Aš – nuskriausta pakerė

Per amžių aš tikros šviesos nemačius,
Aš paslėpta ir gyvnu privačiai.

Net paupy po krūmais pakavota –
Aš neturiu gyvenamojo ploto.

Ir daugelis protingųjų pripratę
Mane vyniot į nuodėmingą vatą.

Kai mėginau pralįst į internetą,
Tuoj akmenim kaip musulmonai mėtos.


Ne vien dėl kojų ar gražių lydekų,
Man nusilenkia vargšai ir pertekę.

Ir kuo labiau esu aš reikalinga –
Ateinantieji meta keistą vingį.

Jie veidmainiauja – kai nemato niekas –
Mintim, jausmais prie manęs nusidriekia.

Ir pasakysiu, jeigu taip išėjo,
Iš pakerių užgimsta jausmo fėjos,

Nuskaidrina gyvenimo pilkumą,
Žmonių kartas į atgimimą stumia.

Ateis diena ir aš tarsi atgimus
Pasaulyje gyvensiu jau be grimo.