...

Kaip naktinis dangus,
Per kurį brenda gandras...
Ilsiuosi pamiršęs save.
Širdis - kunigas,
Šnabžda tiesas sielai,
Įkalintai kūne.

It vaikas raukausi sapne,
Kuris laižydavo snaiges
Sau nuo lūpų.

Ir vistiek negirdžiu
To ką man sekdavo gruodas ir
Dūmai, prieblandoj senąjam mieste.

Tikiu tavimi, kai niekas nebetiki.
Po obelimi, kuri sniegu pavirtus
Primena senstančią mamą

Girdžiu,
Kaip parskrrnda paukščiai ir natos.