parodos vertigo atidarymas

žinoma tikėjaus svaigulio
išgimdžiau savo fotografinį
vertigo netyčia negrabiai
kaip girtą lytinį aktą bet žinoma
atėjau dar prieš keletą valandų
rankose tuzinas smeigtukų
smingančių gilyn į uogas
smingančių gilyn į skrandį
vidury salės draugo sukaltos
supynės tuzinas nuotraukų
burnų ir akių bet pirmiausia
pamačiau jos pasiruošusias
suptis ir griebti pasiruošusias
man bet buvau ne prie ko
buvau tarsi miręs tik skėsčiojau
padrikais žodeliais o ji vis
supos taip aukštai kad lubos
džiaugės galėdamos paliest
plaukus dar smarkiau džiaugės
plaukuotas bičas jis vis spoksojo
vaikiškom akutėm po to pasiguldė
ją į hamaką ir aš išėjau į naktį
autorių – į sceną. mėnulis supos
mano skrandy iki pat lubų
vertigo.