Rašyk
Eilės (72040)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10320)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







GARSAS JŪROJE

ŽEMĖ. ŽOLĖ. VĖJO SIŪBUOJAMOS SMILGOS. Pakėlus šiek tiek akis  – plati JŪRA. Toliau neaprėpi, nes visas vaizdas susilieja ties ja. Žinai, kad aukščiau yra DANGUS, o toliau - BEGALYBĖ.  Tačiau nesistengi numatyti kas yra joje, bent kol kas, bent dabar... Akyse niekur iš horizonto nedingsta jūra... Jos kvapas susimaišo su kopomis, su žolėmis, kurios negavo vandens lašo sausą dieną. Ir nieko aplink... tik tu ir jūra. Užsimerki ir nenori atsimerkti, nes žinai, kad tokį vaizdą regėjai tik sapne. Sapne, iš kurio niekad nenorėjai pabusti. Sapne, kuriame ištiesi rankas ir paimi jūros nugludintą akmenuką, meti jį į vandenį ir žinai, kad slapčiomis sugalvojai norą, kuris išsipildys, kadangi akmenuką metei tik tu. Niekas kitas nesugalvos to pakartoti, nes tik tu tiki, jog akmenuko galia didesnė nei pūkelio, kuomet vaikystėje sakydavo, kad norus išpildo tik jis. Supranti, kad šiandien tavo noras didesnis nei prieš mėnesį, nei prieš savaitę, nei vakar. Šiandien tu tiki stipriau, šiandien tik tu ir jūra esate viena ir ta pati mintis. Vis dar negali atsimerkti. Jūros ošimas per daug stiprus, kad be jo dar norėtum išgirsti kitus tau nenorimus garsus. Tik tu jūroje girdi muziką, kurios negirdi niekas. Bangos dėlioja natas viena po kitos, kol suvoki, kad gali išgirsti daugiau, nei kas nors kitas. Sukaupi jėgas ir užsimerki dar stipriau. Ach, tos smilgos, jos prideda pavienius garsus, kurių sunku atsikratyti. Surauki kaktą ir bandai viską  išjungti, tačiau nepavyksta. Kodėl? Sukaupi visas jėgas, kad bent minutei pabūtum tyloje. Tave apima keistas jausmas, beprotiškas jausmas. Jei mokėtum tapyti -  nutapytum chaosą. Jei mokėtum rėkti - tave išgirstų net vėjas. Jei mokėtum rašyti - parašytum knygą. Jei mokėtum... jei mokėtum viską užrašyti ką girdi- sukurtum simfoniją. Akyse suspindi ašara ir pasidaro ramiau. Simfonija- garsiai ištari. Jei tik mokėčiau užrašyti... Atsiguli ir galiausiai pakeli akis į dangų... Tai beprotiška- vėl sumurmi, tačiau šį kartą aiškiai suvoki, kad tai tik kelio pradžia. Nebėra kur trauktis. Tai per daug stipru, kad būtų pamiršta, per daug stipru, kad tai liktų tik mintyse. Atsidūsti lengviau, nes gali kvėpuoti. Atsikeli ir mintyse karštai dėkoji jūrai, kad supratai daugiau, nei supratai vakar. Tai neatėjo iš niekur, viskas buvo tavyje, tik ilgai tylėjo. Suvoki, kad kelias, kuris atvedė tave prie jūros yra visa ko pradžia. Tai kelias, ilgas kelias į gyvenimą.
Skrendi, klausai ir verki – iš džiaugsmo. Kiek garsų, o tu bejėgis, kad tai galėtum kam pasakyti. Atskridai į savo gimtą miestą ir bėgi pasidalinti šiuo džiaugsmu su artimaisiais. Bandai ištarti daugybę žodžių vienu metu, lyg tai būtų tos natos, kurias nori dainuoti, kurias nori užrašyti.
- Muzika? – išgirdau. – Kokia dar muzika? Kokia ateitis? Ką tu su ja veiksi?
Šie žodžiai kaip peiliu į širdį.
- Dainuosiu, - atsakau sau tyliai.
Visada save gerbiau ir žavėjausi už paklaikusį užsispyrimą. Pasakiau sau ir šventa. Niekas neišmuš manęs iš vėžių. Tik ne šį kartą. Garsai lydėjo mane kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Užsimerkus save matau scenoje, kvėpuoju muzika, visur girdžiu tik ją. Atrodo beprotiška? O taip! Nepakartojamai beprotiška! Net nesuvokiama, kaip gali paprastas vaikis, kuris nuo vaikystės priešinosi muzikai, dabar imti ir norėti muzikos? Tiesa, priešinosi labai tinkamas žodis. Taip ir buvo. Mama užrašė mane į muzikos mokyklos vaikų gretas. Matė, kad vaikas gabus tam. Tačiau tuo metu, man tai buvo prievarta. Girdėt nenorėjau muzikos savo ausyse. Viską ignoravau, kol galiausiai užsispyriau, jog manęs net nepriimtų. Viską puikiai girdėjau, viską puikiai galėjau atkartoti ką rodė mokytojas, tačiau priešinausi, nes nepakenčiau nenatūralumo.
Taip ir liko muzika man už nugaros. Nieko nenorėjau girdėti apie ją. Tuo labiau apie muzikanto duoną. Tai ne man. Beje, tada man buvo septyneri ir aš puikiai, kaip maniau, galėjau suprasti ko man reikia. Tačiau tai buvo tikrai ne muzika. Aš ją užmiršau. Tačiau... iki tam tikros dienos, kol viskas natūraliai prabudo manyje.
Niekas per daug nesigilino į mano užgaidas, tačiau kiekvieną dieną aš sau sakiau, kad anksčiau ar vėliau aš būsiu scenoje. Mintyse tarsi viską programavau, tarsi piešiau nematomu pieštuku ant nematomo popieriaus savo ateitį. Kaskart prisimindavau jūrą, jos dvelksmą ir negirdomis apčiuopiamą muziką tik man. Tai vedė mane tolyn.  Skrajojau padebesiais net nenutuokdama kuo viskas baigsis. Aplink nieko nemačiau, nieko negirdėjau, išskyrus savo noro melodiją.  Tikėjau, kad galiu muziką skleisti per save, aš tą jaučiau.
Bėgo dienos, o niekas nesikeitė. Galiausiai tarsi iš dangaus man buvo atsiųstos nuorodos, kaip turėčiau toliau elgtis. Pirma mintis, kuri atsidurdavo mano galvoje buvo dainavimas. Tai buvo labiau pasiekiama, tačiau iš galvos niekur nedingo simfonija. Pamaniau, jog viskas bus savu laiku.
Nuorodos, kurios mane pasiekė buvo labai aiškios ir paprastos.  Susipažinau su mergaite, kuri mokėsi dainuoti. Tiksliau lankė vaikų muzikos pop grupę. Ji man pasiūlė paskambinti jos vadovei ir pasiteirauti apie naujų narių priėmimą. Mano akyse suspindo laimės kibirkštėlė. Pamaniau, gal nieko tokio, kad aš vyresnė. Tiesa, tuomet aš buvau dešimtoje klasėje. Tokio amžiaus vaikai, jau ne vienerius metus lanko grupę, pradėję nuo pat mažų dienų. Po pamokų skubėjau namo su numeriu rankose parodyti jį mamai. Žinoma, nelabai buvo tikėtina, kad mane priims, tačiau mes pabandėme. Paskambinome vadovei. Atsiliepė grubus, tačiau tvirtas balsas. Iš pradžių skambutis teikė vilties, tačiau netrukus ta viltis išblėso, kuomet paklausė kiek man metų. Atsakius metų skaičių, kitoje pusėje ragelio kelias minutes tvyrojo tyla. Nedrįsau ko užklausti, tačiau ir taip buvo viskas aišku. Galiausiai man atsakė, kad tokio amžiaus vaikų jau nebepriima, per vėlu. Rankos nusviro žemyn. Nepriima- garsiai sušukau. Vien dėl to, kad man ne 7-neri? Vien dėl to, kad netinku amžiaus standarto pop grupėje? Juk manęs net neišgirdo, net neišklausė koks didelis mano noras dainuoti. Tai baisi neteisybė! Minutę patylėjau, po to pravirkau.
- Nenusimink, - tarė mama.
Kitą dieną viską pasipasakojau močiutei. Išgirdau tik gailestį ir nusivylimą visų balsuose.
- Nereikia manęs gailėtis, - pasakiau. Pati esu kalta, kad neišnaudojau vaikystėje galimybės, už tai dabar ir moku. Per vėlu, tiesiog per vėlu.
Netrukus gavau žinią, pakeisiančią mano gyvenimą. Močiutė greitai susiskambino su viena pažįstama, kuri dirbo muzikos konservatorijoje. Papasakojo mano istoriją, man buvo pasiūlyta atvykti į perklausą, kadangi buvo vykdomi naujų mokinių priėmimai į likusias laisvas vietas.  Nežinojau ar džiaugtis, ar verkti. Mano viltis buvo sudaužyta, tad kažko ypatingo aš jau nebesitikėjau kadangi žinojau, jog ten mokosi gabūs vaikai, kurie į konservatoriją atėjo po muzikos mokyklos. Ten gabūs vaikai, kurie prieš konservatoriją, septynerius savo vaikystės metus praleido su muzika. O kas aš? Vaikas iš gatvės, kuris nepažįsta net natų? Tai kas, kad girdžiu muziką kiekviename žingsnyje, tai kas kad noras didžiulis, bet ar to užtenka, jog mane priimtų į gabiųjų gretas? Nemanau.
Atvykau į mokyklą. Viskas taip gražu, viskas taip senoviška, viskas dvelkė meniška gyvastimi. Aplink skamba garsai, vaikai groja įvairiausiais instrumentais, jie šypsosi. Nusišypsojau ir aš. Kaip gali nesišypsoti, kuomet matai gerus žmonių veidus, kuomet matai kitokį pasaulį. Pasaulį, kuris norėtum, jog priklausytų ir tau. Pasaulį, kuriame atrodo myli viską ką matai. Et... Netrukus mano romantiškas ir svajingas mintis pertraukė mokytoja, kuri pasitiko mane ir močiutę, atvedusią mane į šį garsų pilną pastatą.
- Prašome užeiti, - švelniu ir ramiu balsu tarė ji.
Nieko nelaukus ji man liepė padainuoti. Tiesa aš drovėjausi, kadangi kaip ir minėjau, nuo vaikystės atsukau muzikai nugarą ir nuo to karto nebedainavau. Žinojau begalę dainų, tačiau kaip dabar imti ir sudainuoti? Visas? Juk aš nedainavus jų.
- Viskas gerai, - išgirdau močiutės balsą. Juk tam mes čia ir atėjome.
Aš padainavau, mane išklausė. Mokytoja nusišypsojo ir paklausė:
- Nori dainuoti?
- Labai, - atsakiau net nesumirksėdama.
- Tiesa, tu dainuoti gali. Turi klausą ir žavesį, tačiau į dainavimą vietų laisvų nebeliko.
- O Dieve, -  mintyse pasakiau. Ir vėl durys užsidarė.
Tačiau mokytoja šypsodamasi kalbėjo toliau:
- Yra viena laisva vieta į vieną specialybę, į kurios duris tu pati pasibeldei, nes atėjai į tą kabinetą, kuriame vyksta šios specialybės pamokos. Tai chorinio dirigavimo specialybė. Baigus ją, galėsi stoti ir į dainavimą, jei vis dar norėsi.
Tiesą pasakius, aš net nenutuokiau kas tai per specialybė. Mano mintyse buvo tik viena mintis, jog mane priima. Aš galėsiu būti arčiau muzikos, aš netrukus galėsiu klausytis simfonijų, netrukus pati viską mokėsiu. Linktelėjau galvą net nepaklausdama kas tai per specialybė, į kurią mane priima. Tik pasakė, kad joje taip pat reikės mokytis dainuoti.
-Tvarkom dokumentus, - ramiai pasakė mokytoja.
Aš spindėjau, aš buvau laiminga kaip mažas vaikas. Įstojau. Man nebuvo uždarytos durys, nebuvo pasakyta NE. Maldos buvo išklausytos ir suprastos.  Parbėgau namo verkdama. Papasakojau viską mamai, ji džiaugėsi. Neslėpė laimės niekas. Pagaliau vaikas eis muzikos keliu, kad ir kaip keistai tai skambėtų.
Prasidėjo mano naujieji mokslo metai. Tiesa, jie buvo fantastiškai sunkūs. Juk galite įsivaizduoti, kokioje situacijoje atsiduria vaikas, kuomet jam rodomos natos, kurias jis turėtų mokėti skaityti, o vaikui akyse tik matosi juodi, maži taškiukai. Man paskyrė mano specialybės dėstytoją, susitikome. Tai žmogus, kuriai  aš visą gyvenimą liksiu skolinga. Tačiau tik vėliau tai suprasiu, ne iš karto. Mano mokslas man buvo labai sunkus. Buvo daug minčių apie tai, gal reikia pasitraukti, nes per daug sunku. Tai ne tai ką aš įsivaizdavau. Kur jūroje skambantys garsai, kur viskas ką girdėjau būdama prie jos? Ne tokia muzika skamba mano galvoje. Choras? Koks dar choras? Dirigavimas? Kas tai per naujadarai mano gyvenime? Nieko nesupratau. Baisios pasitraukimo mintys mane lydėjo visus metus.
Netrukus sužinojau, kad atsirado laisva vieta dainavimo specialybėje. Pradėjau lankyti privačias pamokas, mokiausi dainuoti, ruošiausi stoti į dainavimą. Visi mane skatino daryti tai, apie ką svajojau. Artėjo stojamųjų egzaminų diena. Taip pat diena, kuomet mano mokyklos choras turėjo dalyvauti dainų šventėje Kaune. Tiesa, esu dalyvavusi dainų šventėse ir anksčiau, tačiau dabar viskas kitaip. Dabar aš kažką suprantu, šiek tiek pažįstu natas ir suprantu ką tie žmonės, vadinami dirigentais daro prieš begalinę minią dainininkų. Du svarbūs įvykiai mano gyvenime šiuo metu. Dainų šventė vyko pirmiau, nei stojamasis egzaminas. Ir kaip po to suprasiu, visa laimė, kad taip buvo. Atėjus dainų šventės repeticijų dienai, aš be jokio jaudulio tiesiog stebėjau repeticiją. Vienas, antras, trečias žvilgsnis, lyg nieko ir įdomaus, tačiau kažkas vertė neatitraukti akių. Po truputį aš viską supratau. Manyje kardinaliai viskas pasikeitė. Vėl. Dar kartą. Tikriausiai, tokie kardinalūs pokyčiai, nuo manęs bus neatsiejami visą mano gyvenimą. Tie žmonės, tie dirigentai, minios valdymas, juk tai nuostabu. Dainininkai dainuoja tau, tu girdi, reaguoji ir viskas paklūsta tavo rankos mostui. Juk tai kaip viena bendra simfonija. Dieve, kaip tai nuostabu!  Susimąsčiau... Manęs ryt laukia stojamasis egzaminas. Egzaminas, kuris atims iš manęs galimybę stovėti taip, kaip stovi dirigentai.
- Ar aš tikrai to noriu? - garsiai pagalvojau ir supykau ant savęs. Kokia kvailė, kaip galiu tai iškeisti į dainavimą. Nedovanotina.
Išaušo egzamino diena. Be jokių dvejonių, nenorėdama net iš tolo girdėti atkalbinėjimų, aš nuėjau pas savo dainavimo mokytoją. Pasakiau, kad nenoriu dar kartą paleisti to, kas nejučiomis mane link mano kelio atvedė. Tiesiog nenoriu iššvaistyti vėl visko veltui. Tik ne šį kartą. Mane suprato ir palinkėjo man sėkmės. Tiesa, mano dainavimo mokytoja ji išliko iki pat mokyklos baigimo, tik visus metus ji mokė mane dainavimo paslapčių, kuriuos galėčiau pritaikyti chorui, ne sau, kaip solistei.
Tą dieną aš nuėjau paklausyti vaikų, kurie stojo į dainavimo specialybę. Aš sėdėjau, klausiau ir šypsojausi gerai suvokdama, jog labai džiaugiuosi savo sprendimu.  Tai buvo sprendimas, kurio nenulėmė kiti. Na bent iš dalies. Tai buvo mano sprendimas keliauti ir tobulėti savo specialybėje.
Galiu pasakyti tik tiek: keturi mano gyvenimo metai muzikos konservatorijoje, buvo patys geriausi gyvenime. Tai metai, kuriuos sutikčiau kartoti ir niekada nesutikčiau jų pakeisti. Tai puslapiai, kurie atvėrė man galimybę tobulėti, atvėrė kelią profesionaliosios muzikos link. Mane mokę dėstytojai, patys nuostabiausi ir vieninteliai žmonės, kurie mane gyvenime daug ko išmokė. Aš atsidaviau muzikai, darbui ir tikėjimui savo muzikinėmis jėgomis. Na tai kas, kad aš šiek tiek kitokia, kad girdžiu šiek tiek daugiau nei kiti, kad manyje gyvena tai, apie ką negaliu niekam papasakoti. Na tai kas, kad atsistojus priešais chorą, aš retai kada sulaukiu tokių rezultatų, kurie skamba mano mintyse. Na tai kas, kad kartais tenka pasiginčyti su dėstytojais apie tai, kad ką jie man sako, aš to negirdžiu ir negaliu atlikti taip, kaip reikalaujama, nes man skamba visai kas kita. Tačiau be viso šito, viskas yra nuostabu. Dabar aš jau muzikos akademijos magistrantūros, paskutinio kurso chorinio ir orkestrinio dirigavimo specialybės studentė. Savo užsispyrimu ir didžiulėmis pastangomis aš pasiekiau daugiau, nei kada nors galėjau įsivaizduoti. Netikėtas posūkis, netikėtos stotelės mano gyvenime mane atvedė link muzikos. Muzikos, kuri tūnojo manyje ilgai, per ilgai. Ir dabar, aš vis dėkoju visiems mane palaikiusiems žmonėms, aš vis dėkoju jūrai, kurios dėka sugebėjau prabusti. Toms smilgoms, kurių dvelksmą ir dabar girdžiu nuvykus prie vėjo supiltų kopų. Tai plačiai, horizonte besidriekiančiai begalybei, už kurios vis dėlto yra neapčiuopiamų dalykų, apie kuriuos dabar jau galiu galvoti. Ir tai yra garsai, mano garsai, kuriuos aš girdėsiu kad ir kur bebūčiau, ir apie kuriuos žinosiu tik aš. Tiesa, dabar žinosite ir jūs, skaitydami visas šias  mintis. Tačiau nepaisant visko, tai stebuklas, kurį man atnešė ŽEMĖ, ŽOLĖ, VĖJO SIŪBUOJAMOS SMILGOS, JŪRA, DANGUS IR BEGALYBĖ.

2015-03-30 20:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-07 11:10
Marquise
Skaitant šį tekstą kyla tik vienas klausimas: kodėl man tai gali būti įdomu?

> jei tai yra autorės asmeninė patirtis, tuomet ji yra įdomi tik jai pačiai. Savęs liaupsinimas nėra tai, kas itin galėtų sudominti skaitytoją ir apie tai reiktų pagalvoti prieš skelbiant tokius tekstus. Kuo Jūsų patirtis aktuali man? Sveikinu, kad pasiekėte savo tikslų ir net džiaugiuosi už Jus, tačiau jei tai turėjo būti motyvacinis tekstas kažkam kitam, tuomet jam gerokai trūksta kažko įkvepiančio ir tikrai per daug "kaip aš nugalėjau visas kliūtis".

> jei veikėja yra autorės (iaus) sukurtas personažas, tuomet tam personažui labai trūksta detalių, tekstui trūksta veiksmo, unikalių elementų, intrigos. Iš esmės čia yra neblogai surašytas atpasakojimas, tačiau tai nurodo tik autoriaus(ės) gebėjimą sklandžiai dėlioti žodžius, tačiau vargiai kurti įdomų skaitytojui tekstą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-31 12:47
Nova Art
Dėkoju už supratimą ir būtinai ieškosiu jūros lelijos!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-31 12:07
Juozas Staputis
Labai puikiai ir įtikinamai, jausmingai parašyta.Puikus kūrinys. Sėkmė meno vandenyse.Siūbuokite jūros lelija, gal tokią surasite!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą