vaišės

senutė buvo dar guvi
bet kokiu oru ateidavo su mumis melstis
net kai pažliugdavo parko takai
tiesa kartą susilaužė koją
tačiau niekada nesiskųsdavo vienatve
nesiskyrė su rožantėliu net kai maišydavo tešlą
ir traukdavo iš orkaitės paskrudusius pyragus 
tyliai murmėdavo sau kažką pusbalsiu
būdavo skanu ragauti jos
užkalbėtus kepinius ir kai slapčiomis išimdavo kas žilą jos plauką
ar užuosdavo senolės aitrių vaistų kvapą  - girdavo ją
nuo ko išsilygindavo raukšlėtas veidas ir ji
tuoj siūlydavo dar gabalėlį po gabalėlio klausinėdama
- gal neskanu –
tuomet valgymas taip pat buvo malda net eucharistijos dalinimas
priminė pyrago kąsnelius
nes kiekvienas kas vaišinosi buvo jai
tolygus mistiniam asmeniui kuriam taip karštai melsdavosi

tą rudenį ji išėjo ir niekam nepažadėjo grįžti
papilkėjęs dangus šlapiavo ant apleisto gėlių darželio
o lašai tamsiais langų stiklais
lyg rožinio karoliukai riedėjo