Mėnulio šukės (1)

Karaliaus miestas, toks didingas visose knygose, iš tiesų nelabai kuo skiriasi nuo kitų, apart to, jog miesto viduryje stūkso milžiniški rūmai, o gatvėse šurmuliuoja daugiau Tvarkdarių.  Kiekvienas bent labiau besidomintis karališkaisiais šeimos nariais žino – karaliui Adrianui visiškai nusispjaut ant visų išskyrus, žinoma, jį patį. Būdamas kilmingo kraujo  ir išvaizdus Adrianas pavergė ne vienos moters širdį. Susilaukė net penkių atžalų, iš kurių vos dvi buvo pripažintos, o likusios be gailesčio nužudytos. Na, bent jau taip skelbė visiems lordas Aleksandras, dešinioji, o tiksliau valdančioji, karaliaus ranka. Tačiau kad ir kokia bebūtų tiesa, daugiausiai problemų kėlė ne egoistiškas ir palaidas karaliaus gyvenimo būdas, o jo brolis – Leonidas.
Pagal galiojančius įstatymus, sostą užima pirmagimis karaliaus sūnus.  Bet vis dėl to nutiko taip, kad į sostą sėdo antrasis sūnus Adrianas. Netikėtai mirus senajam karaliui, imta ieškoti įpėdinių. Adrianas, kaip visada labai mėgęs moterų draugiją, linksminosi viename iš karališkųjų dvarų, o Leonidas buvo išvykęs į Šaltąsias Žemes, siekti valdovės palankumo. Išsiusti pargabenti naujojo įpėdinio tarnai grįžo su liūdna žinia. Esą, per gaisrą, Leonidas žuvęs. Dėl šitaip pasisukusių įvykių, karaliumi paskelbtas Adrianas. Po poros mėnesių, sugrįžta gyvas, sveikas Leonidas ir randa  brolį soste jau laukiantį greit gimsiančio pirmagimio. Bet niekas nesiryžo ištaisyti klaidos, juk kad ir koks savanaudis bebūtų, Adrianas paprastajai liaudžiai sunkumų nesukėlė, o ir kilmingiesiems buvo paprasčiau daryti įtaką karaliaus sprendimams. Nesulaukęs paramos, įniršęs Leonidas prisiekęs grįžti ir atsiimti valdžią, jei prireiksią net jėga, išlėkė iš rūmų ir daugiau niekas jo nematė.
Po šitų nemalonių įvykių prabėgo dvidešimt metų, ir visi būtų pamiršę, bet neseniai pasklido žinios, jog Leonidas ruošiasi sugrįžti ir šįkart nebus kas jį sulaikysią. Atsirado kilmingųjų, kurie rimtai sunerimo  – juk senojo karaliaus pirmagimis visada pasižymėjo ūmiu būdu ir tvirta ranka karo lauke. Tačiau Adriano visiškai nebaugino vyresnėlio šešėlis, jis buvo įsitikinęs, jog gandai ir yra tik gandai. Todėl, kol daugelis kilmingųjų patylomis ruošėsi karui, Adrianas planavo didžiules karališkas vestuves savo sūnui Feliksui.
Gal dėl visų šitų įvykių, lordas Aleksandras sėdėjo liūdnas žiūrėdamas į miesto horizontą. Juk visas, net kvailiausias karaliaus užgaidas, jam tenka sugalvoti kaip įvykdyti. O tai sunku, kai mieste žmonės bijo karo, kilmingieji ima šalintis karališkųjų rūmų ir nenoriai atveža duokles. O galbūt, jo širdį slėgė ir kitos niūrios mintys, juk vis dėl to jam jau trisdešimt, prižiūri visą karalystę, neturėdamas jokio palikuonio.

***

– Pasitrauk Ana! Kiek galima kartoti?! Pasitrauk!
Nedidelio ūgio raudonplaukė mergina žengteli kelis žingsnius į šoną ir atsidūrusi kampe susigūžia. Smuklė pilna pavargusių darbininkų, ką tik grįžusių iš darbų laukuose, prie židinio sėdi ir pora keliautojų, kurie vyksta nežinia kur. Patalpa aidi nuo vyriškų balsų, dvi aukštos ir stambios smuklininko dukterys zuja nuo baro link stalų nešdamos vyrams karšto maisto ir midaus.
– Ana! Nestovėk ten, padėk man! – pasigirsta smuklininko balsas.
Mergina pakelia akis ir grakščiais judesiais, stengdamasi nepaliesti nė vieno vyro, eina link baro. Tačiau jos bandymas prasiveržti pro jau išgėrusių vyrų minią greit baigiasi nesėkme. Prieš ją išdygsta aukštas ir stambus vyras.
– Mieloji, kur skubi? – užkalbina jis, žemu balsu.
Ana atsitraukia, tačiau vyras sugriebia ją už rankos. Merginos akys išsiplečia nuo išgąsčio.
– Tu... tu... – sušnibžda ji.
– Mums reikia pasikalbėti, – kiek galėdamas tyliau ištaria vyras.
– Aš negaliu! Ne! – išrėkia ji.
– Ale, klausyk, durniau, palik mergaitę ramybėj, – pasikelia vienas darbininkas nuo stalo.
Vyras paleidžia Anos ranką ir ši išlekia pro smuklės duris.  Mergina bėga kiek galėdama greičiau. Tačiau vis dar mato, kiekvieną mirštantįjį nuo to vyro rankos. Kiekvieno žmogaus paskutinis atodūsis aidi Anos galvoje. Ji bėga, nematydama nieko aplinkui, tikėdamasi, jog vaizdai pagaliau baigsis. Tačiau jų vis daugėja, mergina nebežino kiek gyvybių nusinešė to vyro rankose nešamas kardas. Galiausiai ji sustoja vidury gatvės. Nežino kur esanti, galvoje vis dar skamba mirštančiųjų riksmai. Žiūri į piktus praeivius, kurie neslėpdami paniekos, praeina pro šalį.
Šąla. Medvilninė dėmėta suknelė menko kūnelio nesugeba apsaugoti nuo vis besiskverbiančio šalčio. Mergina ima drebėti ir jos mintyse įsivyrauja tyla. Lėtais žingsniais ima eiti pirmyn, nežinodama krypties.
– Palauk! – pasigirsta vyriško balso šūksnis.
Ana atsisuka ir išvysta tą patį vyrą. Jos žingsniai pagreitėja.
– Palauk! – riksmas pasikartoja.
Mergina neatsisukdama pasuka į mažesnę gatvelę tikėdamasi, kad prietemoje pasislėps, tačiau ją sugriebia už rankos ir ji suklykia iš baimės. Vyras tuoj pat paleidžia ranką.
– Nebėk.
– Tu.. Tu nužudei visus tuos žmones... – žiūrėdama į žemę ištaria Ana. – Ko tau reikia iš manęs?
– Karaliaus žmonės tavęs ieško. Man sumokėta už tai, jog saugiai išgabenčiau iš miesto.
Mergina pakelia į akis ir pasižiūri į vyrą. Jis visa galva aukštesnis, stambaus sudėjimo.
– Už nešvarius mano tėvo pinigus?
– Mieloji, dabar ne laikas ieškot teisybės. Iki ryto gali neišgyventi.
– Ir aš turėčiau tikėti tavimi? Tu nužudei savo vaiką.
Vyras sučiumpa Anos ranką ir žiūrėdamas tiesiai į akis piktai ištaria:
– Nežinau iš kur tu tai žinai, ir man nerūpi. Aš gavau maišą auksinių, jog tave ištempčiau iš miesto. Man nusispjaut ko tu nori, ir kuom tiki. Eisi su manim geruoju arba bloguoju.

***

– Žinai, – ramiu tonu ištaria ji žiūrėdama didelį žemėlapį patiestą ant didelio raudonmedžio stalo. – Mūsų pasaulis gražus.  Viską supa beribio gilumo vandenys, kurie skalauja Didžiąsias Žemes. Štai čia, Aukso miestas, pertekęs turtingųjų pralobusių iš vergų ir laivybos. Tėvas sako, jog tai nekilmingųjų miestas, tačiau be galo gražus. Ypač uostas, pilnas milžiniškų laivų. Žaliuosiuose laukuose, kurie plyti aplinkui Aukso miestą, užauginama daugybė grūdų. Nukeliavus toliau,  jos laiba ranka, ilgais baltos odos pirštais, švelniai braukia per žemėlapį.  – Laukia vienas seniausių kilmingųjų įkurtas miestas.  Tai Mirakula, kas senąja kalba reiškia Dievų prieglobstį. Pačiame jo centre susikerta dvi sraunios upės, atitekančios nuo pačių Didžiųjų Mėlynųjų Kalnų, kurie visada padengti storo sniego kepurėlėm, ir pasibaigiančiomis ties Juodaisiais vandenimis. Tai mamos gimtasis miestas, tačiau aš niekada jo nemačius.
Ji trumpam nutyla, tikriausiai prisimindama motinos žūtį. Tuomet nepakeldama akių, nuveda ranką prie kito miesto ir vėl prabyla:
– O štai čia, Silva, kur gyvename mes, apsupti miškų. Norėčiau apžiūrėti miestą, bet tu gi žinai, jog  tėvas griežtai prieš. Jis mano, jog medkirčiai, kurių pilnas miestas, yra per prasta kompanija man. O kilmingųjų čia mažai ir tėvas nepalaiko su jais ryšių, na, nebent su to stuobrio Karolio šeima. Man jie nepatinka.
– Margarita, – pertraukia seserį Arimanas. – Nepapasakosi man apie Karaliaus miestą?
Ji nusijuokia, ir atitraukusi ranką nuo žemėlapio pažiūri broliui į akis.
– Ari, apie šį miestą tu žinau daugiau. Gi pats iš ten vos diena grįžęs.
– Tiesa, aš ten buvau, bet mačiau tik karaliaus rūmus, ir jo nuobodžias dukteris.
– Ak, Ari, – atsidūsta ji, ir vėl nukreipia žvilgsnį link žemėlapio. – Man labiausiai patinka Šaltosios Žemės. Tai milžiniškas amžino įšalo žemės plotas šiaurės rytų kryptimi nuo Silvos, į kurį vedą tik vienas kelias, apsuptas dangų siekiančių kalnų. Sakoma, jog didžiąją aikštę visada puošia ledo skulptūros. O ten stovinčiai Dievų šventyklai, neprilygsta jokie rūmai.
– Tau jis patinka dėl to, jog jį valdo tik moterys, – nusišypso vyras.
– Tiesa, – nusišypso ir Margarita, neatitraukdama akių nuo žemėlapio. – Juk tai seniausia kilmingųjų dinastija, kurios nuomonė daro įtaką net karaliaus sprendimams.
– O kaipgi dėl Alikuam uosto?  –  Arimanas parodo pirštu tašku žymimą miestą, priešinga kryptimi nei Šaltosios Žemės.
– Tėvas sako, jog ten keliautojų garbinamas miestas, valdomas lordų, kuriems rūpi tik pelnas. Dėl to, daugybė nusikaltėlių ir visokio plauko apgavikų. Bet ten siuvami geriausi rūbai visame krašte. Šilkas, aksomas, medvilnė įvairiausių ir sodriausių spalvų būtent iš šio uosto patenka į visus kitus miestus.
– O man įdomiausias miestas yra Megerna, tarp Alikuam ir Šaltųjų Žemių. Tai miestas vidury smėlynų, argi įmanoma kas nors sunkiau? Išgyventi tarp smėlio audrų, ir ten paplitusių gyvačių?
– Tiesa, tai sunku, bet Šaltosios Žemės įspūdingesnės.
– Taigi ten tvyro nesibaigianti žiema!
– Ir tomis atšiauriomis oro sąlygomis, vadovaujantis balsas yra moters. Argi ne žavu?
– Tai tik dėl to, jog jos bijo vyrų.
– Netiesa!
– Nejaugi?
– Sakoma, jog jų kraujo linija siekia netgi Deives!
– Kur tu šitą pasaką išgirdai, Margo?
– Mano tarnaitė man pasakojo, ji iš ten kilusi.
– Graži istorija,  sesut. Bet negi tikrai manai, jog tai gali būti tiesa?
– Žinoma ne, – liūdnai šypteli ji. – Geriau tu man papasakok, kaip sekėsi, išsirinkai žmoną?
– Margo, negi ir tu kaip tėvas tiki, jog galiu vesti karališkosios šeimos narį?
– O kodėl ne? Mūsų šeimos šaknys siekia ne ką mažiau už jų.
– Bet tik iš motinos pusės. Mūsų tėvas gi vienas iš naujųjų turtingųjų.
– Ari! Bet juk meilei neįsakysi.
– O, kad būtų taip lengva vesti tą, kurią myli.
Ji pasižiūri į brolį. Jis apeina stalą, ir apkabinęs viena ranka vedasi link židinio, kuriame dega ugnis.
– Tavo suknelė per plona, artėja šalčiai.
– Rūmuose man niekas negresia.
Jie stovi ir žiūri į ugnį. Arimanas, švelniai apkabinęs seserį, jaučia neviltį dėl artėjančių vestuvių. Margarita stovi šalia, vilkėdama ilgą tamsiai violetinę aksominę suknelę, savo ilgus šviesius plaukus surišusi į kuodą. Ji vis dar nori pakeliauti po pasaulį, pamatyti visus miestus, apie kuriuos tiek kartų skaitė knygose. Ir net nenumano, jog net čia, Silvoje, jai gali grėsti didelis pavojus. Artėja karas, ir bet kuris medkirtys, smuklininkas, ar tiesiog vagis, bus pasiryžęs atimti Margaritos gyvybę, vien už tai jog kilmingoji.
Mergina atsisuka į brolį ir pažvelgiam jam į akis. Tos didelės, apvalios, ryškiai mėlynos akys, identiškos Arimano, kupinos vilties. Vyras grįžo iš Karaliaus miesto, pasižiūrėti kaip laikosi mažoji sesutė, kuri vos po kelių dienų taps kito vyro žmona.
Pro duris įžengia Rolandas. Tai jį, aukštą ir stambų vyrą, tėvas išrinko būti Margaritos vyru. Matydamas jį, Arimanas visiškai nesidžiaugia artėjančiomis vestuvėmis. Tai grubus, kietaširdis vyras, iš labai turtingos ir stiprios giminės.
– Štai kur jūs, po visą dvarą ieškau, o judu ramiai sau darbo kambaryje.
– Ar kas nutiko? – paklausia Margarita.
– Yra keletas klausimų, kuriuos turi aptarti vyrai, – lediniu balsu atsako Rolandas.
– Rolandai, ar tai negali palaukti? Norėjau Ariui parodyti paveikslus.
– Ne. Spėsi tuos paveiksliukus parodyt ir kitą kartą.
– Visus reikalus aptarsime vėliau, – atrėžia Arimanas. – Eime, Margarita.
– Arimanai, tai svarbu.
– Kas gali būti svarbiau už mano seserį?
– Anabelė.
– Kas ta Anabelė? – susidomi sesuo.
– Atleisk, Margarita, bet mums tikrai reikia pasikalbėti, – šaltu tonu atsako Rolandas.
– Eik, Margo, aš tuoj tave pasivysiu.
Ji nesuprasdama pasižiūri tai į brolį, tai į savo būsimą vyrą, ir truktelėjusi pečiais išeina iš kambario.
– Kas apie Aną? – paklausia Arimanas, vos Margarita uždaro duris.
– Karalius paskelbė už ją atlygį.
– Nieko nuostabaus, juk vis dėl to ji jo duktė.
– Tai penki šimtai auksinių. Manau, jog tai Darijos darbas.
– Ne, ji tiek dėl savo netikros sesers pinigų neskirs. Manau, jog čia nagus prikišęs Aleksandras.
– Jei Ana pakliūva į jo rankas, aš čia padėti negalėsiu.
– Žinau, Rolandai, tikėkimės tai neįvyks.