Vaikams šiluma

Vasaros vakaras. Ežeras.
Braidydami seklumoje
drumstėme žilą smėlį,
rankų ir vandens glėbyje
kūnu šiluma kilo aukštyn.

Sujudėjo meldai,
staiga gulbė su pūkuočių pulkeliu,
netoliese mūsų,
išniro į atvirą vandenį.
Mostelėjau ranka,
pasigirdo motinos
duslus gyvatiškas šnypštimas.

Palikome paukščius
ramybėje.
Tyla.

Pagalvojome:
kaip prasminga ginti
savo vaikus,
nors jėgos neproporcingos;
gal prasidės kitoniško
supratimo laikai,
sklaidys filosofines
abejingumo prasmes.

Šiltas ežero
dvelkimas,
kad ir sugrubusios rankos,
bet vasaros jausmų
apsuptis;
kaip gulbė
ar kregždė
savo lizde
penės ir atsilieps
į vaikų balsus.