Pabaiga

Tavo pirštai sutirpo mano delne
Taip vieną vakarą pabudau
tuščiomis saujomis
Šiluma lėtai gėrės į mano pasąmonę
Paskutiniai tavo likučiai
Atsiminimais siūbavo palubėje
Ir aidu kartojosi žodžiai
Atleisk. Nereikia. Nebegaliu.
Ilgais sakiniais niekada nemokėjau kalbėti,
Viskas tilpo į tuos tris žodžius
Ir akimirkai sprogus aš ėmiau gailėtis
Kad išmokau kalbėti.
Atodūsiai, virtę varvekliais,
Grėsmingai kabo
Virš mano minčių.
Kol tavo pykti atvės...
Juokiuos iš savęs, o persikreipęs atvaizdas
Pagiežingai dėbso tarsi į kvailį.
Bet jei nustosiu – žinau išprotėsiu.
Tik juokas man ir beliko
Šitą bežvaigždę naktį tu išjungei
Visus švyturius. Aš seku atsimušantį garsą.
Kad tik neįkristi bedugnėn.
Atleisk. Nereikia. Nebegaliu.
Tavo pirštams lėtai ištirpstant
dabar imu dvejoti
Ar iš vis kadanors
Buvau tave sutikęs.