už vienintelę audrą klupėjai net mirti nevertas,
maigė molinos rankos ką tik pastatytas pilis:
nyko sienos iš melo ir vėrėsi krištolo karstas, -
gal tik man dar atrodė, kad buvusios dienos išgis
ir aš eisiu tikra, įtikėjus į gailestį vergui
ir į ašarų grožį, be nuodėmės vaiko sapnus,
iškalbėdama garsiai, kad aš nusipelniusi skriaudą
vien už tai, kad prausiau supelijusius tavo žodžius.
Man patiko, o tas perdirbėjas, santechnikas (net mirti nevertas).. Ai, ar verta apie tokius kalbėti prieššventinėmis ir švenčių dienomis? Šventes reikia švęsti:)
Gražiai rašote. Ačiū ir gerų švenčių.
Meilė būna graži, kad ir plakama vėjų, išlieka
lygu žiedlapis gležnas ir skrendantis, juk nežinai,
kada žingsniai artėja ir tolsta svajonių alėjoj,
tik jauti, kada dygsta, išdygsta drugelio sparnai.
Ir nereikia savęs plakti, mums šviesoje - gera,
nors truputis tos laimės, truputis. Jinai juk - sava.
Kas pavasaris parskrenda paukščiai, ne dangų jie bara,
gieda mums apie meilę, nors žilę, nublukę spalva.
Aukštyn nosytę, tegu sekmadienio rytas tau skamba širdyje, o Meškutė laižo skruostą. Š jie supranta, ką tu rašai, moka tik tyčiotis. Patys jie - šiukšlės, jei drįsta tave taip pavadinti.
Siaubas,kaip pataisyta - visiškai sujaukta ritmika ir jokio kalbos sklandumo jausmo,net gavosi nejaukios pauzės tictaco pataisytose eilutėsę.
Skubu Tictac nustebinti,o kaipgi-parašysiu visokių nenorminių žodžių-tarptautimių ,naujadarų,kažką be ryšio ir tt...kad jam tiktų? cha cha cha.Varguolėkis nesuprantas, kad žodis PAPRASTAS -komplimentas, juk ne įmantrus.
Pasikeisk,kritike, pas save-aš ten viską apskritai keisčiau ir nelįsk prie mano kūrybos. Nedarkyk jos.
Paskaityk ,kaip pataisei,pats...Kaip dera pirma ir antra eilutė?
Juk ritmas pasikeičia,ar suvoki:
už vienintelę audrą klupėjęs net mirti nevertas,
molinos rankos maigė ką tik pastatytas pilis:
O dabar -mano...Taigi.
už vienintelę audrą klupėjęs net mirti nevertas, molinos rankos maigė ką tik pastatytas pilis: nyko sienos iš melo ir vėrėsi krištolo karstas, - gal tik man taip atrodp, kad buvusios dienos išgis ir aš eisiu tikra, įtikėjus į gailestį vergui ir į ašarų grožį, be nuodėmės vaiko sapnus, iškalbėdama garsiai, tarsi nusipelniusi skriaudą vien už tai, kad prausiau supelijusius tavo žodžius.
Asociacija su biblijiniu vaizdeliu, kai Maryja Magelena savo ilgais plaukais mazgoja,valo Kristaus kojas, tai - kaip sustaikymas, atgaila, bet autorė ne tai norėjo pasakyti.