Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kai sužinojo apie sektą ir Gelą ėmė juos stebėti. Iš tiesų abu elgėsi keistai: Iglit lindėjo užsidariusi savo kambary, kažką braižydama kreidos skiltele ant akmeninės lentelės, o kai išlįsdavo, buvo užsisvajojusi ir retkarčiais tekdavo po  kelis kartus pakartoti klausimą ar likti neišgirstai. Jos veide neretai pasirodydavo kvaila šypsenėlė arba jis išvis sustingdavo, moteriai įsižiūrėjus į vieną tašką. Gelas tuo tarpu slampinėjo po spiečių irzlus ir nekantrus, baukščiai dairėsi, lyg ko norėtų išvengti ar įsitaisydavo tamsiame kampe ir stebėdavo aplinkinius. Suprantama, Lorota netruko tai pastebėti ir mėgino išsiaiškinti, kas vyksta, bet jis tik sumurmėjo kažką neaiškaus apie tai, jog nerimauja dėl Ozos ir po to karto, bent jau viešumoje, jiedu vengė kalbėti apie vyro savijautą. O dėl Maurų įlankos motinos iš tiesų buvo pagrindo nerimauti. Vos nubudusi ji ėmė klykti lygiai taip pat, kaip ir pirmąkart pamačiusi Anuką su Jaru. Sembai teko ją užmigdyti sugirdžius aguonų pieno, kurio nepavyko atsisakyti dar kurį laiką, nes moteris vos atsipeikėjus puldavo į isteriją. Pasikeitus keletui mėnulių Oza buvo visiškai sveika fiziškai, tačiau jos sąmonė kažkur iškeliavo: kai nemiegodavo, vargšelė sėdėdavo kur pasodinta ir apglėbusi save rankomis niūniuodavo lopšines, niurnėdavo žodžius, skirtus vaikui nuraminti, kol iš krūtų imdavo žliaugti pienas. Tuomet ji apsipildavo ašaromis ir nenurimdavo, kol kas nesugirdydavo raminančios arbatos, todėl prie jos nuolat turėdavo kažkas būti, mat niekas nežinojo, ką ji gali padaryti isterijos momentais. Tokia moters būklė iš dalies buvo paranki Anukai, mat visi supratingai linkčiojo, kai ji pasakė, jog joms keliaujant namo Oza buvo lyg nesava ir tiesiog ėjo, kur buvo vedama, nelabai domėdamasi tuo, kas vyksta. Taigi klajoklė, visiškai nemeluodama, galėjo besidomintiems sakyti, jog nieko apie paskutinį susidūrimą su gmorgais iš Maurų įlankos motinos ji nesužinojo. Tačiau reikėjo būti visišku beširdžiu, kad tokia kūdikį praradusios moters būklė, nejaudintų ir nekeltų skausmo niekuo negalintiems padėti aplinkiniams. Todėl kartą, kai buvo Anukos eilė prižiūrėti ligonę ir ji vėl ėmė dainuoti savo lopšinę, klajoklei šovė mintis. Ji pašoko ir nubėgo į lopšį, tuo didžiai nustebindama ten buvusias motinas ir savo įsibrovimu papiktindama Lorotą.
– Duokit man vaikelį, – paprašė žindyvės, čiūčiuojančios prieš keletą mėnesių gimusį kūdikį, kurio motina neišgyveno.
– Ką tu čia dabar sugalvojai? – pasišiaušė primoji Motinėlės favoritė.
– Reikia duoti jį Ozai. Jai reikia vaiko, o šitam mažyliui – motinos.
– Anuka, gal geriau tu nesikišk į lopšio reikalus, – neketino nusileisti Lorota, kuriai klajoklės laimėjimai nepaliko nei didelio įspūdžio, nei pelnė prielankumo.
– Duok man mažylį, – ištiesė rankas prie besiginčijančių prisiartinusi Semba.

Motinėlė, paėmusi naujagimį, patraukė į lizdą, kur vis dar linguodama niūniavo Oza. Prisiartinusi ji ištiesė kūdikį motinai, bet ta nereagavo. Niūniavo lygiai taip pat kaip ir prieš joms pasirodant, įbedusi akis į vieną tašką.
– Tai dar gerai, kad ji nepuolė vaiko... – Lorota iš anksto buvo įsitikinusi, kad bandymas baigsis nesėkme.
– Padėkit mažylį prie jos, – nekreipdama dėmesio į nepasitenkinimą pasiūlė Anuka.

Semba pažvelgė į klajoklę, akimirką pamąstė ir padarė taip, kaip buvo patarta. Kurį laiką niekas nesikeitė. Lorota garsiai dūsavo, mėgindama perteikti viso šio spektaklio beprasmiškumą, bet tuomet mažylis sukniurkė, pasukiojo galvelę ir nepajutęs šilto kūno ėmė mosuoti rankytėmis. Aplink save jausdamas vien tuštumą kūdikis dar kartą negarsiai pareikalavo dėmesio, bet jo nesulaukęs išreiškė nepasitenkinimą pilna gerkle. Lorota jau buvo bežengianti link klykiančio naujagimio, tačiau Semba be žodžių ją sulaikė ir jos toliau stovėjo sustingusios.

Kūdikis klykė pasigaikščiodamas, kai Oza, lyg staiga nubudusi iš gilaus miego, į jį pasisuko. Pirmąkart nuo pasirodymo čia, jos veidas nušvito ir su motinišku švelnumu ji pašnekino mažylį, o šiam kiek aprimus, švelniai jį apglėbė ir priglaudė prie savęs. Čiūčiuojamas vaikas bematant nurimo, o moteris užmerkusi akis niūniavo jam savo lopšinę, tik šįkart jos lūpos šypsojosi.

Anuka vos nepašoko iš džiaugsmo, taip buvo gera matyti, kad kančia, gal ir akimirkai, bet vis dėlto pasitraukė.
– Žinai, gaila, kad tu ne motina, būtum puiki Motinėlė kokiam nors tolimam spiečiui, – uždėjo savo sunkią ranką Anukai ant peties Semba, – tačiau, jei būtum vaisinga, nebūtum klajoklė, ir nebūtum atklydusi pas mane... O aš, aš turiu nuostabiąją Lorotą. Ji jau dabar žino viską, ką žinau aš, todėl net jei mirčiau rytoj, man būtų ramu, kad judvi pasirūpinsite mano vaikais.

Po šio posūkio, Anuka tapo Ozos globėja, mat Motinėlė vis dar nebuvo įsitikinusi, jog saugu moteriai palikti vaiką, nes nors motiniški instinktai ir sugrįžo, o klyksmai ir raudos pasitraukė, Oza vis dar buvo tik žmogaus šešėlis. Ji nebendravo su niekuo kitu, išskyrus mažylį, o jam ji tiesiog niūniuodavo arba šnekindavo guguodama, kartais padainuodavo lopšinę. Aplinkinis pasaulis Maurų įlankos motinai neegzistavo, o į šią tuštumą ji nusitempė ir klajoklę, kuriai buvo pavesta ją prižiūrėti. Iš pradžių jos dienas leisdavo lizde, kol pavyko Ozą išsivesti į aulą, po truputį pripratinti prie žmonių, o tam, kad Anuka išsiviliotų ją laukan, prireikė dar vieno mėnulio.

Sekiodama paskui vien kūdikį matančią motiną, klajoklė visiškai užmiršo, kas yra laisvė ir miškas. Iš pradžių dar tikėjosi, kad pavyks ištrūkti ir galbūt vėl susitikti su Jaru, tačiau laikui slenkant sraigės greičiu sutingo ir tiesiog slampinėjo aplink spiečių, nebesitikėdama nei pakalbinti nuo kitų atsiskyrusios sektos, nei susirasti dar kokios veiklos be vėl prisiminto drožinėjimo.

– Aš laukiuosi Gelo vaiko, – vieną vakarą išdidžiai pareiškė Lorota, nutaikiusi progą, kai prie laužo buvo susirinkęs visas spiečius.

Anuka pastebėjo, kaip sustingo Iglit žandikaulis taip ir nebaigęs kramtyti vakarienės. Akivaizdu, kad moteris nebuvo pasirengusi tokiai žiniai, nors netikėtai užklupta ir stengėsi neparodyti, kaip tai ją paveikė, tačiau draugė pastebėjo, kaip sekta per prievartą nurijo maistą ir nustūmė likučius toliau nuo savęs. O motina mėgavosi sugrįžusiu dėmesiu, su tokiu įkarščiu ir detalumu pasakodama savo, kaip nėščiosios, potyrius, jog bent pusė prie laužo buvusių moterų pasijuto taip, lyg pačios lauktųsi. Tačiau Iglit nuo kiekvieno Lorotos žodžio vis labiau niaukėsi ir motinai baigiant kalbėti atrodė taip, tarsi būtų nemiegojusi bent tris paras.
– Ji specialiai taip kalba, – sušnypštė, kai Anuka ją pasivijo prie spiečiaus durų, – manau ji kažką nujaučia ir nori man atkeršyti.
– Nekreipk į ją dėmesio, juk žinai, kokia ji...
– Taip, būtent dėl to mane ir siutina jos puikavimasis.

Po šio vakaro sekta ir Lorota nustojo kalbėtis. Jei kur ir susidurdavo tik perliedavo viena kitą šaltais žvilgsniais ar nutaisydavo dirbtines kandžias šypsenėles. Moterų priešprieša tapo visuotinių pašnibždų objektu, nors nė viena nepadarė jokio nusižengimo kitos atžvilgiu, abi jautėsi nuskriaustos. Tačiau Lorotos naujiena, taip prislėgusi sektą, Anuktai netikėtai atvėrė galimybę pabėgti iš spiečiaus, mat motiniškų jausmų pagauta Lorota tapo dėmesingesnė Ozai ir net apsiimdavo ją retkarčiais prižiūrėti.

Pirmąkart pasprukusi nuo žmonių patraukė tiesiai į Sausąjį mišką. Keliavo pilna užsidegimo ir vilties, jog pavyks susitikti Jarą, kurio nematė nuo pat kelionės į Maurų įlanką, kuri rodos buvo neatmenamai seniai, tačiau kuo toliau ėjo, tuo labiau apsunkusi jautėsi. Kūnas per tą laiką, kurį praleido vangiai sekiodama Ozą, aptingo, atprato nuo judėjimo ir kelionė ėmė teikti vis mažiau džiaugsmo. Pasiekusi pušyną jau buvo gerokai suirzusi, todėl net nemėgino dairytis medžioklės grobio – suprato, jog tai būtų visiškai bergždžias reikalas, todėl tik abejinga slinko baigiančių žydėti viržynų pakraščiu ir traukė į plaučius pirmųjų rudens dienų aromatus. Pajutusi ant gomurio kartoką viržių medaus skonį nustebo, jog tarp daugybės miško kvapų, šįkart neieškojo to ypatingojo. Tačiau vietoje jo šnerves suvirpino kažkoks kitas, pažįstamas dvelktelėjimas, o ausis netrukus pasiekė tylūs atodūsiai. To užteko, kad suvoktų, jog violetinis kvapnus kilimas sugundė ne tik vėlyvajam medunešiui išsirengusias bites, bet ir aistros apimtą porelę. Galėjo pasukti į kitą pusę ir jiems netrukdyti, tačiau kojos pačios žingsniavo nė neketindamos sukti šalin. Pasiekusi paskutinę pušį sustojo – toliau eiti ir nereikėjo. Jau prieš kurį laiką pažino sektos ir Gelo kvapą, o nuo ten, kur stovėjo matė rašmenimis išmargintą Iglit nugarą, blizgančią rudens saulėje nuo odą suvilgiusio prakaito. Vyro ranka braukė stuburo linkiu, priversdama ją dar labiau išsiriesti, kol pasiekė tarp menčių vinguriuojančią kasą ir į ją įsisuko. Sektos galva atsilošė, o prie išlenkto kaklo pasirodė Gelo veidas. Jo lūpos švelniai keliavo moters petimi, nepalikdamos kraujuojančių žaizdų, o murkiantis garsas, sklindantis iš Iglit kūno bylojo apie neapsakomą malonumą. Jokio skausmo, jokio skubėjimo, jokios įtampos ar vienatvės, vien darniai lyg miško medžiai vėjyje siūbuojantys du susipynę kūnai.

„Aš nesu žvėris, Anuka“ sakė Jaras jiems išsiskiriant. Ir dar pridūrė „Negalvok taip apie mane. “. Tačiau kaip dar buvo galima galvoti apie tai kas nutiko Maurų įlankoje, jei tik ką matė, kaip poruojasi žmonės. Tik žvėrys turi sueitį, o žmonės dalinasi jausmu. Bent jau turėtų... O tame Jaro įniršyje buvo vien skausmas. Ir kodėl vienintelis gyvenime susijungimas turėjo būti toks? Jau geriau išvis niekada nebūtų to patyrusi – galvojo Anuka su įsiūčiu braukdama išdavikiškas ašaras nuo skruostų ir kaip įmanydama greičiau lėkdama namo. Į spiečių.


--------------------------

– Girdėjau viena iš tavo paslaptingų savybių yra traukti žvėris, – niuktelėjo Zikas Anukai į pašonę.
Nors vyro plaukuose jau matėsi viena kita žila gija, tačiau dažnai jis elgdavosi kaip neturintis kur išlieti energijos paauglys.

– Eime, patikrinsim, ar pritrauksi ką nors tokio rimto, ko aš negalėčiau įveikti, – pasiūlė baigdamas graužti sultingą šaknį ir išsišiepdamas.
– Nenoriu, neturiu nuotaikos.
– Baik, jau antras mėnulis sukiojiesi čia, niekur nosies neiškiši.
– Nenoriu, Zikai...
– Anuuuka... – nutaisė liūdną veidą priversdamas klajoklę nusišypsoti, – mačiau! Viską mačiau! Dabar jau tikrai neišsisuksi.

Su Ziku buvo lengva: keliaudamas jis kalbėjo apie medžiokles, pasakojo smagius nutikimus, o kai aptikdavo kokį pėdsaką pavirsdavo lūšimi ir taip mikliai susekdavo grobį, kad moteriai te reikėdavo pastovėti ir palaukti, kol jis sugrįš su laimikiu. Nebuvo jokio konkuravimo ar įtampos, kad ji neprisideda. Atrodė, kad abu visiškai patenkinti savo partneryste. Jis medžiojo, o klajoklė palaikė kompaniją.
– Bet tavo ir uoslė... Jei jau pasakai, žiūrėti į kurią nors pusę, tai jau galiu pasiruošti šauti, gaudyti ar persekioti – dar nemačiau, kad būtum apsirikus.
– Na jau, esu tikra, kad pats puikiai jautei stirnas, tik leidai ir man pasijusti bent kažkuo prisidėjus.
– Gerai, stirnas gal ir jaučiau, bet triušius... Atsimeni, kaip praėjusį kartą parodei, kur slepiasi?
– Ten buvo nuojauta, – numojo ranka moteris ir nutaisė klausiančią miną, – tai ir vėl neteks man grobio nešti? Vėl vienas tempsi?
– Ką tempsiu, – teatrališkai pasidairė Zikas, – ar šitą perkarusį žolėdį?
– Pamaiva.
– Motinų gelbėtoja.

Iš tiesų grobis buvo menkas. Kiek kartų buvo išėję, parnešdavo vien smulkius gyvūnus, tik šį kartą pavyko aptikti stirnų grupelę. Štai kaip skiriasi tikroji medžioklė, kai nepadeda nei Koja, nei Jaras, tylomis sau mąstė Anuka, staiga pajutusi neapsakomą ilgesį.
– Ryt eisim į Sausąjį mišką.
– Ko ten? Jis tuščias.
– Medžiosim lokį, – mirktelėjo išsišiepus, – juk sakei, kad nori ko nors neįveikiamo.
– A, tada gerai, lokį imsiu, – iškėlė sugniaužtą kumštį vyras ir laimingas pasuko namų link. 

Pavyko išsiruošti anksti ir šįkart neklaidžiojo kaip paprastai, o kaip buvo pratusi klajoklė, įsitaisė ant išvirtusio medžio. To paties, ant kurio kadais tykodama pastebėjo du paklydusius briedžiukus. Kurį laiką Zikas tupėjo kantriai, tačiau rytui subrandinus dieną, vyras ėmė muistytis ir nerimauti:
– Mano kojos per ilgos, taip tupėti susirietus, – pasiguodė.
– Dar truputį, mėginu išburti mums ką vertingo, – pridėjusi prie lūpų pirštą mirktelėjo kompanionui Anuka.

Tačiau tiesa buvo ta, kad ir pati nežinojo, ką čia veikia. Tikrai nesitikėjo sulaukti grobio, tad versti Ziką kankintis buvo gan kvaila ir vaikiška. Lygiai taip pat žinojo, kad nė vienas iš tų, kuriuos pamatyti taip norėjo, nepasirodys, tačiau retos skurdžios pušys ir kieta žemė aplink, nenusodrinta vešlios žolės, ją keistai ramino. O ir nuo Kaulinių klanų atslenkantis oras maloniai kuteno prisiminimus, todėl leido sau kvėpuoti pilnais plaučiais, pasimėgauti kiekvienu kvapo lašeliu.
– Atleisk, Anuka, nebegaliu, – nebeištvėrė dičkis, – tu kaip nori, o aš einu pasidairysiu po laukymę.

Vyras nusliuogė nuo kamieno ir patraukė į pievą. Sustojo lygiai  toje vietoje, kur Anuką partrenkė briedė. Prisiminė tą keistą jausmą po smūgio. Lyg būtų plūduriavusi vandens paviršiuje, o gal sklendusi virš sausos nugeltusios žolės lauko. Jaras tuomet ją nunešė į pavėsį – tik dabar tai suprato. Galbūt tai buvo švelniausia akimirka, kokią jie turėjo, o ji tuo metu buvo praktiškai be sąmonės. Ir vėl gerklėje įstrigo kietas guzas, kuris grasino išsiveržti ašaromis, bet staiga akyse sumirguliavo. Moteris sunerimo, nes nieko panašaus anksčiau nebuvo patyrusi. Patrynė nuo vėjo nešiojamų dulkių paraudusias akis ir buvo benusprendžianti, jog tai jos kaltos, kai tai vėl pasikartojo. Maža to, girdėjo maurojimą, bet buvo tikra, kad Zikas to negirdi. Lyg kas lėktų. Kanopos trypia žvirgždą. Viržius. Samanas. Garsas artėja. Po tvirtomis kojomis lūžta sausos šakelės, į šalis lekia spygliai.

Krūtinę suspaudė panika.
Kažkokiu nesuprantamu būdu pažvelgė tiksliai ten, kur tarp medžių subolavo lenkiantis stambus žvėris.
– Zikai! – sukliko, tiesdama ranką Ryto girios kryptimi.

Vyras nebuvo pasirengęs, tačiau susigriebė akimirksniu. Stumbras, pamatęs grėsmingą medžiotojo kūną vidury pievos pakeitė kryptį, tačiau buvo per vėlu, nes galingi Ziko kojų raumenys įsitempė, o kai atsipalaidavo, išlaisvino tokią energiją, jog jam teprireikė vos kelių akimirkų prisivyti lekiantį gyvulį. Anuka dar niekada nematė, kad kas taip medžiotų: jis prisigretino prie galingo stumbro mentės ir lėkė greta, lyg varžydamasis. Vyras akivaizdžiai mėgavosi tuo, kad gyvulys negali nuo jo pasprukti ir leido pasmerktajam dar šiek tiek pabėgėti, tačiau kai žolėdis ėmė mosuoti raguota galva į šonus, mėgindamas nuvyti persekiotoją, medžiotojas susilenkė ir vis dar bėgdamas, perrėžė aukai gerklę. Milžiniškas kūnas virto į pievą, rodos net sudrebindamas žemę.
– Zikai, Zikai, – šaukė moteris paknopstom bėgdamas prie sustingusio vyro, – tu nesužeistas, Zikai?
– Va čia tai burtai, – atsisuko nuostabos kupinu veidu, – va čia tai... Oho... Negaliu patikėti, tu matei? Iš kur jis atsirado? Nu tu...
– Ar tau viskas gerai? – pagaliau pasiekė iš nuostabos rankomis skėsčiojantį medžiotoją.
– Ar man viskas gerai? Tu dar klausi! Tai žinoma! Pažiūrėk, koks milžiniškas... Alas Bobas tave išbučiuos, moterie.
– Ne, Zikai, nereikia, tik nesakyk jam nieko.
– Ir kaip tu siūlai tai nuslėpti, – nusikvatojo rodydamas į sudribusį gyvulį, – čia juk visas kalnas mėsos.
– Aš norėjau pasakyti... Tik nesakyk, kad tai mano darbas, nes iš tiesų, tai ne mano... Juk supranti, kad čia kažkoks kvailas atsitiktinumas. Juk supranti?
– Ko tu taip nerimauji?
– Tiesiog nenoriu daugiau dėmesio, – iškvėpė moteris, – man jo per daug, aš nepratusi. Man reikia trupučio ramybės, tylos, vienatvės, man reikia trupučio erdvės, o jie moka taip užspausti...
– Gerai, nesinervuok, – surimtėjęs uždėjo ranką klajoklei ant peties, – viską suprantu, nedarysime iš to pasirodymo, gerai? Pasakysim, kad mums nenormaliai pasisekė, sutinki?
– Taip, ačiū tau, – pagaliau kiek aprimo.
– Bet turime kitą bėdą...
– Kokią dar bėdą?
– Ar tu įsivaizduoji, kaip mes jį partempsime?
– Išskrosime, – nusišypsojo Anuka, prisiminusi elnio medžioklę, – ir šįkart neišsisuksi be mano pagalbos.

Net ir išdarinėta skerdiena buvo pakankamai sunki, tad abu tįsė įsirėžę.
– Žinai, aš tik dabar supratau, kodėl jus vadina Gamtos vaikais. Jūs iš tiesų Didžiosios Motinos dalis, galbūt net girdit, ką sako Žemė, nepagalvojai?

Anuka pirmą kartą girdėjo, kad žmogus kalbėtų apie Gamtos vaikus su pasigėrėjimu ir nuostaba. Ta Ziko pastaba, kuria jis pasidalino taip nuoširdžiai, švelniai paglostė moters širdį.


--------------------------

Anuka grįžo po keleto dienų. Išsisuko nuo Ziko siūlymo palaikyti draugiją sakydama, kad jai reikia keleto dienų ramybės, o jo nerimą numalšino pažadėjusi, jog laikysis taip toli nuo upės, kiek tik įmanoma ir trauks paklajoti po Lygumas. Bet jau išeidama žinojo, kad savo žodžio netesės, nes po paskutinio apsilankymo Sausajame miške suprato, jog privalo ten grįžti ir susitikti su Jaru. Nors ir pati negalėjo paaiškinti, kodėl jai to reikia, tačiau visu kūnu juto nenugalimą poreikį. Tas noras buvo toks įkyrus, kad net ėmė mausti kūną ir atsirado šlykštus pykinantis kraujo skonis burnoje. Tiesiog žinojo – privalo vėl ten nusigauti ir šįkart negrįš, kol nesutiks to vyro.

Pirmas pusdienis praslinko bergždžiai, popietę beklaidžiodama užėjo dvi avis, atklydusias nežinia iš kur, tačiau jų nepalietė. Vakarui artinantis įsikūrė stovyklavietę prie pat Kaulinių kalnų šlaito ir suprato, jog dar nieko neturėjo burnoje, tačiau prieblandoje buvo sudėtinga ieškoti žolių, tad nutarė pasitenkinti riešutais, kurių prisiskynė pilną krepšį, dieną užėjusi lazdynų giraitę. Ramiai sau traiškė kevalus, pasidėjusi ant plokščio akmens, kai pajuto Koją. Vilkė prisigretino prie moters laužo ir pritūpė greta.
– Sveika, gražuole, senokai nesimatėm.

Žvėris kaip visada maloniai suniurnėjo ir įsistebeilijo į Anuką.
– Laukiu Jaro. Kaip manai, ar jis pasirodys?

Nepasirodė. Nakčiai gilėjant ir orui vėstant moterį apėmė abejonė, dėl to, ką ji daro. Iš tiesų nė pati nežinojo, ką jam pasakys, bet tikėjosi, kad viskas taps aišku, kai tik susitiks. Susigūžusi prie blėstančių anglių galvojo apie Iglit ir Gelą viržiuose, aprimusią Ozą, išdidžią Lorotą, nerimo pilną Daną, neperprantamą Sembą ir viskuo patenkintą Ziką. Pirmą kartą pagavo save svarstant, jog taip prisirišo prie šių žmonių, jog nebegalėtų su jais išsiskirti. Pirmąkart jautėsi esanti namuose, net jeigu kartais ir norėjosi šiek tiek vienatvės. Bet šįkart ji buvo kitokia – saldi ir primenanti, kad turi namus. Išėjo, kad prisimintų, kaip jai svarbu sugrįžti.

Koja miegojo greta, prisispaudusi savo karštu kūnu prie moters šono. Jei ne vilkė, būtų sušalusi, tačiau nubudo puikiai pailsėjusi ir šilta, kaip saulėje įkaitęs akmenėlis. Tačiau mintis, jog dar vieną dieną reikės bergždžiai klajoti kėlė liūdesį. Jei tik pavyktų jį kažkaip rasti, viską išspręstų daug greičiau ir netektų slampinėti be vietos ir be tikslo. Jei tik žinotų, kur jį surasti...
– Kelkis, – staiga pašoko pati ant kojų ir paragino Koją, – nagi stok.

Keista, tačiau vilkė pakluso. Atsistojo prieš moterį ir įsistebeilijo, tarsi laukdama tolesnių nurodymų.
– Gražuole, dabar neišsigąsk, bet ketinu vėl ant tavęs užlipti, gerai? Nesupyksi?

Koja stovėjo ramiai ir kantriai laukė, kol klajoklė šiaip taip užsikabarojo ant nugaros.
– O dabar bėk pas Jarą.

Šįkart paliepimas taip sklandžiai nesuveikė. Žvėris stovėjo taip, kaip stovėjęs.
– Koja, nenulipsiu tol, kol nenuneši pas Jarą. Ar supranti?

Vilkė pažvelgė į moterį per petį ir akimirką klajoklei pasirodė, jog ji šypsosi. O kai juodoji pritūpė ant užpakalinių kojų, vos nenumesdama Anukos, moteris tikrai patikėjo, jog iš jos šaipomasi.
– Na, dabar jau žinau tavo triukus, tad gali muistytis, kiek tinkama, manęs neatsikratysi.

Koja pakilo ir nubidzeno pušyno link, taip suteikdama moteriai džiaugsmo, kuris netrukus išblėso pastebėjus, jog vilkė tiesiog ieško vandens. Taip jos apsilankė prie šaltinio, vėliau susekė, iškasė ir surijo du kurmius. Na, pasisotino juodoji, o Anuką nuo galvos pradėtas ėsti ir konvulsiškai nasruose trūkčiojantis žvėrelio kūnas, privertė žiaukčioti, stebint  vilkės puotą nuo nugaros. Dar jos paslampinėjo po Ryto girią, pričiupo neatsargų pelėną ir dienai įpusėjus Anukai taip maudė strėnas, kad ji labai rimtai mąstė pasiduoti, bet netikėtai Koja įsitempė ir sustingo. Kažkur nuo kalnų atskriejo vos girdimas švilpimas, kurio pakako, kad juodoji pasileistų šuoliais per mišką, per žvirgžduotas priekalnes ir milžiniškus akmens luitus. Po trumpo, tačiau pašėlusio lėkimo, jos įsmuko į šaltalankių brūzgynus. Ryškiai geltonos uogos mirguliavo akyse, tačiau spygliai taip ir nepasiekė klajoklės odos, vilkei vikriai nardant tarp vešlių krūmų. Pagaliau Koja sustojo. Mažoje proskynoje, ant juodo riedulio, atsukęs veidą į saulę sėdėjo senis išsitaršiusiais garbanotais plaukais ir tyliai sau švilpiniavo, retkarčiais vis įmesdamas kokią uogą iš pintinės, laikomos ant kelių, tačiau pamatęs, kad jo šauktoji pasirodė ne viena, iš nuostabos net užspringo. Sausai kelis kartus kostelėjęs įsistebeilijo į moterį:
– Anuka?
2015-04-23 10:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-27 01:40
St Sebastianas
Jau darosi įdomiau. Lyginant su ankstesne dalimi patiko labiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-05 18:39
Lengvai
Ta-aip, perskaičiau ir prieš tai buvusią ir šią. Devinta man nepatiko - nuobodoka, o ir Anuka staiga pasidarė nacionalinė spiečiaus didvyrė. Nepersūdyk, Spora, oki? =] Tad paspaudžiau trejetuką.

Ši geresnė, o ypač pabaiga, tas senis juk ne Jaras tiesa? Juk gausim šį tą įdomaus iš Anukos praeities? Kita vertus, man trūksta  aplinkos, pasiruošimų, motinėlės ir medžiotojų konsiliumų. PAstarosios dvi dalys, o tiksliau trys labai jau sukoncesntruotos į Anuką. Rekomenduočiau praskiestiю

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-03 18:05
Aurimaz
Praeitoje dalyje skundžiausi, kad nėr socialinių žaidimų. Šioje dalyje šiokios tokios užuomazgos ėmė ir atsirado - dvi moterys ėmė konkuruoti dėl Gelo. Gaila, tik, kad nė viena iš jų nėra pagrindinė herojė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-24 10:02
pikta kaip širšė
Daug galvojau apie Meškučio komentarą ir nusprendžiau, kad tai, ko trūksta turbūt yra veiksmas. Na, mano suvokimu tai jo yra ir dabartiniame variante, bet jis nėra „čia ir dabar“, o turbūt būtent tokio ir trūksta šiam tekstui ir kai kuriems skaitytojams. Pergalvojau viską, ką kada rašiau ir supratau, kad išvis niekada nesu rašiusi tokio „čia ir dabar“ veiksmo. Bus sekanti užduotis sau, nes šitą noriu užbaigti taip, kaip sumanyta – nesmerkit ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-23 18:07
Meškiukas
Šiek tiek per daug "dokumentikos". Nieko nesakau, man patinka paspoksoti Discovery, History kanalus, bet tik tiek. Net nesu tikras, bet kažko trūksta. Bet, primenu, trūksta man. Na žiūriu aš šitą "dokumentinį filmą" apie gentį, įdomu kaip jie gyvena, medžioja, va parodo aną, parodo tą, bet vis tiek tarsi kažko trūktų. Gal šiek tiek daugiau paslapties, gal kažko labiau mitologinio. Tik nemanyk, kad peršu savo nuomonę. Žiūriu iš savo varpinės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-23 10:40
Nie cas
Su malonumu perskaičiau. Labai įdomi kelionė, lauksiu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą