gal nieko

praeitame gyvenime
aš visada būnu vyras
mane augina
olos aukštai kalnuose
pas mane ateina pasikalbėti
nuliūdusios moterys tada
joms sakau, kad viskas
kartojasi ir kad vanduo
švarus, nes neturi formos
mano balsas primena
dangaus ūžimą ir aš
moku iškviesti audras, o
dievas kurį garbinu
neberodo man kūno

tik manasis labai jau
pavargęs tik manasis
pilnas kliedėjimo
apėjęs mažais  akmenukais
paraudęs nuo plėšančio tūrio
geriau jau nebūčiau atėjęs
aš vis tiek į save nebežiūriu
o ir vaikas kaskart vis trumpiau
kaip už pavadžio nebūtį laiko
ir dabar aš savęs nemačiau
bet gal nieko
gal dar nesiskaito