po kurio laiko jos ima darytis
sprangios
nebe taip lengva praryti
veliasi tarp dantų
užsibūna burnoje
kurį laiką
tada atrodo
kad jau tikrai turi ją viduje
ir nieko daugiau pasauly nebereikia
bet tavo skrandžio sultys
lėta suvirškina
bet kokį gražų dalyką
paversdamos tave primityviu
paprastu žalios
vis dar kvėpuojančios
mėsos ištroškusiu plėšrūnu