Laukimas

Tie vakarai tokie ilgi, ilgi...
Tik žvaigždės spindinčios lyg žalčio akys.
Atplaukia debesys  lyg švino pripilti
Ir stebi, kad nedingčiau nieko nepasakiusi.
Jaučiu, kaip grįžta  į save
Tėkmėje laiko išsibarstę žodžiai,
Jie išsiverkia tyliai naktyje -
Ši spengianti tyla manęs neguodžia.
Užtrauksiu tuoj užuolaidas ir uždarysiu langines,
Paslėpsiu pėdsakus pernykščių metų,
Kol dar delčia nekviečia rytmečio aušros,
Už lango dygstanti žolė manęs nemato.
Jau nupraustas nuo veido visas grimas.
Nuslysta rūkas nuo akiduobių tuščių...
Tik išgirstu, kaip klumpa  laibos smilgos
Po išgaląstu šienpjovio dalgiu.