Eini ir pėdsakų ore nelieka,
Tik pokši trapūs lapų pumpurai,
Be kelio į mane veržies per jėgą
Jausmų audrom it paslapties kerais.
Ne tau sustoti ir ne tau nurimti.
Paklydau labirinte, supratau.
Abejones giliausiai paskandinti
Gali tik tu, pavasario lietau.
Gyvybės gijos – amžinasis virsmas
Vingriom srovelėm kūnan įsigers.
Atgysiu aš lyg surambėjęs skirpstas,
Ir mano akys liūdesį išverks.