Rašyk
Eilės (72271)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Anuka negalėjo patikėti: Jaro tėvas atskalūnas. Jaro tėvas – sektas. Jarą žindė ir iki kol jis atsistojo ant savų kojų augino vilkė. Maitino jį savo pienu ir dalino grobį ne tik saviems mažyliams, bet ir žmogaus vaikui. Gamtos vaikui. Iš Jono pasakojimo buvo daugiau nei akivaizdu, jog Jaras už savo gyvybę privalo dėkoti tiek tėvui, kuris, pasikliaudamas vien nuojauta, surado būdą išmaitinti naujagimį, tiek laukiniam žvėriui, priėmusiam jį į savo guolį.

– Bet kaip? Kaip tu sugalvojai ieškoti žindyvės tarp vilkų? – vis dar negalėjo susivokti klajoklė.
– O kas gi beliko, mergaite, kas gi beliko? Po to kai mane paženklino atskalūno ženklu negalėjau pasirodyti nė viename spiečiuje, negalėjau tikėtis žmonių pagalbos. O ir mano kūdikis buvo pasmerktas. Nė viena motina nebūtų maitinusi Gamtos vaiko... Todėl, žiūrėdamas į geltonas naujagimio akis supratau tik vieną: arba aš randu būdą, kaip jį pamaitinti, arba jis mirs iš bado man ant rankų.
– Tačiau kodėl būtent plėšrūnai, kodėl ne laukinės ožkos ar karvės? Juk galėjo būti bet kuris kitas žvėris...
– Jis jau gimė su pilkais gaurais. O akys... Aš tokias mačiau tik pas vilkus. Todėl supratau, kad mažylį priims arba jie, arba niekas...
– O kaip, kaip tu jį įpiršai vilkei?
– Tai sunki tema, mergaite. Niekada to nesakiau Jarui, tačiau pirmąją vilkę turėjau nušauti, kai supratau, kokią klaidą padariau, padėdamas nuogą kūdikį prie jos irštvos... – tyliai kalbėjo Jonas, mikliai dirdamas Kojos atneštą triušį.
– Kokią klaidą?
– Kvailą... Pirmoji vilkė, pamačiusi naujagimį prie savo olos atidžiai apžiūrėjo, apuostė ir prigulė greta, leisdama jam žįsti. Aš buvau be galo laimingas, kol nesuvokiau... Kad ji negali jo paimti taip, kaip ima savo mažylius ir nusinešti į guolį. Ji jau ketino suimti Jarą už sprando, bet tai būtų jam kainavę gyvybę. Negalėjau to leisti... Su antrąja pasimokiau. Prieš paguldydamas jį prie landos, susukau į rezginį taip, kad ji galėtų vaiką pakelti dantimis nesužeisdama. Tačiau antroji neketino priglausti kūdikio. Vos pamatęs iššieptus nasrus ir pašiauštą keterą supratau, suvokiau, jog gero tikėtis neverta. Tad... Tačiau aš jau žinojau, kad tai įmanoma, todėl pabandžiau dar kartą ir trečiasis mėginimas buvo sėkmingas. Vilkė pasiėmė jį į savo irštvą. Nemačiau, kas ten dėjosi, tačiau lindėjau netoliese ir klausiau ištempęs ausis. Negali įsivaizduoti, kaip atlėgdavo kaskart, išgirdus jo trumpus niurnėjimus. Tomis akimirkomis žinojau, jog mano sūnus vis dar gyvas.
– O vėliau, kada jį paėmei?
– Ilgai nemačiau savo vaiko. Praėjo nepilni metai, kol jis pasirodė prie olos landos, įsitvėręs į brolio vilko kailį. Tada verkiau antrąkart per visą savo gyvenimą. Pirmasis buvo, kai praskleidžiau Motinėlės išneštą rezginį ir pamačiau savo sūnų. Vos jį išvydęs supratau, koks sunkus ir vienišas bus jo gyvenimas, bet prisiekiau, kad visomis išgalėmis stengsiuosi jį apsaugoti ir išauginti, kad jam neteks būti atstumtuoju. Kad visada turės bent vieną žmogų, su kurio galės pasikalbėti.
– Tai nori pasakyti, kad iki vienerių Jaras augo su vilke?
– Ir jos vilkiukais. Na, su jais jis praleido pirmus du savo gyvenimo metus, nes pirmąkart mane pamatęs vaikas išsigando ir grįžo pas savo motiną. Pas tą, kurią laikė savo motina.
– Tai tu tiesiog laukei? – Anuka negalėjo įsivaizduoti, ką turėjo patirti Jonas, kol jo vaikas, atstūmęs tikrą savo tėvą, gyveno su žvėrimis.
– Taip, mergaite, gyvenau prie jų urvo ir klausydavau dieną naktį, laukdavau tų retų susitikimų, kai Jaras su vilkiukais išlįsdavo laukan ir po truputį ėmė manimi domėtis. Iš lėto jį prisipratinau, jis prie manęs prisirišo ir vieną dieną supratau, kad mes galime keliauti ir išgyventi dviese.
– Kaip manai, Jonai... – Anukai skausmingai suspaudė paširdžius, pagalvojus apie savo kūdikystę, – kaip manai, ar gali būti, kad mane taip pat augino laukinis žvėris?
– Nežinau, mergaite. Kodėl taip manai?

Moteris glaustai papasakojo, kad apie savo gyvenimą iki penkerių, kai ją miškuose aptiko klajokliai ir parnešė į spiečių, nieko nežino.
– Neįtikėtina... Aš jau maniau, kad Jaro istorija niūri. Tu nori pasakyti, jog iki penkerių nepažinojai nė vieno žmogaus?
– Ne. Ir niekas nežino, kaip aš išgyvenau. Tas klausimas mane nuolat kankindavo. Sunku. Toks jausmas, lyg neturėtum vaikystės, savo pradžios, – Anukai buvo keista, kad gali taip laisvai ir atvirai kalbėti su šiuo atskalūnu, tačiau jo tylus balsas ir Jarą primenantis kvapas, ramus žvilgsnis ir atviras veidas tiesiog užkariavo moterį vos jiems susitikus.
– Na, jei Motinėlė tave miškuose paliko suvystytą taip, kad žvėris galėjo panešti nesužeidęs, labai gali būti, jog tavo kvapas patraukė kažkokios vilkės dėmesį ir ji priglaudė tave.
– Vilkės? Kodėl būtent vilkės?

Jonas taip atidžiai ir taip veriančiai nužvelgė Anuką, jog ji net suvirpėjo nuo jo tiriančio žvilgsnio.
– Ar valgai mėsą? – visiškai netikėtai paklausė vyras.
– Taip...
– O kai klajodavai, ar visuomet ją kepdavai?

Anuka sumirksėjo mėgindama suprasti, ar senis tikrai klausia to, apie ką ji mąsto. Ir iš kur jis galėtų žinoti? Tačiau tas įsižiebęs artumas neleido sumeluoti:
– Nebūtinai...
– O spiečiuje, nepasiilgsti žalios mėsos?
– Bet iš kur tu žinai?
– Imk, – išsišiepė Jonas atkišdamas ką tik išdoroto triušio kulšį, – nesidrovėk.

Šviesi, dar šilta triušiena slystelėjo tarp pirštų, bet ji negalėjo ryžtis. Nors pilna burna ir prisirinko seilių, pajutus švelnų maisto kvapą, atrodė, jog taršyti nekeptą mėsą būtų kažkaip nepadoru. Per daug žvėriška, nežmogiška.
– Valgyk, mergaite, negalvok, kad tai žvėriška, – švelniai paragino, lyg moters mintys Jonui būtų buvę akivaizdžios, – tokia tavo prigimtis, nereikia kovoti. Bent jau ne tada, kai esi su manimi.

Anuka priglaudė šlaunį prie lūpų ir suvokė, kokia peralkusi buvo. Nuo vakar ryto tesuvalgė saujelę riešutų, o triušiena taip gundė. Galiausiai užsimerkė, kad nematytų smerkiančio Jono žvilgsnio ir atplėšė gabalą mėsos. Tik nurijusi antrą kąsnį išdrįso atsimerkti ir pažiūrėti, ką veikia senis, ir kaip buvo nustebusi kai suvokė, jį nekreipiant jokio dėmesio į jos kruviną puotą. Vyras dėliojo sausas samanas ir mėgino įpūsti laužą čia pat, tarp šaltalankių įkurtoje stovyklėlėje.
– Ar tau tai neatrodo šlykštu?
– Kas, kad valgai žalią mėsą? – Jonas nusišypsojo taip tėviškai, kad moteris užsigeidė šokti ir jį apkabinti, – Ne, neatrodo. Tai tavo kraujyje. Aš suprantu.
– Iš kur tu žinai?
– Jaras lygiai toks kaip ir tu. Aš žinau, kaip jis to pasiilgsta ir kaip jam to reikia, tačiau kaip ir tu jis kovoja ir stengiasi nugalėti šį norą. Lygiai kaip ir tau, jam tai atrodo žvėriška. Bet jums abiem to reikia.
– Palauk, tu sakai, kad Jaras taip pat valgo žalią mėsą?
– Tik nesakyk, kad jį išdaviau, – Jonas mirktelėjo, – jis mėgina tai neigti, mėgina užgniaužti viską, kas jame yra ne žmogiško, tačiau tai jį tik kankina. Žmogus negali būti laimingu neigdamas savo prigimtį. Jis tegali vaidinti laimingą, tačiau anksčiau ar vėliau tai sugrįžta pykčiu ir savęs niekinimu.

Moters akys išsiplėtė – iki šio momento ji manė Jarą esant labai stiprų ir nepalenkiamą, tačiau niekada nesusimąstė, kad jo atšiaurumas gali rastis iš ko kito, nei jėga ar vienatvė, gal dar nepakantumo silpnybei. Bet niekada nesvarstė, jog tai galėtų kilti iš savęs niekinimo.
– Taip, mergaite, tu taip pat esi vienas tų dalykų, kuriuos jis mėgina neigti ir išstumti, – toliau kalbėjo senis, sukiodamas iešmelį, ant kurio virš laužo skrudo pamauta vakarienė, – tavo kvapas veikia jį taip stipriai, jog tai jį pasiutusiai gąsdina. Jis bijo prarasti kontrolę ir virsti žvėrimi. Tai jam baisiau už mirtį.
– Tai dėl to jis manęs vengia? – Anukai užėmė kvapą pagalvojus, jog Jonas žino, kas nutiko Maurų įlankoje.
– Taip. Jis mano, jog tave apsaugos tik būdamas toli, išlaikydamas atstumą. Patikėk, jis niekada nenorėjo tavęs skaudinti, tačiau kitaip nemokėjo. O dabar tai jį persekioja...
– Ką man daryti, Jonai? – suaimanavo klajoklė, suspausdama smilkinius rankomis.
– Palauk, duok jam laiko apsiprasti. Tegu jis susigyvena su mintimi, kad jo pasaulyje atsirado kažkas svarbaus. Svarbesnio, nei kada iki šiol.


--------------------------

Taigi Jaras medžiojo kažkur toli lygumose, ten, kur jo negalėjo pasiekti Anukos kvapas, tačiau išeidamas pasirūpino, jog Koja saugotų moterį ir ja pasirūpintų. Taip sakė Jonas. Nors ir nepaaiškino, kaip vilkei buvo duotas nurodymas, tačiau iš savos patirties klajoklė jau žinojo, jog tarp juodosios ir Jaro buvo kažkoks ryšys. Galbūt dėl to, jog ji buvo palikuonė vados, kurioje užaugo Jaras. O gal tai dėl jo „žvėriškumo“. Moteris nežinojo, kiek stiprūs ryšiai tarp vyro ir vilkų, tačiau ėmė suprasti, kad tai kažkas, ko ji bent kol kas suvokti negali.

Tačiau ne vien šios mintys glumino klajoklę, daug labiau skaudino suvokimas, jog nėra jokios vilties įkalbinti Jarą prisijungti prie spiečiaus – jis niekada nepaliks Jono, savo tėvo atskalūno. Todėl jai reikėjo kažkokiu būdu atsikratyti iliuzijų, jog jiedu galėtų gyventi kartu su kitais spiečiuje. Tai buvo nerealu.

Ir dar buvo gluminanti nuojauta. Kažkoks kratinys, neduodantis ramybės – jei Jaras yra vilkas, o ji taip jį veikia ir turi tiek bendro, ar tai reiškia, kad ji taip pat vilkas? O jei ir taip, ar tai daro ją mažiau žmogumi?

Pokalbio nuotrupos aidėjo galvoje grįžtant į spiečių, tačiau vos peržengus namų slenkstį, klajoklę pasitiko daug didesnis triukšmas. Aula skambėjo nuo garsių kalbų ir šūkčiojimų, aikčiojimų ir slopinamų aimanų: atkeliavo grupė medžiotojų iš šiaurinio Krentančio Vandens spiečiaus ir atnešė dar vieną prastą žinią.
– Taigi, jei nebėra Maurų įlankos ir jūsų spiečiaus, vadinasi paribio linija ištrinta, – tikslinosi Semba.
– Taip, – atėjūnų grupės vadas stovėjo tiesus prieš Motinėlę, – nebėra ir dar dviejų spiečių, buvusių toliau šiaurėje. Dabar jūs esate paribio linija.
– Mes – paribys, – vien lūpomis pakartojo žinią moteris, baugščiai nuvilnijusią tarp susirinkusiųjų.

Kažkuri iš motinų pravirko, šurmulys dar labiau sustiprėjo.
– Vadinasi, – Sembos balsas nustelbė minią, – turime pasiruošti. Danai?
– Nežinau, iki žiemos dar yra laiko...
– Kada jus užpuolė, – į pokalbį įsiterpė Gelas.
– Prieš du mėnulius.
– O puldinėjo kas tris?
– Taip, – atsakinėjo vis tas pats atėjūnas.
– Manau akivaizdu, – Gelas padarė pauzę, norėdamas įsitikinti, kad visi jo klauso, – Maurų įlanką puolė taip pat kas tris mėnulius.
– Ką nori pasakyti, Gelai? – aiktelėjo Lorota.
– Jei jie nepasuks gerokai į pietus, mes turime septynias dienas pasirengti.
– Reikia sutvirtinti sienas, – vėl prabilo Danas.
– Taip, – pritarė jam Gelas, – ir kuo greičiau.
– Ne, – į priekį žengė sekta, – mes turime veikti kitaip. Nebegalime pasikliauti tuo, kuo kliovėsi kiti spiečiai. Tie, kurie buvo sunaikinti.
– Iglit, nekelk panikos, – mėgino ją nuraminti Gelas, – mes žinom, ką reikia daryti. Tai vienintelis kelias.
– Iš kur tu žinai, kad vienintelis, jei jokio kito nemėginai? – neatrodė, kad moteris ketintų nusileisti.
– Negąsdink žmonių, – sušnypštė prisiartinęs Gelas, suėmęs moterį už pečių, – nepranašauk pražūties, tai nepagelbės.
– Taip, Iglit, Gelas teisus, – prisijungė ir Danas, o už jo pritariamai linkčiojo Zikas, – susitelkime į tai, ko mus mokė pirmasis medžiotojas.
– Ne! Kas jums yra? Norit pralaimėti?
– Mes nepralaimėsim! – jau ėmė urgzti Gelas, – Gal galime ją išlydėti, kad kiek apsiramintų?
– Neliesk manęs, Zikai! Aš nenurimsiu, nes žinau, kad toks pasirengimas tėra saviapgaulė, jis jų nesulaikys, kaip nesulaikydavo ir anksčiau. Kas jums yra, žmonės? Kodėl nenorit išmėginti kitų būdų?
– Nėra jokių kitų būdų!

Anuka dar niekada nematė tokios ryžtingos sektos ir taip persikreipusio Gelo veido. Galėjo paaukoti savo sveikąją ranką, kad vyras vos valdosi nenubloškęs įsiaudrinusios Iglit šalin. O toji turėjo ugnies ir nė nemanė atsitraukti. Stovėjo stipriai įsisprendusi į žemę, atstačius krūtinę ir visa povyza vertė pajusti savo žodžių svarumą. Laikėsi viena prieš vyriausiąjį medžiotoją, kurio žodis spiečiaus gynybos klausimais visuomet buvo paskutinis, ir du penkiadančius – vyrus, kurių vienas stos į Dano vietą, jei jam kas nutiks: Ziką ir Gelą.
– Baikit! – pagaliau rietenas nutraukė Semba, – nustokit draskytis, aš to nepakęsiu. Noriu išgirsti, ką pasakys sekta.

Vyrai sugniaužė kumščius ir žvilgterėjo į Daną, tačiau suvokė, jog jis neketina prieštarauti Sembos nurodymui, tad susitvardė ir atsitraukė.

– Gerai, – giliai atsikvėpė Iglit, akivaizdžiai dėliodama galvoje mintis, – aš šiek tiek patyrinėjau rezginį, kurį iš Maurų įlankos mums parnešė Anuka. Esu tikra, kad gmorgai turi kažkokią medžiagą, ištirpinančią tvėrių seiles. Mes juk žinom, kad rezginį sudaro jiems sumaitinta ir perdirbta medžiaga, sulipinta seilėmis. O iš to, ką mačiau ir iš to, ką pasakojo apie rezginių suirimą puolimo metu, manau, kad nė vienas tvėrių rezginys neatsilaikys prieš tą medžiagą, kurią naudoja gmorgai. Nesvarbu, kuo mes juos maitinsime, tačiau vis tiek tvėriai tai lipins seilėmis, o jei jas paveikia, vadinasi nėra rezginio, kuris atlaikytų...
– Tu čia manai, kad padedi? – piktai mostelėjo ranka Gelas.
– Tikrai, Iglit, kaip sekta turėtum žinoti, jog gintis nuo gmorgų mus išmokė Korporas, pirmasis medžiotojas. Gal tu abejoji jo mokymu? – Lorota mėgavosi visuotiniu priešiškumu savo konkurentei.
– Ša, – sudraudė Semba, – esu tikra, kad Iglit turi kažką pasiūlyti.
– Taip. Mes nenaudosime rezginių.
– Rimtai? Ir ką mes naudosime? – negalėjo užgniaužti savo nepasitikėjimo moterimi medžiotojai.
– Kuorus.
– Kuorus? – perklausė Danas.
– Taip, aš ilgai galvojau. Pradėjau bandymus, tačiau akmenų man sujungti nepavyko. Galbūt per žiemą aš tai padarysiu ir mes galėsime pastatyti akmenines sienas, tačiau šiam puolimui statysime iš kuorų, – sekta apsižvalgė ir suprato, kad susirinkusieji nesupranta jos idėjos, – kuorus susmaigstysime aplink lopšį taip tankiai, kad nebūtų tarpų.

Aula keletui akimirkų nuščiuvo. Žmonės mėgino įsivaizduoti, kaip tai turi atrodyti, kol pagaliau tylą nutraukė Danas:
– Iš kur tu žinai, kad ta medžiaga, kurią naudoja gmorgai, nepaveiks kuorų?
– Aš to nežinau, tačiau visiškai aišku, kad rezginiai tikrai jų nesustabdys.
– Danai, ką tu manai? – retai Sembos balse būdavo tiek mažai pasitikėjimo savimi.
– Nežinau, reikia pagalvoti.

Naktis praėjo neramiai. Motinėlė tarėsi su vyriausiuoju medžiotoju, dar kartą aptarė viską su sekta, išklausė penkiadančių nuogąstavimus, kad žinomo kelio ir Korporo mokymo išmainymas į nežinomybę gali juos visus pražudyti, tačiau paryčiais Iglit gavo leidimą įgyvendinti naująjį planą. Nors ir išvargusi nuo nemigos, tačiau pasiekusi savo, sekta pradėjo vadovauti spiečiaus perstatymui. O darbų laukė nemažai, nes buvo nutarta ne tik priimti pasiūlymą dėl kuorų sienos, tačiau ir dėl apsauginio žiedo aplink namus, todėl žmonės buvo padalinti grupėmis, kurių kiekviena gavo užduotį. Stipriausieji išėjo kirsti medžių, vyresnieji turėjo pasirūpinti apsauginio rezginių žiedo statyba: sektos nuomone spiečių reikėjo apjuosti plonu rezginiu, kuris puolimo momentu pasitarnaus ne kaip užtvaras gmorgas, bet kaip įspėjimas, apie besiartinančią grėsmę. Viena didžiausių bėdų, dėl ko gmorgai pridarydavo galybę žalos buvo ta, kad medžiotojai jų nematydavo, dažnai susivokdavo tik jiems atsidūrus greta, todėl Iglit sumanė pastatyti ribą, kurios peržengimas bus akivaizdus sargybai. Maža to, tarp rezginių tvoros ir spiečiaus sienos buvo numatyta supilti smėlį ir jį išlyginti taip, kad bet koks pėdsakas būtų puikiai matomas gynėjams, o kartu suteiktų progą gerokai praretinti užpuolikų gretas jiems dar nė neprisiartinus.

Nors darbų septynioms dienoms ir buvo nemažai, tačiau kuo toliau, tuo labiau žmonės tikėjo sektos sumanymu. Net ir labiausiai eksperimentui prieštaravę Zikas su Gelu prisidėjo, tempdami milžiniškus kuorus iš miško ir kapodami ilgą, gilią ir siaurą duobę jiems suleisti aplink lopšį. Todėl šeštosios dienos vakarą, kai pasigirdo pratisas ir neslopstantis vilkų staugimas kitapus upės, darbai buvo beveik baigti.


--------------------------

Viskas prasidėjo nuo kvapo. Trenkė vilku. Tačiau šįkart be žvėries kailio smarvės buvo juntamas ir kažkoks nepažįstamas prieskonis. Lyg metalo ar perkūnijos užuominos pleveno ore kol raibuliuodamos srovės susispietė į vaizdinį. Regėjo rudą uodegą maskatuojančią palei nosį ir į gaurus panirusius keistus geležinius akmenėlius su spingsinčiomis rausvomis švieselėmis. Įsižiūrėjus net pagalvojo, jog tie papuošalai, išsidėstę ant žvėries kūno vienodais tarpais, lyg medžiai įaugę į raumenis. Pagalvojus apie svetimkūnius gyvoje mėsoje nupurtė šiurpas ir ji panoro nukreipti žvilgsnį į šoną, tačiau neįstengė. Atrodė, lyg kas būtų surakinęs jos galvą, mat negalėjo ne tik pasisukti, tačiau ir užsimerkti, buvo priversta stebėti, kaip tiesiai jai prieš nosį bidzena rudasis. Taip, žvilgsniu pririšta prie laukinio žvėries, ji matė, kaip žvyruotą pakrantės takelį pakeičia pavieniai medžiai, kaip šalikelėje šmėžuoja apsamanoję jų kamienai, o nuo lapų ritasi per tris paras susikaupęs lietus. Iš pradžių nepažino miško, mat niekada į jį nežvelgė iš taip žemai, tačiau kai priekyje išniro plono rezginio siena, Anuką lyg perkūnas trenkė: ji matė spiečių, tik ne iš vidaus, o iš išorės.

Šokas buvo toks stiprus, jog moteris nubudo išpilta šalto prakaito ir besidaužančia širdimi, su gerklėje užstrigusiu klyksmu, kuris išsiveržė giliu palengvėjimo atodūsiu – tai tebuvo sapnas. Tačiau vaizdiniai buvo tokie ryškūs, jog klajoklė panoro nueiti ir pažiūrėti, kaip atrodo apsauginė siena, ar niekas nepasikeitė per tą laiką, kol ji ilsėjosi. Sunkiai išsiropštusi iš guolio ji netvirtai atsistojo ir vos išsilaikė ant kojų, kai vėl suraibuliavo akyse. Nors mirksėjo kaip išprotėjusi, tačiau vis regėjo kažkokias nuotrupas: apsauginis rezginys, kažkieno balta it sniegas, neregėta medžiaga aptraukta ranka, rudas kailis, vilko nasrai, mirguliuojančios švieselės pilkame kailyje, žmogaus, sėdinčio ant vilko, siluetas.

Anuka svirduliavo iš spiečiaus, pasilaikydama sienų ir visko, kas tik pasipainiodavo po ranka. Privalėjo ištrūkti į lauką ir įkvėpti drėgno ir vėsaus rudens oro. Kai plaučius užliejo žvarba, šiek tiek palengvėjo. Už poros žingsnių pastebėjo Ziką, atsirėmusį į savo ilgą ietį ir stebintį apsauginį ratą. Vyras ją pamatė ir draugiškai mostelėjo sveikindamas:
– Kažkam nesimiega? – kaip visada išsišiepė.
– Ne... Man negera...
– Anuka?

Zikas ketino prie jos artintis, tačiau klajoklė tik sumosavo rankomis, rodydama jam likti savo vietoje, mat moteriai pasivaideno, jog tarp jų prabėga rudas vilkas.
– Ei, kas tau? Atrodai kažkaip keistai.
– Palauk, – vos išstenėjo ir vėl pasinėrė į vaizdinius.

Žvėrys stovėjo ratu. Matė bent šešis į žemę nudelbtus snukius, pražiotus nasrus, apsiblaususias geltonas akis ir daugybę šviesyčių ant kiekvieno jų kūno. Staiga jie pasisuko į spiečių ir tiesiai prieš Anukos akis siena ėmė dūlėti, skaidytis ir dulkėmis sklaidytis pavėjui.
– Siena, siena! Žiūrėk sieną! – tikėjosi suklikti, tačiau iš kūno išsiveržė keistas gargaliavimas, tačiau Zikui to pakako.

Vyras akimirksniu, lygiai kaip tada, kai netikėtai iš miško pasirodė stumbras, pasirengė kovai. Dabar ir jis pastebėjo kaip rezginys smulkiausiomis kruopelėmis išsisklaido ore.

Ryto tyloje nuaidėjo švilpukas – Anuka tai suvokė, nors negalėjo susigaudyti, ką matanti: tuo pačiu metu regėjo spiečių pro rezginyje atsivėrusią properšą, smėlyje įsispaudžiančius pėdsakus ir rudojo, juos paliekančio, vilko uodegą. Kai Zikas pakėlė ietį, ji tesugebėjo šūktelti, jog taikytų aukščiau ir jam paklusus, vos už akimirkos, moters akis aptaškė raudoni purslai. Ji perbraukė per veidą ranka, tačiau delnas liko švarus – kraujo ant jos nebuvo nė žymės, nors kuo aiškiausiai matė raudoną lašą, pakibusį ant blakstienos.
– Anuka, nestovėk, čiupk ginklą, – šūktelėjo pro šalį bėgdamas Gelas, tačiau ji vos laikėsi ant kojų.

Nugara atsirėmė į spiečiaus sieną ir mėgino sugriebti svaidyklę, bet susidvejinęs mirguliuojantis pasaulis neleido jai taikytis. Mėgino susikaupti ir susitelkti į smėlyje ryškėjančius pėdsakus, bet vos tik manydavo, jog nusitaikė, prieš akis iškildavo vaizdas iš už užpuolikų nugaros ir ji susipainiodavo. Griežė dantimis iš nevilties, kol praradusi viltį paleido užtaisą vien pagal nuojautą. Nepataikė. Matė, kaip akmuo smigo į smėlį prie tik ką atsiradusio pėdsako. Matė, kaip akmuo smigo į smėlį po jos kojomis. Žvilgsnis be klajoklės valios pakilo ir tiesiai priešais stebėtojos akis išniro baltas žmogus. Ryškus iki skausmo. Visas jo kūnas buvo padengtas ta keista balta medžiaga, nusagstyta tokiomis pat žėrinčiomis švieselėmis, ant pečių draikėsi neregėti šviesūs plaukai, susukti keistomis kasomis, o plaštakos, laikančios neaiškaus blizgantčio metalo gabalą, oda taip pat buvo skaisti. Susitelkė į nematytą ginklą. Nežinojo, kad tai ginklas, bet gmorgas jį laikė taip, lyg taikytųsi.
– Žaibas! – riktelėjo rodydama ton pusėn, kur numanė stovint užpuoliką.

Vienu metu blykstelėjo ir visiškai greta sprogo net kelios šviesos gijos. Kažkas, tik ką stovėjęs greta ir laikęs iškeltą ietį susmuko prie Anukos kojų.
– Stebėkit šviesas, nagi! Taikykit į jas! Ir nestovėkit vietoje! – šaukė Gelas.

Nors žaibai trankėsi nesustodami, tačiau gynėjų buvo nepalyginamai daugiau. Net kai šviesa, atsimušusi į medžiotojo krūtinę, ištikšdavo žiežirbomis parklupdydama nelaimėlį, į vietą, iš kurios buvo paliestas žaibas susmigdavo visas kuokštas iečių.
Ne visos pasiekdavo žemę. Dalis likdavo kyboti ore, lyg įsipainiojusios į nematomą voro tinklą.

– Danai, traukis! – sušuko Zikas.

Bet vyriausiasis įspėjimo negirdėjo: jis taikė į kitą sirpstančią baltą žvaigždę. Anuka matė, kaip Zikas pasileidžia milžiniškais šuoliais prie savo draugo, tačiau buvo akivaizdu, jog nespės. Dešinėje, grėsmingai traškėdama, jau ėmė tįsti šviesos gija. Tą akimirką, kai vyriausiasis pajuto grėsmę ir atsisuko, buvo likęs tik akimirksnis. Bet to trumpučio momento užteko, jog tarp jo ir mirties liuoktelėtų Romas. Vaikinukas dar jaunas, tačiau tikras milžinas. Jo plati krūtinė be vargo uždengė smulkų Daną, tačiau visa jo turėta jėga pasirodė per menka prieš švytintį siūlelį. Kai vaikis susmuko ant žemės, skausmingai purtomas traukulių, Anuka spėjo pastebėti, kaip ant veido ryškėja mėlynas tinklas, kol galiausiai partrenkto jaunuolio akys sustingo ir jis nurimo. Mirmikeros karūna Romo neišgelbėjo – Anuka prisiminė savo spėjimą, jog šiuo ženklu paženklintieji gali išgyventi smūgį. Kaip apmaudžiai ji suklydo... Ir kodėl šis berniokas ja patikėjo?

Moteris atsitraukė ir susigūžė – ji jau žinojo, kad spiečius apgintas, nors vilkai vis dar sukiojosi netoliese. Tačiau žvėrys ir baltieji žmonės krito vienas po kito, kol liko vos keli – gynėjų buvo tiesiog per daug ir kiekvienas gmorgo paleistas žaibas šauliui atnešdavo mirtį. Anuka aiškiai matė, kaip kritę užpuolikai virsta dulkėmis, kartu su savo vilkais. Lygiai kaip rezginių sienos sudūlėja bežiūrint.

Rudasis, pakeldamas dulkių, vos prieš keletą akimirkų buvusių gmorgu, debesį nėrė per rezginio properšą. Žvėries akys regėjo artėjantį mišką. Anukai prieš akis išniro apsamanojusių rasotų medžių siena.

Jie atsitraukė.

– Kas tau nutiko? – piktas Gelo balsas sugrąžino klajoklę, – Kur tavo ginklas, ko čia slapstaisi?
– Aš... Man bloga, – vos sugebėjo ištarti.
– Ne koks pasiteisinimas, kai puola gmorgai, nemanai? 
– Nesikabinėk prie jos, Gelai, – sudraudė vyrą Zikas, tačiau iš jo veido buvo matyti, jog jis taip pat nepritaria Anukos silpnumui.

Klajoklė pajuto, kaip susitraukia skrandis ir viskas, kas jame, veržiasi lauk. Susiėmusi už burnos, spruko kuo toliau nuo gynėjų ir pasiekusi išvietę išvėmė vakarykštę vakarienę – niekaip negalėjo atsigauti nuo patirto šoko ir gelbėjo tik viena mintis, kad viskas baigėsi laimingai.
Nors ne visiems.
Spiečiui.
Šį kartą.
2015-05-06 11:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-14 14:52
sesė_mėta
Hm... skaičiau blog'e, bet pakomentuosiu čia, ok? Nes peržiūrėjau tą vietą, kurią noriu komentuoti ir ji nelabai pakito, man rodos. Žinau, kad gal tie komentarai ir nebeaktualu, bet aš tiesiog irgi norėjau "paskelbti" savo nuomonę :).
Žodžiu, aš irgi apie tą patį. Man, kaip ne vyriškam sutvėrimui, ne taip kaip komentavusiems fantastams, Jaras, pavyzdžiui, nekliuvo. Man jis atrodo pakankamai vyriškas, bet Jonas... Na, Jonas, žinok, ir man jau per daug.
Net dabar, perskaičius visą ilgą jūsų diskusiją apie matriarchatą, vyrų perauklėjimą ir taip toliau, niekaip neįsivaizduoju taip kalbančios vyro atskalūno. Ypač kliuvo tas pirmas trumpas monologas:
„– O kas gi beliko, mergaite, kas gi beliko? Po to kai mane paženklino atskalūno ženklu negalėjau pasirodyti nė viename spiečiuje, negalėjau tikėtis žmonių pagalbos. O ir mano vaikas buvo pasmerktas. Nė viena motina nebūtų maitinusi Gamtos vaiko… Todėl, žiūrėdamas į geltonas kūdikio akis supratau tik vieną: arba aš randu, kaip jį pamaitinti, arba jis mirs iš bado man ant rankų.“
Sutinku, kad sunku kartais į tuos vyriškus kailius įlyst (nesakau, jokiu būdu, kad pati sugebu, nes nesugebu), bet „žiūrėdamas į geltonas kūdikio akis“, „kas gi beliko… kas gi beliko“, „negalėjau pasirodyti… negalėjau tikėtis“ man skamba kaip... na... pavyzdžiui, poetiškos literatūros mokytojos laiškas. Net jei čia, komentaruose, ir bandai paaiškinti kodėl jis taip kalba, knygoje gi to paaiškinimo nebus. O man, kaip skaitytojai, šita vieta sukelia akių vartymą ir dūsavimus "oh, come on!".

Bet čia aš tik apie tai. Visa kita man buvo tip top, puiku ir gerai, ir tikrai toliau laukiu 12os dalies blog'e :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-27 02:56
St Sebastianas
Gaila, kad į šią diskusiją pavėlavau keliais mėnesiais.:) Paantrinsiu Aurimui, kad per amžius ištobulėjo tam tikri įgūdžiai. Tarkime, erdvinis pajautimas geresnis pas vyrus - to reikėjo medžioklei, dabar to reikia parkuojantis automobilį.:) Vis dėl to smarkiai paprieštarausiu dėl laiko reikalingo norint eliminuoti tam tikras savybes. Iš profesinių stebėjimų galiu pasakyti, kad yra dvi kartos: tie, kas lakstė su automatais kieme ir tie, kas šaudė priešus kompiuterio ekrane. Skirtumas tarp šių kartų ne toks ir didelis, tačiau smarkiai jaučiamas. Jei kieme lakstę su automatu koncentruojasi į užduotį ir bando ją įvykdyti, tai kompiuteriniai kileriai yra paprasčiausi ištižėliai. Nė kiek neabejoju, kad tereikėtų kokio šimtmečio, kad turėtume raumeningų vaivoryšktinių plepukų kartą. Čia kalbu apie esamą visuomenę, kurioje komforto yra be proto daug. Jei viskas nubyra į tokią padėtį kai vėl tenka kautis išgyvenimo plepučiai greitai dingtų. Vyrai vėl atsidurtų tam tikrame vaidmenyje ir jis tikriausiai būtų medžioklė. Medžioklėje, kaip jau Aurimaz minėjo, tuščiažodžiavimui vietos nėra. Vis dėl to nereikėtų pamiršti tokio dalyko kaip pasakojimai apie medžioklę ar žūklę: "Žiūriu dvidešimt zuikių bėga, aš tik šmaukšt į lanką dvidešimt vieną strėlę ir šoviau. Nu, normaliai, visus dvidešimt ir pribaigiau... Kai dešimtu bandymu į nė vieną nepataikiau jie iš juoko išmirė..."

Dėl techninių priežasčių turiu komentavimą baigti.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-05 14:01
Lengvai
Trumpai.

Stebina toks visiškas Jaro tėvo atvirumas. Gal jis tam ir turi priežasčių, bet jų kol kas nesimato.

Pabaiga suintrigavo, kas ir kodėl nutiko Anukai? Svarbiausia, kodėl?

4 iš manęs
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-15 15:24
Andrėnas
Diskusija - dalykas geras :) Užtat ir savo trigrašį įmesiu (o kaipgi be jo?).

Spora, esi iš dalies teisi - matriarchato salygomis „macho“ elementas šiek tiek apmažėja, tačiau visiškai nepradingsta. Taip jau genetiškai sutaisyta, kad vyrams tiesiog būtina konkuruoti – jei ne jėga, tai plunksnų ryškumu ar sugebėjimu megzti gražiausias kojines. Siūlau patyrinėti šį fenomeną atidžiau. Vinok net ant mūsų žemės vis dar yra atskirų genčių, gyvenančių matriarchato principu. Taip pat galiu rekomenduoti pora knygų, kuriose atvirai flirtuojama su ta pačia idėja: Marijos Semionovos „Volkodav“ ir Glen Cook „Darkwar“ trilogiją. Pastarojoje rasi ypač daug paralelių su savo kūriniu.

Šiek tiek apie pasaulėkūrą (na ir terminą išgalvojau!) fantastikoje. Kaip jau minėjau ankstesniame komentare, pasaulis tavo, ir darai su juo ką tinkama, tačiau privalai apsispręsti iš anksto, kuriuo keliu eisi. Gali kurti pasaulį “sau”, gali kurti pasaulį “skaitytojui”.

Pirmuoju atveju gali sau leisti kokius nori nukrypimus nuo fizikos ar socialinių dėsnių, gali nardyti fantazijos jūroje laisvai ir nevaržomai, pati pasirinkdama kiek laikytis priežasties-pasekmės taisyklės. Žavinga ir kerinti galimybė, tačiau žinok, kad tavo rašinyje pasaulis taps pagrindu, o įvykiai ir istorija liks antram plane, tik kaip įrankis pasaulio pristatymui. Iš principo nieko tame blogo nėra, bet tokio tipo kūriniai (tituluojami utopijomis arba distopijomis) išėjo iš mados praeito šimtmečio pradžioje, t.y. vargu ar susilauksi plataus skaitytojų rato.

Antruoju atveju privalai laikytis kaip galima arčiau šiandienos pasaulio suvokimo, keisdama tik kai kurias detales. Kodėl? Ogi todėl, kad skaitytojai visada ieško pagrindo po kojomis, kurį lengviausia užčiuopti priderinant skaitomą prie šiandienos. Taip pat visada skaitytojų tarpe atsiranda nenaudėlių, kuriems reikia suprasti ne tik kas bet ir kaip veikia.

Kaip matai, abu variantai turi savo privalumų bei trūkumų. Taipogi yra egzistuoja daugybė tarpinių variantų. Belieka pasirinkti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-15 13:35
Aurimaz
Matriarchatas nėra ta aplinka, kai vyrai netenka savo bruožų. Tas pats su auklėjimu. Tu gali auklėti vyrus ir moteris vienodai, tačiau tu negali perauklėti šimtų tūkstančių metų genetinio įdirbio. Mokslininkai jau seniai išsiaiškino, kad vyrų ir moterų smegenys skiriasi. Moterys turi didesnius plotus lingvistikai ir emocijoms. Tai iš dalies susiję su motinyste, kai reikia daug dėmesio skirti vaikams. Vyrai tuo tarpu vystėsi "vyriškoje" aplinkoje. Net ir būdami primityvios beždžionės, žmonės instinktyviai suprato, kad darbai turėtų būti paskirstyti pagal jėgų santykį ir laisvą laiką. Moterys prižiūrėjo vaikus, nes tai buvo įspausta jų genetikoje. Vyrai tuo tarpu "prižiūrėjo", kad pusryčiai ir pietūs nepabėgtų ant keturių kojų. Tai buvo racionalus energijos paskirstymas. Dabar mes galime filosofuoti, kad moterys irgi gali medžioti ne ką blogiau už vyrus. Taip, gali. Bet pirmykštėje santvarkoje tai būtų laikoma neefektyviu energijos panaudojimu. Kaip žinia, badavimas ir energijos taupymas tais laikais buvo labai ryškus faktorius.

Grįžkime prie bendravimo. Mažakalbystė medžiojant yra labai geras bruožas - jis neleidžia pusryčiams išgirsti medžiotojo tol, kol ietis neįsminga į minkštą vietą. Laukiniai gyvūnai irgi žino, kad medžiojant reikia prilaikyti liežuvį už dantų, antraip liksi alkanas.

Dabar įsivaizduokime šimtus tūkstančių metų trunkančią medžioklę ir su tuo susijusią genų evoliuciją. Ar galima tokią evoliuciją pasukti kitu keliu per 100 ar 300 metų? Vargiai. Mums prireiktų mažiausiai tūkstantmečio ir ko gero labai kryptingos "veisimo" programos, kad iš dabartinio vyro išgautume visą bendruomenę raumeningų plepučių su vaivorykštės prieskoniu.

Vyrai senatvėje darosi sentimentalūs? Gal. Bet vėlgi - senatvėje mes nebegalime atsikratyti per visą gyvenimą įgytų bendravimo įgūdžių. Taigi, net jei aš tapčiau sentimentalus, mano kalbos maniera vargu ar pasikeistų.

Šiais laikais moterys pageidauja, jog vyrai taptų labiau "moteriški" - atviresni, jautresni - taiptoliau. Koks rezultatas? Daug sugadintų nervų - vyrai stengiasi "apeiti" natūralius genetinius barjerus, išpildyti moterų pageidavimus. Tokios pastangos, žinoma, duoda ir genetinių rezultatų, kas palengvina darbą būsimoms kartoms. Bet tokie pokyčiai kol kas pernelyg menki. Vyrai vis dar stengiasi dominuoti ir būti medžiotojais, bet tuo pačiu metu stengiasi prisitaikyti prie naujo pasaulio ir apeiti genetiškai įkoduotus troškimus. Iš čia ir kalnas nervinės įtampos. Ką šiais laikais tu gali medžioti? Viskam reikia licenzijų, visi ginklai kontroliuojami, visi dantys, galima sakyti, išrauti ir padėti ant lentynos. Genetiniame lygmenyje, šiandieninis pasaulis yra natūralaus medžiotojo košmaras. Jei palygintume šiandieninį vidutinį vyrą su vidutiniu vyru prieš 10 000 metų, mūsiškis būtų didesnis, apkūnesnis ir gerokai silpnesnis tiek fiziškai, tiek psichiškai. Prieš 10 000 metų ką nors nužudyti buvo juokų darbas. Šiandien toks aktas daugiau nei pusę vyrų paprasčiausiai supykintų ir priverstų kelias dienas sapnuoti košmarus. Mes galbūt evoliucionavome intelektualiai, bet visais kitais atžvilgiais esame visiškame dugne.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-15 09:55
pikta kaip širšė
Gal dešimt kartų buvau pradėjusi rašyti šitą komentarą ir tiek pat kartų jį ištryniau, nes vis pagalvoju, kad atrodys, jog ginuosi. Tai pradėsiu nuo prisipažinimo, kad labai gerai suprantu, jog mano dialogai švelniai tariant yra taisytini (ir tikrai labai ačiū už konkrečius patarimus Andrėnui, Šmadrijai, Aurimaz ir kt, tikrai mėginsiu pasinaudoti). Tačiau man vis norisi grįžti ir pakalbėti apie vyro portretą. Na tiesiog smalsu padiskutuoti :-)

Taigi mano nuomone šiuolaikinis vyras yra patriarchalinės santvarkos ir auklėjimo „vyrai neverkia“, kuris taip pat labai susijęs su dominuojančia vyro padėtimi visuomenėje, samplaika. Taip, per amžius ant vyro pečių gulė didelė dalis atsakomybių ir jie buvo ugdomi atitinkamai: kaip gynėjai, aprūpintojai, jiems buvo diegiama lyderystė bei rungtyniavimas. Todėl jei rašyčiau apie šių dienų, juo labiau apie kokį -70 m nuo dabar pasaulį, net nemėginčiau burbėti :-) Tačiau tai tinka mūsų pasauliui. Bet spiečių atveju kalbame apie visuomenę, kuri yra daugiau matriarchatinė (ir tai dar klausimas) ir yra tik vienas „titulas“, kurį nulemia lytis, tai – motinos. Visos kitos pareigos yra vienodai tinkamos tiek vyrams, tiek moteris. Šioje visuomenėje vyras nėra nei aprūpintojas, nei gynėjas, nes tiek vienomis, tiek kitomis pareigomis vienodai dalinamasi su moterimis. Čia nėra nuosavybės, kuri būtų perduodama, net šeimos, kurios gerovę reiktų užtikrinti, nėra, taigi aš nematau priežasčių, kodėl vyras turėtų itin skirtis nuo moters šioje erdvėje.
Vertinant visą tai, man sunku sugalvoti argumentus, kodėl vyrai spiečiuose turėtų būti labiau orientuoti į dominavimą ar mažiau emocionalūs. Jei vyrą ir moterį ugdytume vienodomis sąlygomis ir be išankstinių rolių (tipo tu būsi mama, o tu būsi šeimos maitintojas), tai mano nuomone užaugę jie būtų labai panašūs. Galbūt dėl to mano veikėjų vyrų dialogai mažai kuo skiriasi nuo moterų. Nors Jarą stengiausi vaizduoti kaip mažakalbį, Dano monologą Sebastianas buvo pavadinęs tinkančiu kareiviui (ar kažkaip pan), Zikas linkęs į pašmaikštavimus, tačiau sentimentaliu tikrai nenorėjau jo padaryti. Vienintelis vyras, kuriam leidau „išsikalbėti“ buvo Jonas ir tai padariau sąmoningai. Manau žmogus, išgyvenęs virš 30 m su mažai kalbančiu ir pusiau laukiniu sūnumi tikrai bus kalbus sutikęs asmenį, kuris jam atrodo svarbus ir artimas. O vertinant vyresnį amžių, galbūt net šiek tiek sentimentalus.

Ir dar kartą pabrėžiu, kad čia tik diskusija – vienareikšmiškai prisiimu „kaltę“ už tai, kad jei nesugebėjau norimo įsivaizdavimo, sukurtos santvarkos bei kito pasaulio taisyklių perteikti skaitytojui ir jo neįtikinau, tai čia MANO, o ne skaitytojo problema.
Visa laimė, kad save galiu mėginti pakeisti ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-14 05:37
Šmadrija
Dėl tų dialogų. Moteriškus autorė jau žino, o vyriški daugeliu atveju primena karinius raportus - trumpi, logiški ir į tikslą, išmetant emocionalią dalį velniop. Aišku, ne visi vyrai sąveikauja su logika normaliai, bet beveik visi neapkenčia emocionaliosios pusės. Jie jaučia pareigą būti alfa patinais - net ir kalbėdamiesi apie orą.

Todėl:

1. Jokių deminutyvų (aka "tas spiečiukas yra už miškelio anapus pelkėto upeliuko, kur bitutėlės medutį neša... tpfu!)
2. Jokių dažnų kreipinių vardais (vietoje "Ei, Anuka" labiau tiktų arba "Ei" arba tiesiog kepštelėjimas į petį, nebent patinas mėgina prisimeilinti).
3. Jokių ilgų išvedžiojimų. Kapok sakinius. Patinai tavo istorijoje turi pamiršti, jog jie žino tokį dalyką, kaip sudėtinis, sujungtinis sakinys. Mažiau būdvardžių.
4. Jokių emocijų. O jei tavo patinas ryžosi atverti dūšią, tegu verčiau reiškia emocijas spjaudydamas į laužą ir urgzdamas, o ne aiškindamas, kaip baisiai jis jautėsi žiūrėdamas pavojui į akis. Kai vyrai žiūri pavojui į akis, jie jaučiasi TIK drąsiai ir puikiai. Nesvarbu, jog gmorgas ką tik koją nugraužė...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-12 17:08
pikta kaip širšė
Ačiū už komentarą, Andrėnai. Skaičiau taviškį ir po 5uoju skyriumi. Kaip rašiau tau žinutėje, tavo surašytos detalės apie medžioklę tikrai labai vertingos.
Dėl dialogų neturiu ko bepridurti.
Tik va kažkaip dėl tų dviejų žodžių užsimaniau pasiaiškinti :-)
Dėl "kuorų" sutinku - pasirinkau beveik pagal skambesį, ne pagal reikšmę. Tiksliausias atitikmuo jam būtų (tam, ką norėjau pasakyti) būtų "kolona", tačiau labai nenorėjau neišvengiamų antikinių aliuzijų, tad leidau sau šiek tiek sufalšyvinti. Gal ir nevertėjo...
"Sektos" kitą reikšmę žinau, tačiau norėjau ne šiaip žodžio, o turinčio reikšmę. Šiuo atveju pasirinkau vedinį iš "sekti", nes man labai tiko tiek jo reikšmė "eiti paskui", tiek "pasakoti istoriją".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-11 15:01
Andrėnas
Na va, prisivijau su skaitymu, tai ta proga pakomentuosiu (NB spora: užmesk akį į komentarą prie 5-ojo skyrelio apie medžioklės ypatumus; tikiuosi pravers). Sutinku su vyraujančia nuomone: pasaulis įdomus, nuotykis įtraukiantis, detalės... girgžda.

Trumpai apie žodžius:
- "sekta", kaip profesija šiek tiek balamutina, nes turi kitą reikšmę;
- "kuoras" yra architektūrinė apsauginės sienos detalė, konkrečiai - tam tikro tipo bokštelis sienos viršuje. "Rąsto" sinonimai yra "baslys", "kuolas", "balkis" (pastarasis irgi labiau taikytinas, kaip namo struktūros detalė).

Išsiplėsiu šiek tiek apie dialogus. Aurimo komentaras apie "nevyriškumą" yra ir teisingas, ir ne visai. Tokie emociški ir jautrūs vyrai puikiai sueitų pvz. XIX amžiaus kūrinyje. Šiandieniniame - niekaip. Žinoma, galėtum teigti, jog tavo sukurto pasaulio vyrai irgi nebijo labiau atskleisti švelnius jausmus - pasaulis vistik išgalvotas. Deja, skaitytojai greičiausiai to nepriims ir neįvertins ;)
Taigi darbiniai patarimai. Siūlau parašius kiekvieną dialogą atidėti jį šonan kokiai dienai kitai, o paskui perskaityti pasitikrinant šiuos punktus:
1. Ar kalbos struktūra atitinka charakterį?
2. Ką ir kaip personažai veikia kalbėdami?
3. Kokia pokalbio prasmė ir nauda?

O dabar kiekvieną punktą detaliai.
1. Apie kalbos struktūrą rašė tiek Aurimas, tiek Šv.Sebastijonas, nėra ką labai pridėti. Galiu nebent patarti prisiminti štai tokį anekdotą, idant būtų aiškiau, kas yra "vyriška" šnekėjimo maniera:

Vakaras, miestelio parkas, ant suoliuko sėdi porelė. Jokio veiksmo. Ji, neapsikentus, bakstelį jį ir sako:
- Žiūrėk, ten Marcelė su Pranu sėdi.
- Jo.
Po akimirkos:
- Žiūrėk, Pranas Marcę apkabino!
- Aha.
Dar po minutės:
- Oi, Pranas ją bučiuoja!!
- Nu?
Visiškai neapsikentusi:
- Nu, nu! Taigi daryk ką nors!
- Nori, ranką sulaužysiu?


Be abejo, ne visi vyriški personažai turi būti paskutiniai runkeliai, bet manau iliustracija pakankamai kontrastinga. Moterys nebijo kalbėti apie jausmus, bet nemėgsta išsakyti norų tiesiogiai. Vyrai nemėgsta rodyti švelnių jausmų ir linkę praleisti pro ausis potekstę.

2. Žmonės, net kavinėje sdėdami viens prieš kitą, šnekėdami kažką daro: juda, žvilgčioja, nutyli, kuklinasi, šypsosi, tempia gumą, muistosi. Kitose gyvenimo situacijose veiksmų paletė dar platesnė. Beja, pagyvinti pokalbį veiksmais yra žymiai lengviau, nei parinkti išskirtinį kalbos stilių visiems personažams. Neverbalika yra labai individuali bei puikiai atskleidžia vidinę būklę bei neišsakytas mintis ir motyvus.

3. Turima galvoje prasmė ir nauda pasakojimui. Kaip žinia, dialogai gali atlikti kelias roles. Teoriškai, visas pasakojimas gali būti atliktas dialogų forma, tačiau piktnaudžiauti nepatartina, nes gausis pjiesė, o ne romanas. Todėl būtinai reikia parašius perskaityti ir įvertinti, ar ne per daug, ar ne per mažai, gal geriau tiktų kitokia pasakojimo forma ir t.t.

Pabaigai pasakysiu tiek: visą šita išmintis yra mano asmeninis išmislas, o aš nesu nei profesionalus rašytojas, nei literatūros mokslų bakalauras ar tai magistras kokis nors. Negana to, nemėgstu rašyti dialogų, tad savuose kūriniuose juos naudoju labai saikingai (pernelyg saikingai, ko gero). Taip kad naudok tik sava rizika, o svarbiausia - nenustok rašyti ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-10 11:53
Aurimaz
Mano pastaba tiktų praktiškai kiekvienam tavo parašytam dialogui, kuriame dalyvauja vyrai, sakantys daugiau kaip 3 žodžius vienu metu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-09 12:21
pikta kaip širšė
Ar čia turimas omeny Anukos pokalbis su Jonu, Aurimaz?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-08 19:47
Aurimaz
Vyrų kalba pernelyg "moteriška". Net prisiminiau pirmą "Saulėlydžio" filmą, kur vampyras prieš Belą miške šokinėjo: "Aš toks kietas, bet man taip širdį skauda..." Toje vietoje labai norėjosi nušauti režisierę su scenariste. Todėl būk gera - pasistudijuok artimiausius vyrus šeimoje ir pažiūrėk, kiek ir kaip jie dialoge dalyvauja, ką jie savo dialogu nori pasakyti ir ką jų žodžiai iš tiesų reiškia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-06 15:35
Nie cas
Skaitant kūrinį, visą laiką prieš akis išnirdavo vaizdai iš  Džeimso Kamerono sukurto filmo Avatar (lietuviška adaptuota versija Įsikūnijimas): tokie sodriai, smaragdiniai, žali reginiai.
Anuka – paslaptinga, patraukli genties moteris, ji kaip ir kiekvienas, būdamas jaunas, stengiasi pažinti ne vien aplinką, bet ir save patį. Šią sunkią užduotį jai padeda įveikti Jonas, išmintingas senis, kuriam labai artima Anukos būsena, ne vien todėl, kad ji panaši į jo sūnų Jarą, bet, bent taip numanau, jis pats bus iš tų, užaugintų tarp vilkų, tarpo.
Labai vaizdžiai ir lengva ranka aprašoma augmenija, puikiai kuriama nuotaika, atmosfera, tvyranti aplinkoje.
Tikiuosi, autorė nesupyks, jei pasakysiu, kad man buvo šiek tiek nuobodoka skaityti genties ginčus ir aptarinėjimus, kokiu būdu jie ginsis. Visada ilgi dialogai ganėtinai vargina, nes skaitytojo mintis ir fantazija ima strigti.
Nepykite, kritikuoti visada lengviau, nei pačiam ką nors panašaus sukurti, taip nesugebėčiau, lauksiu tęsinio. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą