Kaip segtukų žiogais trapų stiebą nusėjo,
Meilės medis sujudo prasminga vijoklio vėsa,
Šiam gličiam vakare mes ilgais sakiniais patylėję,
Pakartojom daug sykių tik vieną iš žodžių – klaida.
Gerk kaip midų sakais išlašnojusį trapų kamieną -
Kaip prieš mirtį herojus paprašęs stiklinės vandens,
Negalvodamas imk šitą valandą, laiką, še dieną,
Nes sausra lyg liga be manęs ištroškinusi gels.
Nesusiliečia rankos, norėjusios glausti viens kitą,
Nenunyksta laipteliai, kuriais į tave palipau,
Mano ašaros sunkios nuo nerimo sapno sulipę,
Pasislėpusios nuo realybės, bet šnekančios Tau
Ką aš įsakinėju? Nesupratau.Ai,jau prasideda -eik jau iš čia. Pateikiau kontekstą- uždrausi?Nesikabinėk.
Kiek jie nori-tiek vertina,
Jau buvo trijų( dvigubas -tai keturių) įvertintas prieš tai.
Pakomentavai? Dėkui. Ir keliauk sau sveikas kitų komentuoti.
Tiesiog -jis man brangus.Pamenu,kai stovėjau balkone prie meilės medžio ir susirašinėjom rašyke, žolėj,skype, telefe....o paskui prieblandoje geriau meduotą kvapą ir liejosi žodeliai ,kartu su ašarikėm....
toks keistas jausmas: lyg liūdesys, o gal kažkas virš jo - liūdesio piešinys?... Po ilgo buvimo jame, neišėjus, bet susitaikius. +4, ir nemažiau tikrai duočiau