Ir skausmas kam

Ir skausmas kam?
Kam bado taip giliai
Storieji dagio spygliai?
Įbedę leidžia savo nuodą-
Sunkų, beprasmį, juodą...

Sunkumas smelkiasi į mano kūną,
Lyg cemento pripildo jį..
Beprasmės mintys raizgo protą-
Iš šio voratinklio sunku išsprūst...

O juodas šydas dengia saulės šviesą,
Obels balti žiedai- pilki.
Danguj vaivorykštės ruožai bespalviai,
O žydinčių gėlių žiedai tušti...

Šaukiu aš - o skausmas kam!?
Gal aidas atsakys? Jis irgi tyli...
Ir upė šniokščianti nutyla,
Tik paukščiai bando pasakyt kažką nebyliai...