visų ir niekieno

Kiekvienam pinų šalies gyventojui, vos tik gimus, buvo pasodinamas medis. Medžio ir pino gyvenimai buvo susieti sakais. Tiek medžio kraujas, tiek pino, buvo sakai. Kadangi toje šalyje nebuvo nei veidrodžių, nei laiko, pinai stebėjo savuosius medžius, kurie buvo it kelrodžiai. Žvilgtelėjęs į kamieną, šakas, lapus,  galėjai nesunkiai suprasti kas dedasi pino širdyje, kokie sunkumai jį slegia.
Šių stebuklingų būtybių nepridera vadinti žmonėmis. Priešingai nei žmonės, pinai nesiekė kurti civilizacijos. Jų tikslas buvo dvasinis tobulėjimas. Kiekvienas turėjo tam tikrą misiją, tik retas ją atrasdavo. Skirtingai nei socialinės klasės mūsų planetoje, pinai buvo skirstomi pagal plaukų spalvą. Trumpai papasakosiu kokios savybės būdingos kiekvienai spalvai. Štai žaliaplaukiai skleisdavo harmoniją visoje mažytėje bendruomenėje. Tėveliai, sulaukę žaliaplaukio, svajodavo, jog jis taptų dvasiniu mokytoju. Be abejo negana gimti su žalias plaukais ir jausti harmoniją, kai aplinkui siautėja geltonplaukiai.
    Geltonieji pinai buvo tikri bohemistai. Visur galėjai girdėti jų juoką ir skambias dainas. Niekas nėra girdėjęs gražesnės melodijos nei sukurtos šviesiaplaukio Alberijos gyventojo. Populiariausias instrumentas buvo bongai, kurių garsas persismelkdavo per odą ir pasiekdavo širdies ritmą. Kaip ir kiekvienam menininkui, reikėjo mūzos. Paslaptingi sirenų šokiai sukviesdavo tiek moteris, tiek vyrus.
    Visi yra girdėję apie undinėles, tačiau niekas nežino tikrosios jų kilmės. Įskaudintos, paliktos, išniekintos moterys skandindavosi jūroje, nes širdgėla būdavo tokia nepakeliama, jog medis tiesiog pasidengdavo sakais ir užmigdavo amžinuoju miegu. Nalaimingosios, kurios laukdavosi mergytės, neprarasdavo kūdikio, neatimdavo mažylio gyvybės. Kūdikis atgimdavo sirena. Veikiausiai atgimdavo tik mergytės, kad bent jau sirenų pasaulėlyje jų niekas neįskaudintų.
    Sirenos neturėjo šeimos, jos buvo pačios vienišiausios visoje planetoje. Neturėjo netgi savojo medžio, jog suprastų kas yra gera, o kas bloga. Tačiau buvo nepaprasto grožio. Baltos, beveik perregimos odos, kuri mėnesienoje žibėjo it krištolas. Jų kūno judesiai buvo tokie lengvi, jog stebėdamas jas galėjai pamanyti, kad skrendi. Tai veikdavo lyg hipnozė. Ne vienas geltonplaukis nukirsdavo šaką nuo savojo medžio, kad pajaustų skausmą, ką reiškia neturėti savo ištakų. Kai kurie netgi bandydavo prisiartinti prie sirenų, bet nelaimingai. Jas gaubė toks ledinis vėjas, jog besiartinančių pinų sakai tiesiog sustingdavo gyslose.
Būrėjos, užkalbėtojos ir magijos žinovai turėjo juodus plaukus. Nors ir turėjo ypatingų galių, o gal veikiau perprato Visatos paslaptis, retas imdavosi juodosios magijos. O kam  gi, nes Alberijoje niekam nerūpėjo materealios gėrybės. Tiesa, kartais atsirasdavo tokių, kurie susisepdavo rankas. Bet tučtuojau jų medis prarasdavo gyvastį, pradėdavo kirmyti. Kas gi norėtų atsiskirti nuo šeimos, būti atstumtas? Štai kodėl juodaplaukius visi gerbė, bet ne dėl baimės paskatų. Dažniausiai tamsiaplaukiai pinai užsiimdavo medicina (tiesa, gydydavo medžius, nes tai tikroji pino šerdis, nuo medžio priklauso visa jo gerovė).
Darbštieji, itin tyros širdies buvo mėlynplaukiai. Tai tikrų tikriausi altruistai ir nepataisomi svajotojai. Jiems pasaulis rodosi pro rožinius akinius, niekada neatisakys ištiesti pagalbos rankos. Mano geriausias draugas nuo mažens buvo mėlynplaukis. Kiek fantazijos jis turėjo! Kartu išnaršėme visus miškus, kol atradome ypatingą, tik mums žinomą vietą. Medį, kurio kamienas prilygo penkių medžių kamienams. O ten gyveno senas išminčius. Jis mane daug ko išmokė, atvėrė akis. Roveras niekada nesuprato, jam rodėsi tik bereikšmiai tauškalai. Bet vieni išminčiaus žodžiai man įstrigo amžiams: tavo angelas - tavo vienatvė.
Deja, ne visi gimdavo muzikantais, dvasiniais mokytojais, išminčiais, svajotojais ar žyniuoniais. Niekada nepažinau savo tėvo, nes vos tik pamatęs dukrelę su raudona kupeta ant galvos, dingo amžiams. Galbūt tai tik prietarai, bandau save guosti, bet raudoni plaukai Alberijoje buvo laikomi prakeiksmu. Dažnai net susimąstydavau, ar Roveras išties nori būti mano draugu, ar jam gaila vargšės mergaitės, kuri slampinėja viena. Jis sakyavo, jog manasis medis pats gražiausias visoje Alberijoje, jog niekada nematė tokių sodrių žiedų, niekada neužuodė tokio svaiginančio kvapo. Ir aš juo tikėjau, mylėjau jį labiau už viską pasaulyje. Kaip brolį.
Mano motina stengėsi apsaugoti Roverą, apsaugoti nuo prakeiksmo, kurį aš skleidžiau, anot jos. Žinoma, mama mylėjo mane. Juk esu jos kūnas ir kraujas. Tačiau visada jaučiau kažkokį sunerimą, priekaištą. Galbūt kaltino mane, jog mano tėvas paliko mus. Dariau viską, kad pelnyčiau jos palankumą. Bet ji, pati to nejausdama, priekaištaudavo man: kodėl tavasis medis toks švytintis? Ar užsiimi juodąja magija? Ar esi įsimylėjusi? O aš mylėjau gyvenimą. Be galo. Ir kartą pamilau vyrą. O gal veikiau jo muziką? Garsą, kuris pripildydavo mane ir bent akimirkai sugrąžindavo mano kūnui sielą.
Taip, raudonplaukiai pinai neturėjo sielos. Tiksliau, ji sugrįždavo į kūną tik jiems miegant. Kokia gi nauda iš to? Mes, vos šimtas penkiasdešimt trys raudonieji, gebėdavome miegodami pasikalbėti su mirusiaisiais. Na, ne visai. Siela, keliaudama dienos metu, nuklysdavo į pomirtinius pasaulius, o naktimis pasakodavo, ką patyrusi. Iš tiesų, kad ir kokia buvau vieniša, turėjau savo sielą. Kad ir tik miegant. Negalėdavau sulaukti nakties, kada ji papasakos ką mačiusi, ką girdėjusi. Jos visiškai nedomino šis pasaulis, juokdavosi iš manęs, kai skųsdavausi dėl patirtų sunkumų. Sakydavo, kad viskas praeis, nėra ko nerimauti. Ir dingdavo sapne.

Jo muzika buvo ypatinga. Axe, keistas vardas. Kaip ir jo žvilgsnis, kuris niekada manęs nepalietė.    Nekenčiau sirenų. Vienintelis dalykas, kuris rūpėjo Axe, buvo jos. Gradovo undinėms. Kiekvieną aušrą. Tos pasipūtėlės. Tiesa, tada dar nežinojau, jog jos kenčia už mus visus, jog nežino, kad yra šypsena ar juoko skambesys. Nekenčiau jų, jų stebuklingų šokių, persmelktų kančia ir ironija. Taip, jos buvo mūzos. Visų šviesiaplaukių įkvėpėjos. Pamažu pradėjau prarasti potą, nes pavydas užtemdė akis.
Mano medis tai jautė, jį griaužė lervos. Roveras padėdavo jas nurankioti. Ši procedūra veikdavo kaip apsivalymas, meditacija. Dariausi nepakenčiama, o labiau už viską bijojau prarasti savo geriausią draugą. Ilgai nepastebėjau, kad jo medis traukiasi, rodosi vis skurdesnis. Juk jis toks kilnus, jo medis turėtų žaliuoti labiau nei kitų. Bet nedrįsau paklausti, kas jį kankina.
- Mama, kodėl Rovero medis be lapų? Juk vasara… - nusprendžiau paklausti jos.
- Argi nesupranti? Jis visą savo energiją atiduoda tau. Kasryt ateina nurinkti lervų nuo tavojo, kai tu tik spoksai į tą beviltišką geltonplaukį, - piktai išdrėbė tiesą į akis.
- Mmm, aš juk jo neprašiau, - bandžiau teisintis.
- O aš tavęs prašau nebūti tokia savanaude. Ir suprask savo vietą. Niekada nebūsi mūza, Axe toks pats kaip tavo tėvas…
- O koks buvo mano tėvas? - išdrįsau paklausti. Valandėlę mama kramtė nagus, ant kaktos susidarė raukšlelės.
- Jam rūpėjo tik jo muzika. Neįgyvendinamos idėjos. Ir buvo labai tolimas šiam pasauliui…
Su gniužulu gerklėje nubėgau pas Roverą.

Jaučiausi visiškai bejėgė, egoistė. Norėjau padovanoti jam save, pirmą ir paskutinį kartą. Jis nesuprato, kodėl mano akys blizga. Pradėjo bučiuoti mano ašaras. Aš buvau visų ir niekieno. Atvira pasauliui, suskilusi į mažas gabalėlius. Norėjau, kad jis mane suklijuotų, išgelbėtų. Juk niekas neišsigelbėja vienas. Norėjau suprasti, kaip jis gali mane mylėti, visus trūkumus. Geidžiau būti tik jo, bet nesugebėjau. Mano siela sugrįžo tą akimirką, kai priklausiau jam. Ji klykė: nekankink. Pasijutau pati didžiausia nusidėjėle, apsimetėlė. O sirenos šoko. Girdėjosi bongų ritmai.
Pasišalinau į miškus, atsiskyriau nuo pasaulio. Galbūt norint būti su kitais, reikia atsiskirti nuo jų. Kad suprastum, kas esi. Bet aš nesupratau. Mano kaukė nenukrito, net kai nebuvo kam jos rodyti. Sapnai buvo kaip niekados keisti: vien vanduo, nuogi kūnai ir vyrų gašlios akys. Supratau, jog laukiuosi. Nedrįsau net pagalvoti apie pasmerktą kūdikį. Prašiau dangaus atleisti man, taip padovanojau Alberijai dar vieną sireną. Pačią liūdniausią būtybę visatoje. O manasis medis nesiliovė liepsoti lig trečios aušros.