Prieštamsis (1)

Viršukalnių kontūrai, tartum galvas virš tarpeklio panarinę buliai, ryškėja šviesėjančio dangaus fone. Geliantis rytmetinis vėjas šiurena sausus žolės stagarus, ošia susikusių pušelių šakose. Tarp kalnų suspausta perėja skendi tamsoje. Nesimato apkerpėjusiais rieduliais nukloto tarpeklio dugno, nesimato visą laiką drėgnų samanų and sienų, ir, tuo labiau, nesimato net dienos šviesoje sunkiai įžiūrimo tako.

Iš tarpeklio ataidi žingsniai. Netvirti, klupinėjantys, slidinėjantys. Ten, kur kalnų sienos išsiskiria, kur tarpeklis jungiasi su slėniu, stovi pasienio fortas. Čia ne taip tamsu, kaip tarpeklyje, bet mažas aukštikalnių pelėnas, prigludęs prie forto sienos, vistiek nieko nemato. Užtat girdi. Girdi lėtus žingsnius. Girdi švokščiantį alsavimą. Girdi, kaip akmenų briaunos sugriebia pėdą ir ejusysis griuna, kaip žvangteli metalas į akmenį. Girdi, kaip žmogus sudėjavęs atsikelia, ir nuklibinkščiuoja į slėnį, link miško.

Graužikui žmogus nerūpi. Jam rūpi, kuo prikimšti pilvą ir kur rasti šiltą vietą, kol vėl išalks. Lygiai suleistos tašyto akmens sienos prasta prieglauda. Smirda žmonėmis, metalu, degėsiais, tačiau iš už jų sklindantis šilumos pažadas mąsina ieškoti toliau.

Pušelių šakose ošia vėjas. Spaudžia priešaušrio šaltis. Be garso plasteli minkštutėliai pelėdos sparnai. Trumpai cypteli ir amžiams nutyla pelėnas. Žmogus šlubčioja tolyn.

---

Nepaisant visų atsargumo priemonių, plunksna paspringo vakarykščio rašalo likučiais ir griežtai atsisakė veikti. Teko atlupti tirpiklio indą ir pamirkyti plunksną. Ach, gaišatis gaišatis... Na, pagaliau! Plunksna parengta, rašalo talpa užpildyta, pirmyn!

Dešinė plaštaka trumpais, įgudusiais pirštais suėmė rašiklį, kairioji pritraukė artyn storą geltono popieriaus lapą. Popierius maloniai storas ir tvirtas, rašalas nepersigers ir nesilies. Lapo viršuje įspausti įprasti žodžiai: Bendrovės filialo pabraukimas ataskaita/skaičiavimai (nereikalingą išbraukti) pabraukimas. Data: pabraukimas. Puslapio Nr: pabraukimas...

Rankos pačios rašė reikiamus žodžius į vietas. Akys kryptelėjo pasitikslinti datą, tačiau ranka nelaukė. Žodis vijo žodį, lapas pilnėjo. Mediena: gavyba, sąnaudos… Anglis: gavyba… Viskas jau suskaičiuota, tereikia sudėlioti į vietas. Šviesioji ciklo dalis baigiasi, neseniai patekėjusi saulė nusileis vos už kelių valandų. Reikia skubėti, skubėti…

Monotoniškas darbas neužėmė galvos ir mintys nukrypo. Paskutinių dviejų mėnesių įspūdžiai kunkuliavo kriokliu, sukosi verpetais, niekaip nenorėdamos nusėsti į gilesnius atminties klodus. Priepelkiai, kelionė, gaivališki Kolonijų miestai, dar prieš tai – laivas, prieš laivą – Metropolis ir atsisveikinimai, bučkis į žandą simpatijai, hmm hmm, apie tai gal geriau nereikia… Senojo gyvenimo vaizdinius tuojau pat gožė nauja vieta, nauji veidai ir absoliučiai neįprasta aplinka. Atminties kartoteka mėtė kaip pašėlusi vis naujus ir naujus paveikslėlius. Sąsajų kaleidoskopas apsuko lėtą ratą ir pamažu grįžo prie čia ir dabar.

Pro nesandarius lango rėmus skverbėsi vėjo nešami drėgmės, durpių ir sugedusių kiaušinių „aromatai“. Židinyje smilkstančių durpių kvapas maišėsi su pelkynų tvaiku. Reiktų pakurstyti, kol neužgeso, bet vėliau, vėliau. Kieme lasvomis apsukomis dunksėjo variklio stūmokliai – dunkt-pššt, dunkt-pššt. Teknai klegėjo, brigadininkas rėkavo...

Perkūnas trenktų! Reikia susikaupti, o tai iki saulėlydžio…
Bum!
Penki širdies dūžiai…
Bum!..
Ir tyla. Net variklio negirdėt, matyt sustabdė. Tvirtovės viduje? Ne, pernelyg tyliai ir dusliai. Medžiotojai? Gali būti, gali būti. Smalsumas ragino išbėgti į kiemą ir paklausti, ar bent jau šūktelėti langą atsidarius. Tačiau aliarmo negirdėti, nėra ko gaišti. Susikaupti, susikaupti, kuogi čia pabaigėm? Ach taip, sąnaudos: šildymas ir apšvietimas…

BAM!! Skardžiai, garsiai ir čia pat, už nugaros. Ne, ne šūvis ar sprogimas – gerai paspirtos durys vožėsi į sieną, tačiau sudrebėjusi ranka vistiek tėkštelėjo solidų rašalo kliaksą ant švaraus stalo.

– Kad tave perkūnas trenktų, rupūžgalvi! – ištrūko raštininkui, paskubom traukiančiam popierius tolyn nuo pragaištingos rašalo balos.

– Ir tau ta pačia lenta, – iš tarpdurio džiaugsmingai atsiliepė balsas su ryškiu Kolonijos akcentu. – Tu subinėj akis išdaiginai ar nuo šiandienos visiems tokį labą dieną skiri?

– O kas dar, be tavęs, galėjo įeiti? – ne itin užtikrintai atsiliepė raštininkas, vienu metu žvilgčiodamas per petį ir bandydamas sugertuku nuvalyti kliaksą.

Atvykėlis pasikasė šviesiais šeriais apžėlusią galvą, ir, žiūrėdamas į lubas, pradėjo skaičiuoti, lenkdamas pirštus:

– Pradedam nuo viršaus: direktorius, Senis, vyresnieji. Po galais, netgi kas nors iš samdinių!

Apskaitininkas dar kartelį patrynė stalą, atsiduso, ir šveitė suglamžytą sugertuką į židinį. Siūbtelėjo trumpas liepsnos pliūpsnis, paskleisdamas keistai malonų sudegusio tirpiklio kvapą. Su darbu, bent kol kas, baigta.

– Še atgal nuo viršaus: mūsų naujasis vadas atvyko užvakar ir vos spėja atsimušinėti nuo visų pageidaujančių, norinčių ir reikalaujančių. Šiandien bandžiau gauti parašus, bet nė velnio – turėjau palikt visą krūvą dokumentų tam šiurpenai liokajui, nes dirikas matote susirinkime nuo šeštos ryto. Senis iškeliavęs tikrinti knygų kasyklose, grįš ne anksčiau, kaip aštuntadienį. Vyresnieji – neskaitant tavęs – nė už ką nesižemins ateidami patys, kai Senio nėra. Jau greičiau atsiųs samdinį su rašteliu. Na o samdiniai...

Čia atvykėlis pradėjo plakti rankomis it paliegęs vėjinis generatorius, tuo pačiu šaukdamas:

– Gerai, jau gerai! Pasiduodu, o logikos įsikūnijime, o skaičių valdove, o sveiko proto šviesulį! – Ir, taip pat staigiai nustojęs maivytis, ramesniu balsu pridurė, – Spėk, kur trenkė?

Apskaitininkas neskubėdamas užvarvino kelis tirpiklio lašus ant rašiklio dangtelyje įtaisytos kempinės, tvirtai užspaudė dangtelį ant plunksnos, užkimšo tirpiklio indą ir tvarkingai padėjęs rašymo reikmenis į vietą, atsiliepė:

– Nebūk bjaurus, Nilsai, pasakyk pats. – Nilso maniera iš visko pūsti istoriją lengvai erzino, tačiau ko nepadarysi dėl draugo... Ypač tokiame užkampyje, kaip čia.

Pavadintas Nilsu perdėtai nusilenkė, tris kart pašluodamas grindis įsivaizduojama skrybėle.

– Garbusis Apskaitininke Alpai, užduodu tau mįslę trigyslę. Atsakyk išmintimi, gudrumu ar sėkme besiremdamas, iš kartų trijų! – Ir, pamiršęs uždaryti griausmingai atvertas duris, apėjo stalą, sudribo ant ten stovėjusios kėdės bei pradėjo suptis ant dviejų kojų. – O krėslelis visai nieko, gerai išdrožtas. Gal nušvilpt iš Senio?

– Vėl pasakų prisikaitei. Be to, tavo mįslei mažiausiai dviejų gyslų trūksta, – Alpas pasikasė paausį, – na, kad jau tris bandymus leidi, tai surizikuosiu. Medžiotojai? Ir nevaidink su ta kėde, iš Senio knist neišdrįsi.

– Net seilės pavarvinti neleidžia… Prašovei su atsakymu. Niekas iš apsauginių šiandien nemedžioja. Dažniau išlįsk iš savo kontoros, su tauta pabendrauk.

– Kai jau būsiu vyresniuoju, tai gal ir galėsiu sau leisti bimbinėti po saulėtekio, – atrėžė Alpas ir surizikavo dar kartą: – Pelkiniai?

– Ir vėl pro šalį. Jų stabmeldiškos šventės tik už dešimtadienio ar panašiai prasideda, o medžioklei parako jie neeikvoja.

– Tai gal tarpusavyje susipjovė? Nesivaipyk, čia ne atsakymas. Aš tik garsiai galvoju.

Nilsas išsišiepęs pagrąsė pirštu:

– Na ne! Atsakymas yra tai, ką pasakai. Dar viena pergalė mano sąskaiton! Tikrasis atsakymas – mūsų šaunioji armija perėjoje trankosi. Ko gero, vėl pelkinių raketas į kalnus pyškina. Testuoja atseit.

Alpas pajuto, kaip kreivi baimės ir jaudulio pirštai sukrebždėjo viduriuose. Dar pora akimirkų nesusigaudė. Vėjas šniokštė užgesusio židinio kamine. Durpių kvapas – pelkių kvapas... Alpas pašoko ir puolė betkaip šluoti dokumentus į segtuvą. Kėdė išlaikė dramatišką pauzę lygsvaros taške, ir trankiai drožė atkalte į grindis.

– O kad tave! – Nilsas iš netikėtumo prarado pusiausvyrą ir tik žabiškai sugriebęs stalo kraštą, išsigelbėjo nuo artimos pažinties su ąsla.

Apskaitininkas trumpam stabtelėjo. Gal suklydo?

– Koks vėjas šiandien?

– Vakarinis-pakraštinis, aišku. Visą dieną pelkėmis dvokia. Prie ko čia vėjas?

– Kai vėjas iš pelkių, tai iš kalnų net griaustinis dorai nesigirdi... – garsiai mintijo Alpas, vis dar sustingęs vienoje vietoje, tartum užsikirtęs servitorius.

– Na ir?

– Nilsai! – Alpas įsmeigė suapvalėjusias akis į pašnekovą, – Čia... čia buvo forto pagrindinis kalibras! Tu supranti, ką tai reiškia!?

Nilso atsakymą grubiai nutraukė sirenos kauksmas.

---

Parudavusių spyglių kilimas storas, minkštas, patogus... Viršutinis sluoksnis vis dar kvepia sakais. Šviežiais sakais? Ne, kvapas sklinda nuo greta augančios pušies. Delno pločio žaizda ant medžio kamieno apkibusi gintariniais lašais. Kai kurie jau sustingę, pabalę, bet dauguma vis dar skaidrūs, pamažėle ritasi žemyn. Spalva ir konsistencija tokia pati, kaip ką tik iškopinėto medaus. Atrodo, jog pasilenksi, palaižysi, ir nenusakoma salduma pasklis po visą kūną.

Reikia judėti. Saulė leidžiasi. Viduršviesis seniai praėjo, naktį pilnai sutems. Koja visa nutirpus. Reikia vėl atleisti tvarstį, bet kiekvieną kartą atleidus, kraujas plūsteli iš žaizdų. Silpnina organizmą ir palieka nuostabų pėdsaką plėšrūnams. Bėglys ištiesia ranką ir peiliu nubraukia sakus nuo pušies kamieno. Reikia susikurti laužą, kol nesutemo. Sakai gerai dega, bet iš jų jokios naudos, jei nebus kuo uždegti. Reikia judėti.

Prisilaikydamas pušies kamieno atsistoja. Reikia išeiti į taką ir leistis žemyn. Anksčiau ar vėliau prieis stovyklavietę. Gerti... Stovyklavietėje bus ką gerti. Tikrai bus. Tik reikia pajudėti. Reikia...

---

Tomis Gorpas spoksojo į lubas ir mąsliai sukinėjo tarp pirštų grafitinį pieštuką. Reikėjo priimti patį svarbiausią sprendimą: reaguoti į kaukiančią aliarmo sireną, ar ignoruoti? Iš vienos pusės, kasdieninės rutinos klampynėje bet kokia naujovė buvo labiau nei laukiama. Iš kitos pusės...

Tylus krenkštelėjimas trūktelėjo vyresnyjį gurguolininką iš svajų liūno. Tarpduryje stypsojo pilka figūra. Gal metro septyniasdešimt penkių ūgio. Kairį lūpos kampą į viršų tempia randas. Tas pats randas traukia žemyn kairies akies kraštą. Trumpai kirpti, sodriai pasūdyti žile plaukai styro iš po kepi kraštų. Tankūs antakiai visiškai balti. Uniforminėmis kelnėmis aptemptos gyslotos kojos tvirtai remiasi į grindis. Kulnai nutolę vienas nuo kito per statutinius 3 decimetrus. Susipažinkite, Hiramas Syversas, Priepelkių 23-iojo filialo apsaugos vadas, disciplinos ir tvarkos sergėtojas. Vilką mini, vilkas čia, ar kaip ten sakoma? Ne, turbūt šerną. Bet kuriuo atveju, velniai griebtų.

Ne, Tomis nebuvo nusistatęs prieš discipliną bei tvarką, tačiau blyškiai raudona Prieštamsio saulė kėlė melancholiją, o svajos klastingai sučiupo ir įsitraukė, tartum kisielius musę. Gerai pagalvojus, Tomis ir jautės kaip ta musė kisieliuje, bet šiuo momentu stokojo motyvacijos išsiropšti. Aplinka taip pat nesiulė įprastinio gelbėjimo rato – neplanuota pertrauka tarp darbų suteikė daugiau nei reikia laisvo laiko. Gal nueiti palošti su samdiniais? Per anksti, anie dar dirba. Užspaust į kampą kokią mergiščia? Irgi ankstokoka. Į medžioklę vienam išeiti? Per daug pavojinga.

Dar vienas krenkštelėjimas.

– Einu, einu! – suniurzgė Tomis, metė pieštuką į pravirą stalčių ir pūkšdamas atsistojo. Klausau ir vykdau, kad tave kur. Pieštukas kaltai skimbtelėjo į plokščia „Raudonojo Pylmano“ butelį. Beveik pilną butelį. Būtų šaunu gurkštelėti prieš išeinant. Būtų, bet nebus. Po aliarmo sirenos Syverso rangas automatiškai šokteli aukščiau kitų vyresniųjų, o senas krabas garsėja savo požiūriu į alkoholio vartojimą tarnybos metu.

– Praktikuojamės? – pasidomėjo eidamas link durų, nejučiom išsiduodamas, kad aliarmo sireną vistik girdėjo. Syversas pakratė galvą. Meluoja, žinoma, bet darbas jo toks. Tomis nusikabino nuo vagio švarką su skrybėle, žvilgtelėjo į stalą idant įsitikintų, kad storas odinis segtuvas užverstas bei užrakintas, ir išsekė paskui apsauginį laukan.

Išėję pro bokšto duris abu vyresnieji nužingsniavo link dviaukščio blokhauzo kitoje kiemo pusėje. Bokštas laikė vakarų kraštinį tvirtovės kampą, blokhauzas – vakarų centrinį. Neįmantri stačiakampio formos tvirtovė spraudėsi ant nedidelės kalvos viršūnės, prie pat stataus kalno šlaito, kuris atstojo visą rytinę sieną. Kalvos apačioje sroveno upė Ulija, renkanti vandenis tiek iš kalnų šlaitais tekančių upokšnių, tiek iš vakaruose nusidriekusių pelkynų. Vienintelis kelias į kontinento gilumą, ėjo rytine Ulijos pakrante. Tvirtovė, tartum vartai tarp pasaulio krašto ir vidurio, stovėjo pačioje siauriausioje vietoje tarp kalnų ir upės. Kelias, tiesiogine žodžio prasme, ėjo tiesiai per tvirtovės kiemą.

Kiemas buvo ištuštėjęs – galų gale beveik visi išsilakstė į savo „kovinius“ postus. Tik prie rytinės sienos du teknai mokiniai paskubom dengė dervuotu audeklu variklį, nekreipdami dėmesio į vis dar garais besispjaudantį katilą. Spindėdamas tepaluotais stūmokliais, metalinis monstras stirksojo, tarytum pats švenčiausias teknomantijos angelas. Net sunku patikėti, kad praeitą dešimtadienį šitas griozdas tebuvo gurguolės atgabenta krūva detalių. Tuo metu tik valcuotos geležies katilas ir masyvūs smagračiai atrodė įspūdingai. Vyresnysis mekanikas taip skubėjo surinkti griozdą, kad atsisakė laukti, kol bus pastatytas variklių skyrius. Naujo pastato pamatai dar tik dygo aplink variklį.

Perėję kiemą, Hiramas ir Tomis įėjo į pagrindinį pastatą. Iškart už durų stovėjęs apsauginis dešine ranka atidavė pagarbą apsaugos vadui. Kairė nervingai gniaužė orą šalia šešiašūvio rankenos. Pistoletas buvo dėkle, pro spynos apsaugą vinguriuojančios dūmų sruogelės išdavė pilną parengtį – degiklis ruseno. Apsaugos vadas krenkštelėjo patenkintas. Koridorius iškart sukosi į kairę, o prieš duris esančioje sienoje, aukščiau akių linijos, žiojėjo dvi šaudymo angos, vis dar uždengtos iš vidaus mediniais skydais.

Abu vyresnieji įėjo vidun, pakilo laiptais. Žingsniu priekyje ėjęs Hiramas ištiesė ranką link durų, bet sustojo ir įsiklausė. Tomis jo neskubino.