Negailestingas laikas

Eini tu į mane - į mano rudenį,
Kur,  vėjo supamos, linguoja smilgos,
Prašau tavęs sustoti dienai, valandai -
Tas kelias liko jau netoks ir ilgas.
Bet tu tempi mane  lyg kaprizingą vaiką,
Atgal sugrįžti negaliu - visus kelius ištrynei,
Vaikystės juoką, liūdesį ir džiaugsmą
Lyg dovanas sudėjai į atsiminimų skrynią.
-Sustokim, pasidžiaukim mano aukso rudeniu.
Čia taip gražu, kai klevas margina lapus...
Naiviu žvilgsniu tu pažvelgei ir pakuždėjai:
- Sustosiu tik tada, kada tavęs nebus.