Ir vis tik lendi į tą kvailą galvą,
sumišusią lyg verdantis vanduo.
Noriu kuždėti tau į ausį ir nieko nejausti,
ničnieko ką galėtumei pavogti.
Ne... liūdesio, užuojatos nereikia,
tik dar poros suknelių ir batelių.
Tylos ir ramybės tik prašau,
kad paleisti viską, net ir tavo kvapą.