Geriausias pirmas kartas.

Vienas įdomiausių mano pirmų kartų įvyko, kai man buvo šešiolika. Šešiolikos, kaip ir dauguma, aš patyriau begalę pirmų kartų, kurie buvo malonūs, ir kurie buvo sunkūs. Iki to meto aš buvau eilinės, gan vidutinės gimnazijos, vidutinis moksleivis, be jokių nepaprastų minčių, o realiai – išvis be jokių minčių. Gyvenimas atrodė gan paprastas, lengvas, neturėjau didelių sunkumų nei mokykloje, nei sporte, o ir draugų ratu galėjau daugumai pasigirti.

Viskas prasidėjo dar kai buvau penkiolikos. Buvo vasara ir kartu su šeima atostogavome Maltoj. Besišnekučiuojant apie man neatsimenamus dalykus, mama, kažkaip visai ne į temą, manęs su broliu paklausė:
– O jūs gal kitais metais į kokią stovyklą varykit užsienyje? Anglų kalbą prasilaušit, vis kažko naujo išmoksit.
Man kaip ir buvo įdomu kokiai savaitei išvykti ir pamatyti kitą šalį, pagyventi šiek tiek kitokį gyvenimą, nes, galbūt, jau tada pradėjau jausti monotoniją ir nusistovėjimą savo gyvenime.
– Priklauso kuriam laikui, – atsakiau.
– Visai vasarai!
– Jūs juokaujat?, – visą vasarą atsiskirti nuo draugų? Nuo deginimosi ant Kauno marių pležo, nuo krepšinio aikštelės, kurią patys statėmės miško glūdūmose, nuo beprotiško lakstymo su dviračiais tarp Vaišvydavos karjerų ir unijos kalnelių vičiūnuose?, - Niekaip. Nebent kokiai savaitei, na, gal dvejoms.
– Bailys, kiti išvažiuoja metams, dar kiti – išvis mokslus pasibaigti.
Nepasakyčiau, kad labai įsižeidžiau už bailį. Tiesiog, labiau jaučiaus kvailiu, kuris niekada apie tai net nebuvo susimastęs. Bet ir čia pykti nelabai gali. Kam kiltų tokios mintys kažkur išvažiuoti, kai čia taip gerai?

Sėdėjau po to du – tris mėnesius ir mąsčiau. Iš pradžių galvojau, kokia tai beprotybė, bet laikui bėgant, po truputėlį pradėjo tos beprotybės norėtis. Galiausiai tik toji beprotybė galvoje ir tebuvo. Kaip keista ir nejauku, pagalvojau, turėtų būti, kai tu palieki save supantį ratą ir įšoki į visai naują, kuriame tavęs niekas nepažįsta ir nė nenumano, koks tu esi.

Vieną vakarą, nedrąsiai paklausiau tėvų, ar vis dar yra galimybė mokytis svetur. Jie susižvalgę atsakė, kad lyg ir. Prasidėjo įvairių dokumentų pildymai, svarstymai dėl lokacijos, po to dėl mokyklos ir taip toliau. Realiai, net neatsimenu visos tos košės, kuri buvo užvirusi. Labai nemėgstu pasiruošimo laiko nei viename procese, todėl ir tada neįsidėmėjau, o tik stengiaus kuo greičiau išgyventi.

Ankstyvą pavasarį, lydimas smalsumo, išvykau su mokyklos grupe į Olandija, kur visi gyvenome skirtingose vietinėse šeimose. Maniškė buvo labai keista ir vienintelis ten normalus reiškinys buvo bendraklasė Urtė, kuri irgi nėra visiškai normali, o pavadinus ją normalia, galimai dar ir paliksi moterį įsižeidusią. Žodžiu viskas buvo išties pilka, o maistas visiškai be skonio. Aš nesirgau depresija, tiesiog tokia buvo toji Olandiška šeima. Dar kartą ačiū Urtei, nes jei ne ji, greičiausiai būčiau išprotėjęs.

Žodžiu, tikrasis pirmasis mano bandymas mokytis užsienyje, kad ir dviem savaitėm, bet buvo nelabai pavykęs. Atsirado dvejonių, o tuo metu dvejonių turėjo būti mažiausiai. Buvo aišku, jog važiuosiu į Ameriką, gyvensiu nepažįstamoje šeimoje ir eisiu į kažkokią mokyklą. Tiesa, be savo mokyklos grupės ir be Urtės. Iš gyvenimiškos patirties žinojau, kad gali būti sunku. Tačiau viskas atrodė labai netikra, visiškai nerealu. Kaip įmanoma, kad aš, kažkoks eilinis šešiolikmetis iš neprestižinio Kauno rajono, vyksta kažkur į daugumos svajonę? Net jei ir pats taip nenorėjau, pasiryžau vykti dėl to, jog taip kvaila būtų buvę to atsisakyti..

Tą naktį lagaminai paskutinį kartą buvo supakuoti iš anksto. Pažadintas mamos iš trumpo, bet saldaus miego, vis dar sunkiai suvokiau, kad ilgesniam laikui išvykstu toli toli. Tiesa, važiuojant greitkeliu iš Kauno į Vilnių, mano primerktos akys pastebėjo mašinos šviesas ir į galvą dingtelėjo mintis, kad ilgą laiką šių šviesų aš nematysiu, ir apskritai, negreit vėl važiuosiu šia mašina su tokia kompanija. Šiek tiek pasidarė liūdna, bet niekis, pagalvojau, vykstu į civilizuotą ir labiausiai išsivysčiusią šalį – neturėtų ten būti taip blogai.

Ir iš tikrųjų, po varginančios kelionės per Atlantą – ne tik dėl laiko skirtumo, bet ir kilusių emocijų – mane pasitiko šilta, nuoširdi, paprasta amerikiečių šeima. Viskas vyko labai natūraliai ir pritapau gan greitai. Buvo ir sunkių dienų, bet jų dabar net neatsimenu, o metai ten vis dar yra geriausias mano laikas gyvenime. Galbūt dėl to, kad ten turėjau begalę kitokių pirmų kartų, kurie taip pat iš pradžių atrodė keisti ir nesuvokiami, o kaip vėliau paaiškėjo, patapo geriausiais įspūdžiais mano gyvenime.

O iš pradžių atrodė, kad geriausias pirmas kartas tūrėtų būti kitoks…