Rašyk
Eilės (74652)
Fantastika (2214)
Esė (1505)
Proza (10561)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Koja neramiai zujo aplink žmones, kartkartėmis pakeldama nosį ir uosdama orą ar nubidzendama link miško ir vėl sugrįždama.
– Aš tave panešiu, – ištiesė ranką Jaras Anukai.
– Manęs nereikia nešti, aš puikiai galiu eiti pati.
– Tu per lėta.
– Kokia jau esu, tokia, – pyktelėjo moteris, vis dar nesusigaudydama, kaip arti pavojus, – be to reikės nešti motiną.
– Ją? – vyras mostelėjo į vis dar be sąmonės gulinčią nepažįstamąją, – Su ja mes nepaspruksim...
– Mes jos nepaliksim.
– Anuka, arba tu, arba ji, – rimtai ėmė netekti kantrybės.
– Ji mo-ti-na, o aš – niekas. Ji vertesnė už mane ir už tave. Todėl pirma pasirūpinsime ja. O jei tu negali, tuomet...
– Gerai, gana, – neleido užbaigti, – tačiau jei aš nešiu ją, mes tikrai nespėsim. Jie suseks mus pagal pėdsakus.
– Turi būti kažkokia išeitis.
– O gal ir neblogas sumanymas... – mintyse kažką aiškiai dėliojo vyras.
– Koks sumanymas?
– Palauk, – jo žvilgsnis keistai sustingo, lyg jis kažką matytų, nors priešais buvo vis tas pats miškas, – gerai, taip ir padarysim.
– Su kuo tu kalbi?
– Tave neš Koja, – ignoravo Anukos klausimą.
– Kaip tai?
– Ateik, užkelsiu.
– Ant nugaros? – nustėro.
– Taip.
– O kaip ji? – mostelėjo gulinčiosios pusėn.
– Aš ją paimsiu. Mes kelsimės per upę ir keliausim per Pelkynus, o jūs – šiuo krantu. Gmorgai neseks vilko pėdsakais, o maniškius, jei pasiseks, pames raiste.
– Nepavyks, – nuleido galvą klajoklė prisiminusi savo nesėkmingą mėginimą perbristi pelkę.
– Kodėl ne?
– Brastos ženklai dingę, nebeįmanoma pagal juos eiti...
– Kokie dar ženklai? – šūktelėjo Jaras bėgdamas link be sąmonės gulinčios motinos.
– Plunksnos, žyminčios kelią per Pelkynus, – nusekė jam įkandin.
– Nežinau jokių ženklų ir jokių plunksnų. Eisiu savo keliu, kaip visada, – pagriebęs šaką jis sparčiai, tačiau atsargiai painiojo tinklą, stengdamasis prie jo neprisiliesti rankomis.
– Tai yra kitas kelias? Ir kodėl negalime keliauti visi kartu?
– Anuka..., – sugriežė dantimis iš nekantrumo, bet nusprendė, kad bus greičiau viską paaiškinti, – Koja į Pelkynus neis – jai ten nepatinka, be to vilko ir vyro pėdsakai būtų per daug įtartini.

Pagaliau išvadavęs motiną iš gmorgo tinklo Jaras prišoko prie klajoklės ir, pasinaudojęs momentu, kai jos klausimai išseko, pagriebė ją už juosmens ir lengvai lyg šapelį užkėlė ant vilkės nugaros.
– Laikykis tvirtai.
– Bet kaip mes susitiksime?
– Nesijaudink. Susitiksim tavo stovyklavietėje prie Pelkyno. Koja žino tą vietą.

Vilkė pasileido šuoliais. Žvėries nelėtino nei išvartos, kurias be vargo peršokdavo, nei tankūs brūzgynai, tarp kurių ji nardė lyg medžiojantis šikšnosparnis. Tačiau pirmąkart ne savo pačios kojomis keliaujančiai moteriai toks greitis įvarė ne menkos baimės. Klajoklė taip stipriai apkabino Kojos kaklą, kad toji net ėmė kosčioti, tad teko glėbį šiek tiek atpalaiduoti. Bet kuo toliau jos keliavo, tuo lengviau buvo išsilaikyti ant plačios minkštos nugaros, nes Anuka ėmė nujausti, koks bus sekantis šuolis, posūkis, kada juodoji sulėtins tempą ar priešingai – pasileis kiek įkabindama. O tai leido jai pasiruošti ir prisitaikyti, tad neilgai trukus toks keliavimo būdas moteriai ėmė teikti nepatirtos laisvės ir svaiginančio greičio malonumą. Jei kas ją būtų matęs, raitą ant vilkės, ne kartą būtų pastebėjęs, kaip lūpose sušvinta šypsena, o veide pasirodo vaikiškai nuoširdus džiugesys. Taip joms keliaujant, pro šalį skriejo ne tik pakrantės skardžiai, bet ir laikas, dienos kelionę sutrumpindamas iki trumpučio svaiginančio nuotykio.

Vilkė sustojo prie skardžio, kiek arčiau Sembos spiečiaus, nei toji vieta, kur išgilėjusi upės vaga privertė Anuką nerti į srovę. Kitapus matėsi smėlėta pakrantė, kuria vakar moteris brido link Maurų įlankos, tačiau krantas, kuriame jos stovėjo buvo status ir uolėtas.

Pasukusi snukį, Koja per petį žvilgterėjo į savo pakeleivę.
– Kodėl man atrodo, kad tu siūlai mums nuo jo nušokti? – nuslydusi nuo patogios nugaros moteris prisiartino prie atbrailos ir į vandenį nusklendė sausų spyglių saujelė, – Keik aukštai, nemanai?

Na, nebuvo taip ir aukštai, tačiau Anuka, nebūdama gera plaukikė, būtų labai apsidžiaugusi, jei tik būtų įžvelgusi kitą galimybę.
– Taip, tu teisi, – moteris kalbėjo daugiau sau, nei Kojai, – jei mėginsime perplaukti upę toliau, mus pastebės sargybiniai, o tikrai nesinorėtų, kad jie tave nušautų, ar ne? Taigi kaip ir nėra kito pasirinkimo...

Vilkė draugiškai suniurnėjo, laukdama, kol moteris apsispręs ir tas garsas tikrai įkvėpė kažkokio pasitikėjimo.
– Tik nepabėk nuo manęs ten, vandeny, gerai? Man gali prireikti pagalbos.

Anuka suvokė, kad šis pokalbis bei susitarimas yra visiškai vienpusis ir realaus atsako tikėtis neverta, bet matydama, kaip žvėris įdėmiai ją stebi ir reaguoja į kiekvieną žodį savo keistu unkštimu ar bent jau ausų karpymu, šiek tiek aprimo.
– Gerai, gražuole, aš pasirengus.

Kai šaltas vanduo susiliejo klajoklei virš galvos, trumpą akimirką apėmė panika ir ji prarado orientaciją, užplūdus vakarykštės dienos prisiminimams, tačiau srovei iškėlus ją į paviršių ir Anukai pamačius visai greta plaukiančią vilkę, pusiausvyra sugrįžo. Ji ištiesė ranką ir įsitvėrė į juodus gaurus, o stiprus žvėris įveikė upę taip greitai, kad klajoklei net neprireikė irtis pačiai.
– Tu nuostabi, Koja, ar žinai tai? – ji apglėbė tvirtą vilkės kaklą ir taip jos, žingsniuodamos greta viena kitos, pasiekė stovyklavietę.

Vakarui tirštėjant, širdyje lygiai kaip tamsa aplink, ėmė tvenktis nerimas – Jaras nesirodė. Kad galvoje nesiveistų blogos mintys apie tai, kas galėjo nutikti ne taip, Anuka stengėsi galvoti apie ką nors kitą. Bet viskas, apie ką ji sugebėjo galvoti, buvo praėjusioji naktis. Nors ir tie vaizdiniai nebuvo tokie malonūs, kokių ji būtų norėjusi. Vis negalėjo atsikratyti prisiminimų apie tai, ką buvo girdėjusi apie poravimąsi iš laisvųjų moterų. Retkarčiais nugirsdavo jas dalinantis patirtimi apie tai. Dažniausiai jos kalbėdavo apie patirtą pasitenkinimą, retkarčiais pasiguosdavo, kad vienas ar kitas vyras nesugebėdavo suteikti malonumo, tačiau klajoklei nė karto neteko nugirsti apie tokią tuštumą ir vidinį skausmą, kokį jautė pati. Kai Jaras nuo jos pasitraukė, norėjosi verkti, norsi ir nesuprato, iš kur tas kartėlis. Tikrai ne dėl to, kad skaudėjo. Greičiau dėl to, jog skausmą sukėlė žmogus, iš kurio tikėjosi šilumos ir švelnumo. Visuomet manė, kad poravimasis yra pasidalinimas džiaugsmu, tačiau tai, kas nutiko Maurų įlankoje tikrai nesuteikė pasitenkinimo nė vienam iš jų: matė persikreipusį Jaro veidą, kai paskubomis išlėkė iš lopšio, palikdamas ją vieną, susigūžusią ir drebančią. Spiečiaus tyloje atslinkusi tuštuma susupo moterį daug tvirčiau, nei rezginiai, kuriais ji mėgino prisidengti ir apsisaugoti, bet kad ir kiek jais dangstėsi, niekaip negalėjo nuvyti drebulio, kuris purtė beveik taip pat stipriai, kaip sukeltas ledinio vandens. Tik šio kaitri ugnis niekaip neįstengė numaldyti  – reikėjo žmogiškos šilumos, o jos nebuvo. Buvo vien prisiminimas apie kažkokį be atodairišką ir žvėrišką aistros tenkinimą, bet ne apie du žmones jungiantį ryšį.
– Kodėl jis toks žiaurus, Koja? – kreipėsi į prie laužo išsitiesusią vilkę, kuri stebeilijo į ją savo neįprastai liūdnomis akimis.


-------------------------

Visa laimė, kad užsnūdo ir neteko nerimauti visą naktį, mat Jaras pasirodė tik rytui brėkštant.
– Ji dar neatsigavo? – sunerimo Anuka, pamačiusi vyro glėby suglebusį motinos kūną.
– Buvo nubudusi, tačiau kai pamatė mane vėl ėmė klykti ir draskytis. Turėjau ją nuraminti.
– Nuraminti? Nori pasakyti, kad jai trenkei? – negalėjo suvokti šitokios nepagarbos motinai.
– Nebuvo kitos išeities, būtų nuskendusi pelkėje. Ji visiškai nesiorientuoja.
– Kas? Yra dar kažkas?
– Taip. Ji kraujuoja.
– Ji sužeista? – ėmė karštligiškai ieškoti sužeidimų.
– Ne, nesužeista. Iš ten... – Jaras sumosikavo ranka, nerasdamas reikiamo žodžio.
– Kur „ten“? – spėjo paklausti, tačiau netrukus ir pati pastebėjo kraują ant moters šlaunų, – o, Pirmoji Motina...
– Jums reikia kuo greičiau pasiekti spiečių.

Taip, Anuka ir pati tai kuo puikiausiai suprato, tačiau nesuvokė, kaip tai padaryti. Negalėjo prašyti Jaro, kad ją neštų, mat šiame krante, ypatingai kirtime, buvo per didelė tikimybė susitikti su spiečiaus gyventojais, o ji abejojo, ar jis to norėtų.
– Ne, aš negaliu jos nešti, – lyg atspėjęs Anukos mintis griežtai nukirto vyras, – iš spiečiaus ateina žmonės.
– Iš kur žinai?
– Koja juos matė.
– Koja? – tik dabar Anuka apsižvalgė, kad nebėra juodosios, – Bet kaip tu...
– Nesvarbu, – jis tik užvertė akis, – turi nuspręsti, ar mėginsi eiti jų link, nešdama ją, ar lauksi čia, kol jus suras. Arba gali eiti jų pasitikti. Aš pabūsiu su motina.
– Eisiu jų pasitikti, – akimirksniu nusprendė, manydama, kad taip bus greičiausia.
– Kai jūs priartėsit, aš pasitrauksiu.
– Tai tu nenori, kad kiti apie tave sužinotų? – moteris turėjo vilties, kad spiečius galėtų priimti Jarą taip, kaip priėmė ir ją.
– Ne, – taip griežtai nukirto, kad neliko jokios abejonės.
– Bet...
– Ne!
– Gerai, nors manau, kad galėtum, manau jie suprastų...
– Tu gaišti laiką, kurio ta motina neturi.
– Kaip žinai, – nenoromis nusileido, tikėdamasi, kad dar bus proga apie tai pakalbėti vėliau, – tik kaip aš jiems viską paaiškinsiu...
– Pradėk galvoti.
– Kodėl tu toks? Kodėl kalbi taip, lyg manęs nekęstum?

Vyras giliai atsikvėpė ir svilinantis akių geltonis prigeso.
– Viskas yra ne taip, Anuka.
– Aaaaah! Tu varai mane iš proto, – žinojo, kad nebeturi laiko aiškinimuisi, – galbūt, kada kitą kartą...
– Eik.

Paskubomis apžvelgė stovyklą, svarstydama, ką reiktų pasiimti, tačiau nusprendė, kad kuo mažiau neš, tuo greičiau judės.
– Gerai, viskas, – sustojo akimirkai ir pažvelgė į vyrą, kuris ją taip traukė, skaudino, glumino, atrodė be proto artimas ir nutolęs tuo pačiu metu. Mėgino rasti atsisveikinimui tinkančius žodžius, bet labai nenorėjo to daryti, todėl tepasakė – Ačiū. Kad išgelbėjai. Mus abi.

Jis nieko neatsakė, pasiliko tylus, tačiau moteriai dar nenutolus nuo stovyklos šūktelėjo ir pasivijo.
– Aš nesu žvėris, Anuka, – žvelgė tiesiai į akis, – Negalvok taip apie mane. Jei tik galėsi.


--------------------------

Negalėjo patikėti, jog Gelas per tas tris dienas, kai buvo iškeliavusi, taip pasitaisė. Jam nebereikėjo lazdos ir jis judėjo beveik taip mikliai, lyg niekada ir nebuvo sužeistas. Už tai sekta atrodė sutrikusi ir pasimetusi, nors pamačius kirtimu besiartinančią Anuką sušuko iš džiaugsmo, o prisiartinus suspaudė taip tvirtai, jog vos neuždusino.
– Aš negalėjau išbūti spiečiuje, turėjau kažką daryti ir Gelas pasiūlė eiti tavęs pasitikti, – neįprastai greitai bėrė žodžius Iglit.
– Palauk, ne dabar, – mėgino ją nutraukti klajoklė, – man reikia pagalbos ir greitai.
– Tu sužeista? – iš nuostabos atsipeikėjo ir Gelas.
– Ne, ne aš, su manim motina, – mėgino istoriją išdėstyti vienu atsikvėpimu, kad nepamirštų visko, ką buvo sumaniusi sakyti, – bet ji prarado sąmonę ir aš nusprendžiau, kad bus greičiau, jei pasiekusi pirmąjį upės sargybinį pasikviesiu pagalbą.

Sekta su Gelu galėjo judėti nepalyginamai greičiau už Anuką, todėl ji tik keliais žodžiais nusakė, kaip rasti stovyklą ir jiedu pasileido ta kryptimi. Stebėdama juos tolstančius klajoklė galėjo galvoti tik apie tai, kad Jaras spėtų nepastebėtas atsitraukti, nes baimė, kurią pamatė jo akyse, kai užsiminė apie galimybę apie jį papasakoti kitiems spiečiaus gyventojams, buvo tokia didelė, kad sukėlė nerimą ir pačiai Anukai.

Neatrodė, kad Gelui būtų sunku nešti išsekusią ir vis dar neatsigavusią motiną, tačiau kai jie vėl visi susitiko, vyro veidas buvo neatpažįstamai persimainęs ir tai suglumino klajoklę.
– Jis ją pažįsta, – sušnibždėjo Iglit, eidama greta Anukos, – jos vardas Oza. Ir kai jis išėjo iš Maurų įlankos, ji laukėsi.
– Kaip manai, ar ji prarado vaikelį? – moterys šiek tiek atsiliko, kad galėtų pasišnekėti.
– Jis sako, kad greičiausiai ji pagimdė, nes nėštumas jau buvo ženklus. Juk tu nepastebėjai kūdikio?

Anuka nesusivaldžiusi dėbtelėjo į draugę.
– Taip, atleisk, kvailai paklausiau... Bet kur tada jos vaikas?
– Hmm, – numykė primindama sau, jog apie gmorgą niekam negalės pasakoti, neatskleisdama Jaro, – manau, kad pas juos...
– Gmorgus?
– Ji buvo tokia paklaikus, sutrikus... Atlėkė kažkur iš miškų, lyg būtų vejama.
– Manai ji paspruko nuo jų?
– Nežinau, Iglit, bet kito paaiškinimo nesugalvoju...
– Nesvarbu. Čia jau nieko nebepakeisime. Bet tu, tu tikra šaunuolė! Ne tik partempei man visas medžiagas, – sekta krestelėjo kuprinę ant pečių, – bet dar ir išgelbėjai motiną. Manau spiečiuje visi liks be žado.
– Kaip manai, – dar nebuvo pasirengusi galvoti apie tai, kas jos laukia sugrįžus, per daug minčių kunkuliavo, – manai Semba ją išgelbės?
– Taip, neabejoju, kad jei yra bent menkiausias šansas, ji tai padarys.


--------------------------

Visi nekantriai sukiojosi po aulą, laukdami, ką apie Anukos kelionę ir Ozą pasakys Semba, mat be Motinėlės paaiškinimo, dauguma vis dar nežinojo, iš kur pas juos spiečiuje atsirado Maurų įlankos motina ir kaip vertinti tokią žinią, tačiau Danas akivaizdžiai nutuokė daug daugiau už kitus.
– Ar parnešei tai, ko reikia sektai?
– Taip, atrodo viską radau. Iglit kaip tik peržiūrinėja atsargas ir skaičiuoja, kiek kapsulių pavyks paruošti.
– Motinėlė jau atrinko dešimt slaugų ir sekta paėmė po kelis tvėrius iš kiekvieno.
– Tiek daug?
– Taip, labai daug. Tačiau jei pasiseks visiems jiems įsiūti po antrą kapsulę, turėsime ne menką pranašumą.
– Tikiuosi pavyks, – atsiduso Anuka.
– Geriau pasakok.
– Ką pasakoti?
– Viską. Kaip nukeliavai, kaip grįžai, ką matei ten. Viską.

Anuka ėmė pasakoti istoriją, kurią buvo spėjusi apgalvoti, kol parėjo su ypatingai tyliu Gelu ir užsisvajojusia sekta. Dėl kelionės į priekį nesklandumų nebuvo. Jai tereikėjo šiek tiek sušvelninti šalčio padarytą poveikį, kad nekiltų klausimų, kaip ji sugebėjo pasiekti spiečių. Ir nutylėti susidūrimą su vilkais auloje. Kaip ir buvo galima nuspėti, Daną labai sujaudino žinia, jog nebėra brastos per Pelkynus nužymėjimo. Tai išgirdęs jis susiraukė ir kuriam laikui susimąstė, savo rūškanu veidu net priversdamas moterį trumpam nutraukti savo pasakojimą. Galbūt būtų ir ilgiau sėdėję tyloje, jei prie jų laužo nebūtų prisijungęs Zikas su Iglit. Vos prisiartinusi, sekta nežymiai linktelėjo Danui, patvirtindama sėkmingą kelionės rezultatą ir taip išsklaidydama jo susimąstymą ir grąžindama prie nutrūkusio pokalbio:
– Bet, tuomet kaip tu grįžai?
– Bėgome anuo krantu, kol pasiekėme vietą, kur keliaujant pirmyn man teko pradėti plaukti. Tuomet susiradom mažesnį skardį ir perplaukėme upę, – stengėsi nekalbėti per daug greitai, kad pasakojimas nepasirodytų įtartinas, –iki stovyklos parėjome ta pačia pakrante, kuria keliavau į priekį.
– O kaip vilkai? – kamantinėjo Danas.
– Mums tiesiog pasisekė, matyt, nes mes nė vieno nesutikom.
– Tai jau tikrai pasisekė, – pritarė Zikas, linguodamas galvą, – per paskutines dvi dienas upės sargyba nušovė penkis plaukiančius grobuonis, taigi nepanašu, jog jų ten mažėtų.

Anuka tik truktelėjo pečiais ir kuo skubiau perėjo prie kitos temos – ėmė detaliai pasakoti, kaip atrodė Maurų įlankos spiečius ir kokį įspūdį jai paliko kiaurymės rezginiuose.
– Štai, – patiesė visiems prieš akis nemenką rėžį buvusios sienos, kurį išpjovė prieš iškeliaudama.

Visi įdėmiai žiūrėjo į sutrupėjusius, lyg nuo laiko sutrūnijusius rezginio kraštus. Nė vienas nebuvo matęs kažko panašaus, todėl Danas pamojo Gelui, kuris nuo sugrįžimo nervingai mindžikavo prie durų į lizdą, kur Motinėlė mėgino išgelbėti Ozą.
– Ar žinai, kas tai? – paklausė Dabas vos pakviestajam prisiartinus.
– Spiečiaus siena? – nesusivokė, ko tiksliai nori vyriausiasis medžiotojas.
– Taip, bet kaip šitai atsirado? – perbraukė per išskydusią briauną.
– A taip, tai... Kaip čia pasakius. Žodžiu... – Gelas kaip niekada sunkiai dėliojo mintis, – paprastai sakant, čia gmorgų darbas.
– Kaip jie tai padaro?
– Nežinau, – kiek šiurkščiau nei paprastai burbtelėjo, bet tuojau suminkštino balsą, – mes manėm, kad jie kažkuo apipila sienas, nes iš vidaus toks vaizdas, kad... lyg siena staiga pasentų ar sudūlėtų. Ji ima trupėti ir subyra į dulkes tiesiog akyse.
– Ar galima to išvengti?
– Ne.
– Ar mėginot kažką? – atsargiai paklausė Iglit.
– O ką čia mėginti? – suirzo Gelas.
– Na, gal naudoti kitą medieną?
– Nebuvo kam užsiimti žaidimais, mus puolė! Buvo apie ką pagalvoti ir be to.
– Sekatai? – pasidomėjo Danas.
– Jaunasis dar nebuvo grįžęs iš pavasario lygiadienio sambūrio, o senasis... Senis jau buvo gerokai nukriošęs ir daugiau kalbėjo su Gamta, nei su žmonėmis.
– Bet juk spiečius kažką darė, kai pamatėt, ką gmorgai padaro su sienomis? – Danas negalėjo patikėti tokiu aplaidumu.
– O Pirmoji Motina, Danai! Tikrai, ką darė spiečius? Gydė sužeistuosius, mėgino atsistatyti ir pasirengti kitam puolimui! – Gelo nepasitenkinimas buvo toks garsus, kad susilaukė dėmesio ir nuo kitų laužų.
– Gelai, kas tau? – Iglit švelniai suėmė vyro delną, tokiu savo gestu nustebindama ne tik Anuką, bet priversdama iš nuostabos pakilti Ziko antakį ir blykstelėti Dano akis.
– Pavargau... Atsiprašau, tiesiog dar neatgavau visų jėgų, o dar pamatyti tokią Ozą... Atleiskit, bet nežinau, ką galėčiau naudingo pasakyti – vyras nunarino galvą ir suspaudė ją delnais.
– Gal čia ir yra visa bėda... – energingai iš savo vietos pašoko sekta, – mes nedarom nieko naujai, tik kartojame tuos pačius veiksmus, kaip prieš metus, dešimt ar šimtą. Jei tai negelbėjo tada, tuomet, kodėl turi pagelbėti dabar? Reikia mėginti kažką naujo! Daryti kitaip, nei iki šiol, nes priešingu atveju mums baigsis taip pat, kaip ir kitiems spiečiams.

Anuka galėjo paaukoti savo tvėrius – nujautė, kad šį Iglit nuomonės pasikeitimą paskatino istorija su antrąja kapsule. Jos pamėgino kažką, ko iki šiol nė vienas spiečius nedarė ir bent jau kol kas bandymas atrodė sėkmingas. Sekta norėjo tęsti šią grandinę ir galbūt išvesti iš nuolatinių pralaimėjimų ne tik šį spiečių, bet gal ir visus.

– Iglit! Anuka! – per aulą nusirito aiškus ir įsakmus Sembos balsas, priversdamas moteris nedelsiant prasibrauti prie tik ką iš lizdo išėjusios Motinėlės.

Semba vos akimirkai pagavo Iglit žvilgsnį ir gavusi nebylų atsakymą į savo neištartą klausimą nedelsdama kreipėsi į visus susirinkusius gyventojus:
– Seniai jau nebuvo tokios progos, paskelbti iškarto net dvi geras naujienas. Prieš keletą dienų aš pasiunčiau Anuką į Maurų įlanką, pažiūrėti, ar neliko ten išgyvenusiųjų. Šiandien matome, kokia teisinga bumo mano mintis: susigrąžinome motiną! Oza išgyvens! – Semba nutilo leisdama žiniai nusiristi ir išblėsti aulą apėmusiems džiugesio šūksniams, – Antroji žinia, itin svarbi dešimčiai atrinktųjų slaugų. Aš pritariau sektos siūlymui atlikti bandymą ir įsiūti jiems po antrą kapsulę su gydančiais tvėriais. Taigi jums nieko nereikės aukoti. Net priešingai – turėsite daugiau nei kiti!

Minia ošė, ne vienas norėjo prieiti prie Anukos ar Iglit ir tarti joms bent po kelis žodžius. Galiausiai prie jų prasibrovęs Zikas pačiupo klajoklę ir pasisodino ją ant vieno peties, o sektą – ant kito, taip iškeldamas jas visiems virš galvų ir leisdamas susirinkusiesiems matyti dienos didvyrius. Aidint padrąsinimams ir padėkoms abi buvo laimingos ir išsišiepusios. Klajoklė susivokė, jog tai pirmas kartas, kai ji taip nuoširdžiai džiaugiasi už save ir už kitus, jau nekalbant apie tai, kad yra tiesiogine to žodžio prasme, nešiojama ant rankų ir garbinama. Ne veltui tas vakaras įsirėžė moters atmintin kaip vienas laimingiausių jos gyvenime.

Iš neliečiamosios Anuka tapo graibstoma. Kiekvienas norėjo išgirsti pasakojimą, kaip jai pavyko pasiekti Maurų įlanką ir ką ji ten regėjo. Visą vakarą buvo kviečiama nuo vieno laužo prie kito. Medžiokliai tapšnojo per petį ar spaudė ranką, motinos lydėjo dėkingumo kupinais žvilgsniais, visi demonstravo savo susižavėjimą bei pagarbą, tačiau toks milžiniškas dėmesys, netrukus ėmė varginti prie to nepratusią klajoklę ir ji ėmė dairytis priežasties, nuo jo išsisukti. Ta priežastimi tapo sekta, kuriai į pagalbą ji įsiprašė, vos nutaikius progą ją pakalbinti. Kaip ir buvo galima tikėtis, Iglit apsidžiaugė draugės pasiūlymu ir jau kitą rytą jos ėmėsi darbo.

Šįkart Anuka jau žinojo, ką ir kaip turi daryti, todėl turėjo daugiau laiko pasižvalgyti. Kaip ir praeitą kartą ją sudomino kapsulių auginimo indas su paviršiuje tįstančiais žaibais, į kurį ji spoksojo, kol sekta jos neatitraukė. Tik šįkart ji jau turėjo su kuo tai palyginti ir buvo įsitikinusi, jog tai tikrai kažkas labai, labai panašaus į žaibą, kurį matė trenkiant į Jarą. Jautė, kad tai kažkas svarbaus, tačiau kol kas dar nesuvokė, kas.

– Kad jį kur vilkas... – nusikeikė sekta, nuvertusi nuo stovo brandinimo indą, – visa laimė, kad dar nesupyliau gleivių...
– Iglit, kas tau? – pagaliau nebeištvėrė Anuka, matydama draugės pasikeitimą.
– Aš... – nutęsė Iglit ir nusuko akis, – Na gerai, vis teik turiu kažkam pasakyti, nes nebegaliu savy tverti.

Klajoklė nežinojo, ko tikėtis, bet apėmė smalsumas. Ji padėjo į šalį pūslę su varvančiais ikrais ir visą dėmesį sutelkė į draugę. Ji taip pat atsitraukė nuo darbų bet vis nesiryžo pradėti.
– Na, tai kas nutiko? Man juk gali pasakyti, – mėgino padrąsinti.
– Žinau, Anuka, kad galiu, tik kažkaip man pačiai labai keista.
– Kas?
– Mes... Aš poravausi su Gelu, – pasakė vienu iškvėpimu ir sustingo.

Anuką nudilgino prisiminimas. Į kraują plūstelėjo neapsakomas noras ir pačiai išsipasakoti, tačiau prisiminusi Jaro žvilgsnį, kai užsiminė apie jį ir kitus žmones, nurijo be pabėgančius žodžius, o visą savo dėmesį sutelkė į Iglit.
– Ir?
– Kas ir? – kiek susierzino sekta, – Čia viskas.
– Tuomet, ko tu taip? Juk tu laisva moteris, kas negerai? Ar jis tave įskaudino? – nuo tokios minties jai nudiegė pilvo apačią.
– Ne, ką tu... Buvo nuostabu, dar niekada nieko panašaus nebuvau patyrusi, tik man neramu.
– Dėl ko?
– Dėl Lorotos. Nemanau, kad būtų gerai, jei ji apie tai sužinotų.
2015-04-20 10:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-27 01:16
St Sebastianas
Kažkaip paprastai viskas išsisprendė. Nuo tos akimirkos, kai Anuka atsisėdo ant vilko nugaros pavojaus nebeliko. Joja, smagu, visas pasaulis nušvito naujomis spalvomis. Taigi už nugaros liko baisūs ir pikti priešai, gal jie nuspręs vytis vilką? Nereikėjo konstruoti realios situacijos, paprasčiausiai būtų užtekę įsivaizduojamos. Na, tarkime, kai stovėjo ant skardžio, už nugaros galėjo trakštelėti šakelė, subarškėti akmuo. Koks nors dirgiklis, kuris ištrauktų iš idilės, vėl priminti apie pavojus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-05 09:44
Aurimaz
Turėjau galvoj, kad užtektų susidėti su bet kuriuo kitu rašyk.lt nariu, kuris rašo geriau už tave ir turi noro padėti. Retsykiais aš pats parašau tai vienam tai kitam fantastui ar prozininkui, prašydamas vienokios ar kitokios pagalbos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-04 13:08
pikta kaip širšė
Ačiū už komentarą. Negaliu prieštarauti nė vienai išdėstytai minčiai. Net tenka sutikti su pranašyste apie kūrinio ateitį ;-)
Tik vienas klausimas - ką turi minty, kalbėdamas apie redaktorių? Kur tokį įmanoma rasti?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-03 17:44
Aurimaz
Šitą kūrinį žudo du papildomi dalykai - socialinių žaidimų stygius ir dialogai. Tai čia PAPILDOMAS žudymas, prisidedantis prie to, kad šio kūrinio nevairuoja nei ypač puikūs personažai, nei siužetas.

Su dialogų  dalimi viskas aišku. Socialiniai žaidimai? Tai toks įdomus reiškinys, kai du ar daugiau personažų susitinka pirmą kartą ir prasideda lengva kova dėl "valdžios". Kažkas panašaus į vištidės efektą - kuri višta užsilips aukščiau ir pašiks kitai ant galvos.

Tarkime, susitinka vyras ir vyras. Jie neabejotinai įvertina vienas kitą pagal išvaizdą, veido mimiką bei kalbą (jei tos kalbos yra). Kažkuris iš dviejų gali nuspręsti, kad priešininkas per daug "didelis" ir tyliai sutinka pabūti ta žemiau sėdinčia višta. Tokiu atveju konfliktas užgęsta net neprasidėjęs.

Vėlgi - susitinka vyras ir vyras. Abu nusprendžia, kad abu turi sėdėti ant viršutinės laktos, bet vietos ten pakanka tik vienam. Kas nutinka? Ogi prasideda kova dėl tos vietos. Kova gali būti fizinė (karinis konfliktas) arba verbalinė (socialinis konfliktas). Gali būti kova tyliais urzgimais, nesiartinant vienas prie kito. Taip vadinamas "šaltasis karas". Arba gali būti intelekto kova, mėginant pakišti vienas kitam kiaulę (niekada nesibaigiantis karas).

Jei šalia kovojančių vyrų pasitaiko moteris, kurios jiedu abu nori, tuomet kova tampa kur kas sudėtingesnė, nes atsiranda poreikis ne tik pasodinti priešininką lakta žemiau, bet ir padaryti tą taip, kad dama nepaspruktų, palaikiusi nugalėtojo chamu. Įtampa auga, skaitytojai "serga" arba už vieną, arba už kitą pusę (dažniausiai pusė jau būne nulemta autoriaus favoritizmo).

Susitinka vyras ir moteris. Vėlgi  - krūva įvairių variacijų, atsižvelgiant į tai, ar jie vienas kitam patinka ir kaip greitai viena iš pusių linkusi nusileisti. Vyras lakta žemiau? Kvepia dominuojančia moterimi. Vyras lakta aukščiau? Vėlgi - arba moteris kažką rezga, arba ji nepasižymi itin dideliu intelektu. Variantų daug, katės ir pelės žaidimas vyksta. Svarbu "išrasti" įtraukiančias žaidimo taisykles.

Grįžtam prie kūrinio. Jo fone tokių "žaidimų" praktiškai nėra. Kiekvienas susidūrimas kvepia arba fizine kova dėl dominuojančios vietos, arba nuolankiu susitaikymu su iš anksto nulemta, skaitytojui aiškia pozicija. Blogis tai, kad abu šie variantai - MILŽINIŠKA, lengviausiai išpildoma klišė. Jie tokie nusibodę, kad vien su tokiu kombo galima užmušti bet kurį kūrinį. Pridėkime dialogus, siužeto trapumą bei beveidžius personažus ir turime kūrinį, kurį gelbsti vos vienas dalykas - kuriamo pasaulio vizija. Jau minėjau, kad vien vizija kūrinys gyvas neišlieka, kas jau matosi iš komentarų trūkumo. Mano prognozė - tokiais tempais kūrinys ilgai negyvuos. Autorė praras stimulą rašyti vien todėl, kad į kitas dalis skaitytojai nustos kreipę dėmesį.
Sprendimai?
Jau anksčiau minėjau, kad yra keli variantai -
a) parašyti iki galo taip, kaip autorė jau buvo sumaniusi, nekreipiant dėmesio į skaitytojų trūkumą bei panašaus tipo komentarus. Šis variantas yra sunkus todėl, kad yra laipsniškai prarandamas įkvėpimas. Rašymo malonumas tampa juodu darbu.
b) susirasti išankstinį cenzorių (redaktorių), kuris pagelbėtų ištempti šį kūrinį už ausų dar prieš tai, kol sekančios dalys pasirodys eteryje. Privalumai - skaitytojai pastebės staigų pagerėjimą ir vėl pamažu įsitrauks į kūrinį. Bendradarbiaudama su redaktoriumi, autorė greičiau išmoks pati įvertinti, kas kūrinyje gerai, o kas ne. Trūkumai - kūrinio stilius praras vientisumą. Pabaiga taps geresnė už pradžią.
c) susirinkti visą šiame kūrinyje gautą naudingą informaciją, padėti kūrinį į šalį ir imtis naujo darbo. Vienai arba su redaktoriumi - priklausomai nuo to, ar yra noras išmokti greičiau, ar ne. Rašymo malonumas tokiu atveju priklausys nuo to, kiek redaktorius bus linkęs kišti savo trigrašį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą