Rašyk
Eilės (71795)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2487)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Dar akimirka, ir atrodė - įkyrus uodas įlįs ausin. Tas niekšelis ir bus prikėlęs mane iš neramaus miego. Skraidantis kraugerys, jau gerokai išpampęs nuo mano kraujo, šiaip ne taip pakilo į orą. Pabaidžiau jį ranka. 

Pro pašiūrės sienos plyšelius veržėsi oranžiniai vakarėjančios saulės spinduliai. Galva svaigo. Kairę skruosto pusę, kaklą bei sprandą, nusėtą įkandimų, norėjosi draskyti ligi pat mėsos. Kūną išmušė šaltas prakaitas. Per nugarą lakstė šiurpai. Žvilgtelėjau į riešą. Atrodė gerokai patinęs, raudonas, jautrus ir skaudus. Sakydamas, jog yra alergiškas, vyrukas tikrai nemelavo. Dar ir kaip alergiškas! Trys tokie įgėlimai, ir kažin ar lengvai pakilčiau nuo bulvių krūvos.

Išgriuvau laukan, galvoje įsižiebė raudonos raidės: „Vandens“. Nuo trobelės pusės sklido prikimę, bet smagūs balsai. Nusverdėjau prie šulinio klausdamas savęs, nejau  bitės įgėlimas Virginijui bus sukėlęs tokią ūmią alerginę reakciją. Svaigo galva. Pasisėmiau saujelę vandens. Žvilgtelėjau į kairę, kur po vyšnia prie medinio staliuko priešais trobelę knapsojo nepažįstamas vyriškis, į jo petį atsirėmusi knarkė ūsuota moteriškė. Jos taipogi nepažinojau. Anapus stalo man atsukęs nugarą sėdėjo Virginijus. Jau iš čia tvoskė degtine. Vytauto bei Eloizos nebuvo matyti. Nusverdėjau prie naujųjų draugų. Virginijaus akys žvilgėjo, nekantrios rankos pilstė bespalvį gėrimą iš litrinio butelio į stiklines. Gėralas jau buvo atlikęs savo darbą.

Stovėjau ir kelias minutes tiesiog bukai spoksojau į šias sugertuves. Supratimas atėjo sunkiai. Atsižvelgus į aplinkybes net keista, kad jis apskritai atėjo.
Pirmoji tuo metu kilusi mintis buvo „o velnias“. Antroji „nereikėjo man miegoti. “

-      Oi daktare, nereikėjo jums miegot, - išsiviepė Virginijus, - smagu jus matyti. Prisėskite, įpilsiu, makalo dar šiek tiek liko, - vyriškis, nutaisęs šiek tiek kvailoką miną, mostelėjo ranka į tuščią kėdę, tarytum pastatytą kaip tik man.

-      Čia Vanda ir Merkys, - Virginijus pristatė savo draugus, knapsančius priešais.

Merkys? Vanda?  Lyg tai būtų svarbu. Didelio noro tęsti pažinties su šiais žmonėmis neturėjau. Bet turbūt ne nuo mano norų tai priklausė.

Praplikęs  Merkys sumurmėjo kažką panašaus į „apsišik stačias“, pasikrapštė apdujusias besimerkiančias akis ir pabandė stotis. Moteriškė, padėjusi galvą ant vyro, sugyventinio ar šiaip nepažįstamojo peties, šleptelėjo į laisvą vietą. Merkys dar neatrodė toks beviltiškas: įstengė žengti vieną netvirtą žingsnelį, o bekrisdamas žemėn netgi spėjo nutraukti du rankšluosčius, kabojusius ant kyšančių vinių lūšnelės sienoje.

-      Ačiū už pasiūlymą, atsisėst atsisėsiu, o šito gėrimo, nepykit, bet negersiu, - tepasakiau.

Kalbėdamas jutau, kaip veliasi žodžiai, mačiau prieš akis skraidantį Virginijų ir atsisėdęs vėl užsimaniau vandens. Ėmė pykinti.

-      Gal sumažinkite apsukas, pone... kaip ten jūsų vardas, - numojau ranka, man visai nerūpėjo, koks šeimininko vardas ir kas tie žmonės, gulintys šalimais, jo draugai, kaimynai ar giminės. Tuo metu net ir bitės nerūpėjo. Svarbiausia buvo tai, kad Virginijus privalo tuojau pat liautis gėręs. Kitaip šią naktį ne tik nepajėgsiu prižiūrėti mažojo Vytuko, bet velniai žino, kokių aibių prikrėsiu. Virginijus, pats to nenorėdamas, apsvaigino mane.

-      Daktare, nežinau, ar tai nuo jūsų vaistų, bet man nutiko kai kas neįtikimo ir nesuvokiamo, - sujudo Virginijus. - Ankščiau šito niekad neteka išgyvent. Po dviejų butelių  makalo jau nebepajėgdavau suregzti normalaus sakinio, o dabar jūs tik pažvelkit į mane, - Virginijus, pakilęs nuo stalo, ištiesė rankas į šonus. -  Užbaiginėjam trečia, o man kaip neduod galvon, taip neduod. Jaučiuos blaivas, lygta negėręs. Dyvų dyvai ant to svieto. Daktare, a girdit mane? Atrodot nekaip.

Mačiau Virginijų, bet beveik nesupratau, ką jis kalba. Iš konteksto išplaukė žodžiai: „vaistai, blaivybė, stebuklai, atrodau nekaip“...

-      Jooo, nekaip, po teisybe jaučiuos Su. Šikkk. Tai. Pakilusi temperatūra, skaudanti galva, dar tas uodas ir... kas dar? Turbūt neužilgo vemsiu, - stengiausi nepasirodyti labai apgirtęs. Deja su kiekviena minute promilės manyje kilte kilo. Gali baigtis blogai. - Tik tu negerk daugio šio brudo.

-      Ir nebūčiau daug gėręs, jeigu ne durna mintis: ar nebus mano, atsiprašant, bobšė, praskiedus makalą. Bet tiems dviems atsirišus supratau, kad su gėrimu viskas gerai. Ir pagalvojau, a nebus man taip dėl tos tavo bitės. Jeigu tai tiesa ir jeigu tos bitės daro tokius stebuklus, reik už tai atsigert. Žodžiu, už jūsų bites. - Tvojau per butelį. Spėjo, žaltys,  nuryti  vieną gurkšnį. Butelis po kelių apsisukimų ore nusileido Merkiui ant nugaros. Išbėgęs skystimas susigėrė į saulės išblukintus marškinius.

-      Daktare?

-      Negerk daugiau nė gurkšnelio, - stengiausi kalbėti kuo tyliau. Nenorėjau, kad Eloiza mane tokį pamatytų. - Nieko tu nesupranti. Tai dėl tavo paties sveikatos. Vaistų šalutinis poveikis gali smogti bet kurią akimirką, o ir piktnaudžiauti jais nepatariu.

Paburnojęs jau ruošiausi gerokai papurtyti Virginijų, kad susiprastų kartą ir visiems laikams, bet linguojantis vaizdas, silpnumas ir pykinimas laikyte laike mane prispaudę prie kedės. Dėkui tam, kuris sumeistravo ją su atlošu. Namely turbūt ilsėjosi Vytukas, negerai taip trukdyti jo ramybę.

-      Atsiprašau, daktare, darysiu kaip pasakysit. Bet vis tiek negaliu patikėti, kad visiškai blaiviu protu matau savo draugus tokius girtus. Pagaliau aš juos vesiu namo, o ne jie mane. Che Che. Daktare?

Po stalu išsivėmiau. Tiesa, vemti beveik nebuvo ką. Skrandis spazmiškai susitraukinėjo, išleisdamas šulinio vandenį ir geltoną rūgštų skystį. Atsitiesęs paprašiau Virginijaus vandens. Ir tik išgėręs  pilną stiklinę supratau, kad ne man jo reikia. Alkoholio aš negėriau, gėrė Virginijus,  tik viso to  pasekmė - nuodai, persidavę man. Taigi, Virginijus privalėjo vartoti vandenį ir plautį skrandį. Sunku buvo nustatyti, kiek išsilaikys tas nemalonus išgertuvių jausmas. Gal iki vidurnakčio, gal iki ryto. Bet tai jau nuo Vytauto tėvuko priklausys. O užrašuose galėjau pasižymėt ir raudonai pasibraukt, jog metodo bandymas su menkai pažįstamu (nepažystamu) žmogumi griežtai draudžiamas! Kvailys aš. Pas-ku-ti-nis.

-      Gerk tu vandenį. Labiau tau reikia, -  išpoškinęs Virginijui į akis, padėjau stiklinę ant stalo. Ir nusvarinau galvą.

-      Daktare, kam tas vanduo, man rods, kad vietoj degtinės vandenį ir tegėriau.

-      Eigardas aš. Ei-gar-das, - turėjau „atjungti“ Virginijų, kol dar daugiau nepripliumpė, nors būtų naivu dabar tikėtis net moteriškų jėgų verto smūgio.

-      Pone Eigardai, eikite geriau pagulėti, o aš partempsiu tuodu balvonus namo, kol bobšė nepradėjo šūkaut, - Virginijus išsikrapštė snarglį iš nosies ir, nusviedęs jį kur papuolė, suskato purtyti ant  žolės prie pat namo išsidrėbusį Merkį.

Patarimas man patiko. Jaučiausi blogiau negu blogai. Ir kokioje nepavydėtinoje situacijoje aš atidūriau. Kas, jei Eloiza klaidingai supras situaciją?.. O ką daugiau ji gali pagalvoti? „Ne ne, su gaspadoriumi aš negėriau.  Miela žmona, negėriau. Jūs giliai klystate, tiesiog tai didelis nesusipratimas. “ Arba griebtis lengviausio. „Eloiza, jūsų vyras mane nugirdė, todėl atidėkime gydymo seansą vėlesniam laikui. “ O jei pasakyčiau, kad... perkaitau saulėje. Va taip, kelionė truko ilgai, ir saulė trenkė galvon. Reikia stotis, eiti pas Eloiza ir viską paaiškinti. Taip ir padarysiu. Bet, vos žengęs žingsnį, susverdėjau, o neradęs į ką įsikabinti, nudribau. Akyse sproginėjo fejerverkai. Virginijaus greičiausiai manęs nepamatė. Galiausiai, prieš nugrimzdamas į nemalonią ir kankinančią tamsą, virš savęs pamačiau Eloizos veidą. Nusišypsojau jai.
2015-03-23 15:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-25 08:27
Meškiukas
Kai vienas toks epizodas apie galvos skausmus, pachmielą ir tt patalpinama kaip atskira dalis, kažkaip net pasimeti, grįžti atgal, perskaitai pirmą dalį ir pagalvoji kad trečios dalies kaip ir išvis nereikėjo. Tiksliau nereikėjo TOKIOS trečios dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-25 00:00
Aurimaz
Jo, čia matyt vienas iš atvejų, kai geriau turėt visą kūrinį ir tam tikras dalis tiesiog palikti ramybėje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-24 12:50
Lapalių Vanagas
Ūkiškų vaizdelių neišvengsi (aišku būtų galima), veiksmas visgi kaime rutuliuojas :)) Aurimai, kaip supratau, nori pasakyt, kad nežinai kaip vertinti tekstą? Žinoma, aš suprantu, kad kažko daugiau pasakyt ir neišeina, nes teksto pačio nėra daug. Bet jau ką padarysi, kad taip mėgstu trupint gabaliukais :) Nežinau, kaip kitiems, bet man geriau po mažiau, bet dažniau ;D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-24 10:33
Aurimaz
Išgertuvių epizodas. Įrėmintas bambukiniame rėmelyje. Tapyta tamsių spalvų aliejiniais, skiestais kiaušinio baltymu...

Tik va ką daryt su tuo paveikslu?..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-23 17:16
Galaxy
Labai jau ūkiškas vaizdelis. kiek nuvylė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą