Po medžiu

/skiriu dukrai A. /


Žvelgi į žalią medžio paprastumą -
klausaisi jo ar jam tu ką kuždi,
ar nori vien tik jaust gamtos artumą,
suprasti, lapai jo kodėl margi?

Žvelgi aukštyn ir nejuda blakstienos,
o akys glosto tik senas šakas.
Kažkur iš ten atėjo tavo siela
ir amžinybėj vietą ten suras.

Regi, kaip vėjas po lapus bėgioja,
spalvas kedena. Krenta obuolys.
Su juo tava mintis tyra klajoja
ir tyliai skrieja į sapnų pilis...