Su artėjančiais!

„Su kuo sutiksi tu Naujus Metus?
      Su kuo į žvaigždes palydėsi senus? “
      <Romas Dambrauskas>

    Apie dešimtą užsuka Pijus ir Žybartė. Pijus nusiteikęs linksmai:
    - Atnešėm šampano!
    - Iš „Norfos“ po keturis trisdešimt devynis, pusiau saldus, - priduria Žybartė.
    - Reikėjo imti „Saulutėje“ po tris keturiasdešimt devynis... pusiau sausas, - ironizuoju.
    Sėdim. Švenčiam. Išmuša dvylika. Kolegos balkone mėto petardas. Įkišu galvą šaldiklin ir mąstau, kad šie metai – tunelis šviesos gale. Šalta.
    - Gal paskambinam Vikai? - po valandėlės prabilo Pijus.
    Žybartė be reakcijos. Surenku numerį iš atminties. Vika atsiliepia:
    - Valiooo!!!
    - Labas. Užsuk, jei dar gali.
    - Gerai!.. O čia Jonas?..
    - Paulius trečiasis. Kur tu?
    - Prie bokšto!
    - Tai eik žirgu.
    Po kiek tai laiko nesusipratusią tylą nutraukia skambutis į duris. Atidarau. Stovi Vika ir liūdnai šypsosi. Krenta man į rankas. Jos veidu nubėga kraujo srovelė.
    - Kas tau?
    - Skauda... Man skauda.
    Guldau ją ant sofos. Renku šimtas dvylika.
    - Ar girdit mane?! - šaukiu.
    - Neturim laisvų ekipažų! Griuvo didžiausia pasaulio eglė!
    - Bokštas?
    - Sakykit, kas nutiko! Padėsim telefonu...
    - Nuvirto ant poliklinikos ar ant pasakų parko?..
    Ryšys dingsta. Vikai tebeskauda. Nulipu aukštu žemiau. Draugo durys praviros. Einu koridoriumi tarp griuvinėjančių žmonių. Kambaryje visi nuvirtę: šeimininkas, trys seni pažįstami ir šuo. Pažadinu su cigarete.
    - Morfino turi? - klausiu.
    - Čia, - rodo kirkšnyje įsmigusį švirkštą.
    - Nesugebėjai pabaigti... Susitiksim.
    Įsikibęs švirkšto skubu aukštyn. Greit Vika nurimsta. Žybartė pakelia galvą nuo magnetolos. Nusistebi:
    - Kaip greit baigėsi gabalas.
    - Jis prasidėjo ne čia... O pernai, - atsako Pijus.
    Žemė apsuko ratą. Ir vėl su paklaida.