Po katastrofos

Kai sienai išvirtus, vien plėnys klajoja,
Kai sudreba žemė – kas lieka – užgriūva,
Nelauki, ko vakar suklusęs ieškojai,
Žiūri į buvimo dar smilkstančią krūvą.

Dar gyvastis likus – nei jausmo, nei daikto,
Nei draugo, nei rankos, tik tarpas nurimti –
Ir mintys kaip skaros kažkur išsiplaikstė –
Nenoris jau nieko – nei duoti, nei imti.

Erdvės nebeliko, tik lūženos kelio –
Ir akys lyg žemėje judantis sliekas,
Tapai nuo pasaulio spalvų apsivalęs,
Pavirtęs į dulkę, į buvusį nieką.