“Lauk manęs požemių tamsioj tyloj…”

2 dalis.  Amžinoji jungtis.


Mano “gyvatė” sustojo prie Amžinosios Jungties rūmų. Nors ir kiek kartų, juos bematytum, rūmai visada priblokš savo didybe… Neįmanoma prie jų priprasti. Stiklas, metalas, juodas oniksas, marmuras susipynę lyg neįtikėtiname šokyje, aukštyn kylančia spirale perskrodžia mūsų pasaulį. Dulsva fluoroskydų šviesa apšvietė tik dalį šio milžino. Taip, Amžinoji Jungtis iškyla ir į Paviršių. Neįtikėtinas pastatas. Didesnis už visą mūsų miestą, ir nepaisant to, atrodo grakštus ir lengvas. Didžiulis archyvas, saugantis visą užfiksuotą istoriją…Atskiram žmogui nesuvokiami informacijos kiekiai, likę iš tų laikų, kai Amžinoji Jungtis pateisino savo vardą, kai Paviršiaus žmonės vis dar bendradarbiavo su mumis. Deja, iš Paviršiaus jau  daugybę Žemės apsisukimų negauname jokių įrašų. Dabar šis pastatas priklauso mums. Mes juo rūpinamės… Aš dirbu čia, kaip dirbo ir mano tėvai, kol dar buvo gyvi.
Veidrodinis liftas atidūzgė pasiimti manęs. Kiek kartų aš jau lipau į jį? Kiek kartų išvysdavau tą patį atvaizdą, tą pačią juodą liesą būtybę, pusiau kiborgą žiūrint iš veidrodinių sienų? Iš pradžių tai nebuvo malonu, bet pripratau.
Įlipu. Į mane vienu metu raudonomis akimis sužiūra trys Nin. Vienas atspindys atsukęs nugarą. Visų išvaizda nepriekaištinga  -  liesą kūną aptempęs juodas lateksas,  žvilga sidabras ir plienas. Mano antkaklis šį kartą buvo  padabintas rubino spygliais, jie tviskėjo kraujo raudonumu. Tokios mano spalvos – tik raudona, juoda ir sidabrinė.
Triskart mirkteliu, ir raudonos mano akių linzės ima švytėti. Liftui kylant, spoksau sau į akis ir šypsausi, tyčia iškišusi pailgintas iltis.
Galvoju apie Toi. Prisimenu, kaip pirmąsyk susitikome. Išsyk atkreipiau dėmesį į jį, nors šiaip man į vyrus visąlaik būdavo nusispjaut. Jis buvo vienas iš naujų Sargybinių, priimtų saugoti Amžinąją Jungtį. Tiesa, saugojimas tėra simbolinis, nes niekas neketina čia brautis ir grobti informaciją ar šiaip daryti ką nors bjauraus. Visiems nakvišoms šis pastatas yra kažin kas  beveik švento, ir jie niekad nedrįs eiti čia, pirma nepaprašę Sargybos leidimo. Taigi, tą sargybiniai ir teveikia – išrašinėja leidimus smalsuoliams, užsimaniusiems truputėlį praskleisti laiko skraistę ir sužinoti kažką seniausiai pamiršto. Toi nebuvo smalsus. Jis daug mąstydavo, ir savo mintimis dalindavosi su manimi, bet jam visiškai užteko dabarties, nei praeitis, nei ateitis jo nedomindavo. Smalsumu jį užkrėčiau aš, vis bandydama sukurti Viziją, kurioje atsispindėtų praėjusių laikų grožis. Norėjau, kad visi požemių nakvišos sužinotų, kad prieš daug daug laiko ir Paviršiuje egzistavo savotiškas tamsos grožis, norėjau parodyti, kad ir mes patys atėjome iš paviršiaus. Nesvarbu, kad visi tai laiko mitu. Aš žinau jog tai tiesa. Visad žinojau. Visi istorikai tai žino.
Sykį Toi užtiko mane, atsidariusią pleksiglaso skydelį kakle (paprastai jį dengdavo mano antkaklis), ir valančią savo dirbtinę trachėją. Tada papasakojau jam istoriją, kaip mano tėvai žuvo kosminėje stotyje, o aš pati tik vos išlikau gyva. Net nežinau ar tai galim vadinti gyva. Didžiąją dalį mano vidaus organų teko pakeisti dirbtiniais. Plaučius, širdį, skrandį…man teliko mano ankstesnė išvaizda, ir mano miela galvelė…Nuo to laiko mes su Toi pradėjome susitikinėti.  Greitai apsigyvenome kartu. Tik nuviliojau jį nuo meilužio, su kurio Toi iki šiol gyveno. Tiesą sakant, nenorėjau su niekuo dalintis.
Kartais susimąstau, ar jis žino, jog mano krūtys taip pat dirbtinės?
Mintis nutraukė lifto sustojimas. Manasis Toi jau laukė manęs, ir vos atsivėrus lifto durims sutikau jo žvilgsnį. Viena akis balta, kita juoda. Sargybiniams tai privaloma išvaizda. Taip pat dažyti ir jo plaukai – pusė galvos balta, pusė juoda. Sargybiniams tai privaloma, kaip Amžinosios Jungties, šviesos ir tamsos vienovės simbolis. Taip, deja tik simbolis. Šviesa jau paliko mus. Teliko tik tamsa. Ir mes joje laimingi, pagalvoja, kai paliečiau Toi, kai jis pasisveikino su manimi. Jo balsas man skambėjo lyg gražiausia Dejuojančių olų muzika
- Darbai baigti, laikas namo, laikas groti savo vaizduotės muziką, laikas ilsėtis ir jausti vienas kito kvėpavimą, matyti bendras Vizijas…
- Laukiau tavo žodžių, laukiu kiekvieną kartą, kaip tyla laukia krištolinių vandens lašų skambesio, kaip plika uola laukia, kada prabus gyvybė. Toi, ar pameni žodžius, kuriuos radau seniai užkastus po laiko dulkėmis, kurių reikšmė pridengta paslapties, kurie nieko nereiškia ir tuo pat metu reiškia tiek daug? Toi, myliu tave. Aš myliu tave.
Tai buvo mūsų žodžiai, rasti archyvuose. Ilgai abu vargom, kol išsiaiškinom, ką jie reiškia, ir abu susižavėjom ta reikšme. Mūsų pasaulyje niekas nesakė tokių žodžių, ir manau, kad jie ir Paviršiuje daugiau nebeegzistavo.
Dabar šie žodžiai priklausė tik mums, man ir Toi, ir mes buvom laimingi, sakydami vienas kitam juos…
Susikabinę už rankų, vos vos lengvai švytėdami, įlipome į savo “gyvatę” ir žalsvoje šviesoje nučiuožėm tolyn, vėl kartu, amžinoje prieblandoje, žvelgdami vienas kitam į akis. Šį kartą dainavo Toi:
- Tavo tyloje mirties nėra
  Ramybėje sustingusi tamsa.
  Palaidokim kristalų vėsą
  Per amžius viens kitam
  Širdim ir siela šviesim…