Krantas

Paminėsiu dar kartą ištryptą krantą
jame mylėjomės ir naktimis statėme ne tik namus
bet kalėme inkilus
noras sugauti
ne paukštį o garsus
kuriuos skleidė pilnametė vasara ar
į lentas kalamos vinys
plito mumyse greičiau už alkio jausmą
tik jį pranašavo ne
būsimų laivų laukianti audra
o mūsų lūpų tyla
ant to paties kranto gimdėme vaikus
juos auginome kartu su tabako plantacijom po langais
rūku panašiu į bures
sklidinus plaučius tikrovės
bandant sudeginti piktžoles
užaugusių vaikų rankomis
išmokę juos mylėti tik save
ir mūsų idėją
gyventi geriau už priešus.