmeninis liokajus Matijas – stovėjo petimi atsirėmęs į medinę koloną, per alkūnės linkį persimetęs prašmatnų dvivamzdį. Vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio, vidutinio sudėjimo ir neįsimintino veido liokajus laikė ginklą tarsi… tarsi ką nors, ką liokajai turėtų laikyti labai natūraliai. Liokajus – ginklanešys – asmens sargybinis viename? Nieko sau komplektėlis.
Prie stalo jau sėdėjo anksčiau atvykęs darbų vykdytojas ir papsėjo pypkutę, Hiramas dar tik sėdosi. Tomis paskubėjo užimti savo vietą. Direktorius luktelėjo, kol visi įsitaisys, ir kreipėsi į Tomį:
– Man jau teko susitikti su apsaugos vadu Syversu bei darbų vykdytoju Duzeriu. Spėju, kad tamsta esate vyresnysis gurguolininkas Gorpas?
– Vyresnysis gurguolininkas, vyresnysis sandėlininkas, arsenalo prižiūrėtojas ir vyresnysis viskam, ko kiti nepageidauja daryti, – patvirtino Tomis, pats smalsiai nužiūrinėdamas diriką. Turbūt virš trisdešimties, aukštas, juodaplaukis, aštrių bruožų. Gryniausios prabos aristokratas, Filius Dominus, nei pridėti, nei atimti.
– Malonu, – atsiliepė net nešyptelėjęs Nijenhuizas, – tamstos departamento reikalus aptarsime vėliau. Dabar prie bendrų reikalų – kas paskelbė pavojų?
Apsauginis pasitempė ir kranktelėjo:
– Aš, tamsta direktoriau!
– Kokiu pagrindu?
– Bendrovės Statutas, straipsnis šešiolika keturi du, paragrafas „bė“!
– „Sutartinis potencialaus pavojaus signalas iš draugiškų pajėgų“? – pasitikslino direktorius.
Tomis vos nesuprunkštė, pamatęs Syverso veido išraišką. Apsauginio veide sumišo nuostaba, pasipiktinimas ir, o taip! Pasigėrėjimas! Kaip ten sakoma – atitiko kirvis kotą? Ne, kažkaip kitaip. Dalgis turbūt. Žodžiu, senas krabas rado savęs vertą Statuto žinovą.
– Tikrai taip! – greitai atitoko Syversas.
– Kokie dar sutartiniai signalai? – suniurzgė darbų vykdytojas. – Ryšio su perėja juk nėra nuo pat ryto?
– Pagal galiojantį sutarimą, pagrindinio kalibro šūvis be išankstinio perspėjimo turi būti traktuojamas, kaip potencialaus pavojaus signalas! Treniruočių, bandymų ar dar kokių nors manevrų nebuvo numatyta, tad greičiausiai raudonsnukiai banditai vėl jėgas bando. – atrėžė pasipiktinęs apsauginis. – Mano pareiga – rūpintis filialo saugumu!
– O mano pareiga rūpintis, kad neliktume sėdėti plikom šiknom ant sniego! – nenusileido darbų vykdytojas. Abu nemėgo vienas kito, ir nepraleisdavo progos pasipešioti. – Man visi darbai stovi, kol samdiniai kareivėlius vaizduoja. Jiems tai kas – samdinys miega, pinigas kapsi. O man reikia planus vykdyti, reikia variklių skyrių pastatyti, reikia aukšto spaudimo liniją į rūšiavimo stotį nutiesti! Ir, kad nesijausčiau perdaug atsipalaidavęs, viską pabaigti, kol Tamsa neatėjo!
Kilstelėta direktoriaus pypkė sustabdė jau išsižiojusį atsikirsti apsauginį.
– Kiek laiko užtruktų žygūnui subėgioti iki forto ir atgal?
– Dvi-tris dienas, – niūriai atsakė Syversas, vis dar svilindamas žvilgsniu įnirtingai pypkę pešantį Duzerį.
– Taip ilgai? – Nijenhuizas lengvai kilstelėjo antakį. – Jei teisingai suprantu, iki perėjos vos keliolika kilometrų?
– Tiesia linija – taip, – nusprendė galų gale įsikišti Tomis, kuriam pabodo vien sėdėti ir klausyti. – Tačiau kelias labai prastas ir vingiuotas. Iki forto pastatymo, praktiškai niekas per perėją nevaikščiojo, o ir dabar tik aprūpinimo gurguolė kas ketvirtį užsiropščia iki forto ir grįžta atgal.
– Štai, prašom! Ir ką, įsakysite dvi paras laikyti samdinius be darbo?! Nė kiek neabejoju, kad forto komendantas taip pat žino apie nutrūkusį ryšį, ir nelaikys mūsų nežinioje. Žygūnui iš forto užtruks tik kelias valandas pasiekti kasyklas, o iš tenai semaforuos iškart, kai sutems! – pergalingai žvelgdamas į apsauginį, užbaigė Duzeris.
– Jeigu neužslinks rūkas, jeigu fortas neapgultas, jeigu banditai neužpuolė kasyklų, – nepasidavė amžinas pesimistas Syversas.
– Užteks, ponai! – dirikas vėl nedavė įsisiautėti aistroms. – Akivaizdu, kad turime daugiau klausimų, nei atsakymų. Kas beužpuolė fortą…
– Jei išvis užpuolė, – nesusilaikė Duzeris, bet čia pat nutilo, pagavęs Nijenhuizo žvilgsnį. Tomis mintyse paplojo dirikui. Ne kiekvienam duota vien tik žvilgsniu prikalti prie kėdės storaskūrį darbų vykdytoją.
– Jiems reikės bent kelių valandų pasiekti mus, – sklandžiai tesė direktorius. – Samdiniai gali kol kas grįžti prie darbų. Signalizuokite padidinto budrumo parengtį kasykloms, kai tik galėsite. Kad patys nebūtume užklupti iš netyčių, išstatysime piketą. Tamsta Syversai, kokiomis pajėgomis disponuojate?
– Praktiškai jokiomis, – niūriai atsiliepė šis. – Mažiau, nei minimalus kontingentas filialo apsaugai, du apsauginiai išvykę su vyrapskaitininku į kasyklas, visa antra pamaina išvyko vakar su gurguole į dvidešimt antrąjį.
Filialo produkciją – akmens anglį ir medieną – į gretimą dvidešimt antrąjį filialą reguliariai išgabendavo buivolais kinkytų vežimų vilkstinė, mat traukiniams vietovė buvo pernelyg raižyta. Grįždama gurguolė atgabendavo įrankių, maisto produktų, vaistų, alkoholio, laikraščių ir kitų taip laukiamų civilizacijos smulkmenų.
– Ką tada siūlote? Sėdėti užsidarius ir laukti – ne išeitis.
Tyla ir nudelbtos akys.
– Gerbiamieji. Noriu, kad būtų visiškai aišku. 23-iajam filialui Bendrovės vadovybė nusprendė skirti papildomą dėmesį. Kitaip sakant, nelieka laiko tarpusavio peštynėms, tingėjimui ir nenorėjimui. Aš esu pilnai įgaliotas imtis visų reikiamų priemonių, kad iškelti tikslai būtų pasiekti, ir nedvejodamas keisiu silpnas grandis tvirtesnėmis. Todėl klausiu dar kartą, kokie bus pasiūlymai?
Tomis neištvėrė:
– Gal būtų galima sužinoti specialaus dėmesio priežastį?
– Tamsta mokate saugoti paslaptis?
– Tikrai taip!
– Aš irgi. Informacija bus pateikta, kai jos prireiks.
Tomis atsilošė kėdėje, jausdamas, kaip karštis kyla skruostais ir ausimis. Viskas aišku, švelnybių nebus. Žaisim, kaip dideli berniukai.
Syversas vėl atsikrenkštė, ir neužtikrintu balsu pareiškė:
– Jeigu Duzeris sutiktų paskolinti porą trejetą brakonierių iš samdinių kontingento… Bet ne, negalima…
Duzeris išsižiojo, bet susilaikė nieko neatkirtęs. Anokia čia paslaptis – jeigu samdinys sutikdavo dirbti tokiame velnio užkampyje, kaip Priepelkių dvidešimt trečiasis, tai buvo aiškiau nei aišku, kad minėtasis samdinys yra arba visiškas nevykėlis, nesugebėjęs išsilaikyti geresnėje vietoje, arba turėjo preižasčių prapulti iš teisėsaugos akiračio. Tarp pastarųjų pasitaikydavo ir tokių, kurie niekaip negalėjo rasti bendros kalbos su vietiniu eiguliu, žinojo kaip elgtis miške, ir įtartinai gerai apsieidavo su ilgavamzdžiais šaunamaisiais ginklais.
Direktorius pypkės mostu paragino apsauginį tęsti.
– Statutas draudžia samdiniams atlikti kvalifikuotą apsaugos darbą, išskyrus atvėjus, kai paskelbta nepaprastoji padėtis arba egzistuoja atviras karo stovis.
Įsivyravo nejauki tyla. Girdėjosi tik sulig kiekvienu patraukimu pypkėse gruzdančios žarijos, zyzė lempos ir laiks nuo laiko trakšteldavo židinyje smilkstančios anglys.
Užsitęsusią pauzę pagaliau nutraukė naujasis direktorius:
– Tokiu atveju, išsiųsime grupę patikrinti toliagrafo laido būklę. Gerai apginkluotą grupę. Tamsta Syversai, skirsite vieną apsauginį. Paimsime vieną tekną. Tamstos Duzeri ir Gorpai, jūs skirsite po du žmones kiekvienas.
– Atsiprašau, – pertraukė Tomis, netikėtai pasijutęs lyg namų darbų neatlikęs mokinys prieš rūstų mokytoją, – niekaip negaliu skirti dviejų. Šiuo metu turiu tik keturis pavaldinius. Visi kiti kasyklose, lentpjūvėje arba išvykę su vilkstine.
– Ach taip. Gerai, tamsta skirsite vieną, o tamsta Duzeri – tris. Pagrindinė užduotis – patikrinti laido būklę. Papildoma užduotis – jei bus galimybė, grįžtant parlydėti vyrapskaitininką iš kasyklų. Be abejo, kiekvieno sąmoningo Bendrovė darbuotojo pareiga – perspėti bendradarbius ir vadovybę, pastebėjus potencialią grėsmę filialo turtui ar personalui, tad piketo nereikės.
– O kas vadovaus? Jeigu paleisim samdinius vienus, tai grįš tik po savaitės, ir tai tik dėl to, kad arielka ant medžių neauga? – pasidomėjo darbų vykdytojas, nudelbdamas tamsiu žvligsniu Tomį. Šis pasimuistė. Vadovavimas tokiai atsiprašant „ekspedicijai“ dažniausiai traktuojamas kaip bausmė ar statuso praradimas, bet ištrūkti iš rutinos porai dienų… Ir dar su medžioklės galimybėmis… Deja, ką tik apeliavus į personalo trūkumą pasisiūlyti pačiam butų mažų mažiausiai netaktiška. Kvaila, galima sakyti.
Nijenhuizo atsakymo niekas neišgirdo - jį pertraukė atsilapoję durys. Perdėtu maršo žingsniu vidun įžygiavo vyresnysis knygininkas Nilsas Stoerboras. Pasisuko ant kulno, atidavė pagarbą kaire ranka ir žiojosi kažką sakyti, bet pagavo diriko žvilgsnį ir užsičiaupė. Nepraleisdamas progos garsiai kaukštelėti dantimis, tarsi spragtukas.
Tomis visu vidumi pajuto, kaip galimybė pasivaikščioti tirpsta tartum sniego gniūžtė žaizdre.