3. Paliestoji
Paslaptingasis kvapas vėl sugrįžo ir šį kartą atrodė kur kas stipresnis nei anksčiau, tačiau kuriam iš studentų jį turėtų priskirti, Luka kol kas nežinojo. Visi pro ją skubantys skleidė savo kvapus, prasimušančius pro įmantrius kvepalus, dezodorantus ar tiesiog trenkiančius į nosį visu stiprumu bei šnabždančius apie šeimininko higienos ypatumus. Kai kurie iš tų kvapų buvo ypač nemalonūs – mergina tegalėjo spėlioti, jog taip kvepiantys turėjo rimtų sveikatos problemų, tarsi jų kūnai iš anksto signalizuotų pasauliui, jog yra pasiruošę supūti. Vien pažvelgusi į veidus įsitikindavo – šiek tiek pageltę akių baltymai ar po kosmetika paslėpta anksčiau laiko senstanti oda kuždėjo apie ligą, kurios greičiausiai net pats žmogus nenujautė.
Tačiau TAS kvapas nebuvo bjaurus. Jis priklausė sveikam, besirūpinančiam savo kūno švara vyrui. Iš kvapo stiprumo ji spėliojo, kad galbūt tai tiesiog užsilikęs pėdsakas, kad jo savininko kur nors arti greičiausiai net nėra.
Keisčiausia buvo tai, jog kvapas atrodė netgi šiek tiek viliojantis.
Luka atsargiai žengė į šalį, pastebėjusi atpėdinantį studentą, nežiūrintį kur eina. Paskaitos jau buvo pasibaigusios ir ji laukė Julijos, pasitraukusi nuo išėjimo į nedidelę oranžeriją prie lango. Vieta nebuvo pati geriausia, nes visi išeinantys sąžiningai nudelbdavo ją nuo galvos iki kojų, lyg kokią statulą. Arba tiksliau – nuo krūtinės iki kojų, jei tai buvo vaikinai. Luka dėl to beveik nesuko sau galvos, jai kur kas didesnį nerimą kėlė tie, kurie nežiūrėjo prieš save.
Vengdama nelemto susidūrimo, ji ne iš karto suvokė, jog iki šiol uostas kvapas ūmai sustiprėjo. O tai supratusi apsidairė it įkirpta, stengdamasi nustatyti šaltinį. Pastato viduje oras judėjo kartu su žmonėmis, tačiau ją pasiekė tik srauto pakraštys bei silpna praeinančiųjų sukelta turbulencija. Tokioje vietoje galima buvo užuosti, tačiau sunku buvo identifikuoti, nebent kvapo savininkas žengtų visai pro šalį.
Pasinėrusi į kvapų pasaulį, Luka akimirkai pati užsimiršo, žengdama link stipresnio oro srauto ir vos nesusidūrė su tokia pat nesidairančia mergina, naršančia po telefono ekraną. Abi krūptelėjo it nuplikytos.
- Atsipra... - jau žiojosi nepažįstamoji, tiesdama ranką į Luką, tačiau ši sureagavo greičiau nei išgirdo – šastelėjo atbula, išgąsdinta galimo kontakto.
Ir pajuto, kaip nugara įsiremia į kitą žmogų, pasipainiojusį jos kelyje.
- Ei, ramiau...
Svetimos rankos palietė jos pečius, sulaikydamos nuo dar glaudesnio kontakto. Lukai pasirodė, kad visai mažytę akimirką pakaušiu ji palietė tą žmogų. Pamiršusi merginą su telefonu, it įgelta apsisuko vietoje, jausdama augantį siaubą.
Ji pažino tą veidą. Baisiausiai sutrikusi ir išsigandusi ne iš karto susivokė, jog atpažino ir kvapą, kurio taip ieškojo. O užvis blogiausia, kad Dominykas stebėjo Luką apvaliomis, nemirksinčiomis akimis, lyg išvydęs tai, ko iki šiol dar neregėjo. Raudonplaukė pažinojo tokį žvilgsnį pernelyg gerai – vaikystėje prarasti draugai iki šiol tebežiūrėjo į ją tokiomis akimis, persekiodami vis dar pasitaikančiuose naktiniuose košmaruose.
- O Dieve... - suvapėjo ji beveik be garso.
* * *
Dominykas būtų mielai pritaręs, tačiau tuo momentu jo kalbos centras buvo išsijungęs, nes smegenys visus turimus resursus nukreipė vienam tikslui – nuspręsti, ar tai, ką mato akys, yra tikra.
Raudonplaukė tebestovėjo tiesiai prieš jį - sustingusi, greitai bąlančiu veidu bei drebančiomis rankomis. Baimės kupinos akys, vos prieš akimirką buvusios rusvos spalvos, dabar silpnai švytėjo rubino raudoniu, netgi nekrentant jokiai papildomai šviesai. Ir iš tų raudonų garbanų kyšojo du nedideli, vos riesti ragai, įsitaisę šiek tiek aukščiau virš smilkinių.
Kažkas labai... labai... LABAI pavėlavo į užgavėnių karnavalą?..
Lukai už nugaros sukrutėjusi uodega panašias mintis akimirksniu pavertė niekais – juoda, piršto storumo, beveik pusantro metro ilgio ir nepasiduodanti visuotiniams traukos dėsniams. Negana to – nervingai besiraizganti kuo arčiau savininkės kūno, kad tik neužkliudytų ko nors pašalinio. Ji ir sulaikė vaikino žvilgsnį ilgiausiai.
Įkyrus pojūtis, kad su Luka kažkas negerai, pagaliau visai išnyko, lyg išsisklaidžius kerams.
* * *
„Dabar jis ims panikuoti! “ - stengėsi pradėti kvėpuoti mergina. - „Tuoj sukels tokį triukšmą, užsimiršęs apie aplinkinius... Jie visi taip daro! O tada stengiasi patikrinti, ar tai, ką regi, yra tikra ir numuša visus motinos apžavus dar labiau, atidengdami viską likusiems! O tada... O dieve! ”
- Vau... - tyliai pratarė Dominykas.
Luka giliai įkvėpė ir it žaibas spruko pro duris, vos išvengdama susidūrimo su dar vienu studentu. Panikos akimirką pamiršo net Juliją, kuri kaip tik artinosi, ketindama pranešti apie save rankos mostu.
Dominykas palydėjo akimis uodegos galą, ištikimai sekantį savo šeimininkę įmantraus šokio trajektorija. Kitomis aplinkybėmis jis galbūt būtų pasijuokęs iš panašaus vaizdo, tačiau dabar buvo pernelyg apstulbęs.
Stovėjo nekrutėdamas tol, kol pajuto ant peties svetimą ranką.
- Tu kokį velnią čia dirbi? - paklausė Julija nieko gero nežadančiu tonu.
Ji regėjo, kaip Luka spruko nuo Dominyko visa perbalusi, tačiau nežinojo priežasties. Tik įtarė, jog šis patinų klano atstovas jau bus kažkaip pasidarbavęs savo kibiomis, prakaituotomis rankomis. Lukos veidas dar niekad nebuvo toks išblyškęs ir Julijos motiniški instiktai kuždėjo padaryti šiam nesusipratusiam patinui ką nors bloga, kad tik Lukai paliktų gera.
Bet pirma išklausinės, o jau tada, nepatikėjusi nė vienu žodžiu, priplos. Elementarus mandagumas.
Domas lėtai grįžtelėjo, vis dar regėdamas prieš save raguotos bei uodeguotos Lukos viziją.
- Ką?..
- Ausis krapštyk! - sušnypštė mergina. - Klausiu, ką Lukai padarei! Tau patinka merginas graibyti, taip? Rankų kišenėse nenulaikai?!
Dominykas net ne iš karto pažino agresyviąją raudonplaukės palydovę. O atpažinęs bei pagaliau supratęs, ko iš jo norima, papurtė galvą:
- Nedariau jai nieko, nerėk...
- Ne, man taip neatrodo! - neketino liautis Julija, apimta įkarščio. - Žinai į ką panašu buvo? Į tai, kad tau panižo tarp kojų ir tu pradėjai mąstyti visai ne ta galva, kuria derėtų! Pasivaidenk šalia jos dar kartą ir tavo apatinės smegenys susipažins su mano ke...
- Ei! - palinko prie Julijos Domas, nutverdamas šią už riešo bei pagaliau priversdamas užsičiaupti. - Aš NIEKO jai nepadariau, aišku?
Kelias sekundes abu galynėjosi žvilgsniais.
- Net nemėgink artintis prie Lukos! - galop supurkštė mergina, grubiai stumtelėdama vaikiną į šalį. Išvadavusi savo ranką, nuskubėjo link durų vildamasi, jog raudonplaukė nesumąstys visos kaltės suversti ant jos pečių. Antraip tas studentas kentės rimtas kančias, dievaži!
* * *
Įsitempusi bei nusiteikusi atremti griūvantį dangų, Luka ne iš karto suvokė, jog geriausia draugė stengiasi jai kažką paaiškinti. Ne Julija dabar jai buvo svarbi. Be to, kaži ar ilgai ji liktų tokia draugiška ir rūpestinga, jei pamatytų tai, ką tas vaikinas pamatė. Kad jos net negalima laikyti normaliu žmogumi. Vos tik studentas ims skleisti gandus ir persekioti iš paskos, ramios dienos bus bematant baigtos, prasidės tikrų tikriausia raganų medžioklė...
- Luka, tu mane iš viso girdi? - Julija drįso žengti šiek tiek arčiau nei paprastai drįsdavo, išvydusi klaidžiojantį tuščią draugės žvilgsnį.
- Ne... neliesk! - pagaliau suregavo raudonplaukė, atkišdama abu delnus.
- Ramiau, nesiruošiu liesti! Tu bent girdėjai, ką tau sakiau?
- Ką?..
Luka dirstelėjo apvaliomis akimis, peikėdamasi iš paniškų minčių.
Tik dabar susivokė bestovinti toje pačioje stotelėje, belaukianti autobuso. Ir kad Julija jau seniausiai ją pasivijusi, stengiasi iškoneveikti ją palietusį studentą ir tuo pačiu atsiprašyti, jog nesuspėjo.
Luka apsidairė. Be jos ir Julijos, stotelėje stoviniavo dar keli studentai. Dvi merginos ir penki vaikinai. Nė vienas nesižvalgė į jos pusę, nesistengė įžiūrėti uodegos ar ragų, apie kuriuos jau turėjo pasklisti gandai. Niekas nemėgino patikrinti, ar tai tiesa.
- Dėl dievo, tark gi tu bent vieną žodį, - atsiduso Julija. - Bent užuominą, kad turėčiau priežastį jį priploti! Tu gi žinai, kad turiu kung-fu juodą diržą, aš tikrai galiu.
- Jis... nieko tau nepasakė? - tyliai paklausė mergina.
- Pasakė, - pavartė akis Julija. - Mėgino mane įtikinti, jog yra nekaltas, štai ką jis pasakė! Pažadėjau, kad kitą kartą jo kiaušai susipažins su mano koja, jei pakartos savo fokusus. Nesijaudink, Luka, aš jį įdėmiai stebiu.
Mergina jau norėjo lengviau atsikvėpti, kai pastebėjo, jog Julija žiūri jai per petį kažkur už nugaros, įtariai primerkusi akis.
- Tu stebi... - ji grįžtelėjo atgal ir sulaikė kvapą.
Dominykas stovėjo atsirėmęs į gatvės apšvietimo stulpą per trigubai pagarbų atstumą ir laukė savojo autobuso, vis nužvelgdamas Luką nuo ragų iki uodegos galiuko.
* * *
Jei pirmą kartą tie netikėti priedai prie raudonplaukės atrodė lyg iš sapno, dabar Dominykas nusprendė, jog sapno esama labai jau įtikinančio.
Ragai vis dar niekur neišnyko. Uodega vis dar buvo savo vietoje ir elgėsi kaip visos normalios uodegos – vizgėjo.
Buvo aišku, jog Luka pasąmoningai stengiasi išlaikyti ją kuo arčiau savęs. Išlindusi iš po marškinėlių apačios, uodega itin staigiai rietėsi į viršų ir dailiu lanku glaudėsi savininkei prie nugaros, galu siekdama viršugalvį. Retsykiais ji vis vikstelėdavo į kurią nors pusę, tikriausiai atspindėdama merginos nuotaikas.
O kai Julija kažką pasakė draugei bei pervėrė vaikiną nuožmiu žvilgsniu, uodega nervingai pamėgino pasislėpti, nulinkdama žemyn bei apsivydama Lukos koją.
Mergina grįžtelėjo atgal ir judviejų žvilgsniai susitiko.
Domui keisčiausia atrodė tai, jog visi kiti visiškai nekreipė dėmesio. Buvo akivaizdu, jog jie paprasčiausiai nematė to, ką mato jis. Vaikinas nebuvo tikras tik dėl Julijos – kuriai kompanijai ji iš tiesų priklausė? Ar ir ant jos galvos dygo ragai, užmaskuoti nuo aplinkinio pasaulio? Jei taip – ką tos dvi merginos dabar galvoja, stebėdamos jį?
Kad Julija planavo nelabus dalykus, suprasti didelės išminties neprireikė. O štai Lukos raudonai žibančiose akyse jis regėjo tikrų tikriausią paniką, kuri ne itin derinosi su merginos velniška išvaizda ir visomis turimomis mitologijos žiniomis. Velniai juk žmonių nesibaimina, taip?..
- Klausyk, gal tau akis išbadyti? - galop pasiūlė Julija, akivaizdžiai suerzinta Dominyko spoksojimo.
- Juli, ne... nereikia, nepradėk! - atsisuko į draugę Luka.
- Man atrodo, jis nesuprato, ką jam sakiau, - karščiavosi juodaplaukė. - Spėju, tokiems kaip jis dašunta tik gerai sutrenkus galvą!..
- Julija!..
Ši net stryktelėjo, pajutusi Lukos gniaužtus aplink riešą. Toks prisilietimas buvo pirmas per visą judviejų draugystę. Kitomis aplinkybėmis Julija būtų neišpasakytai apsidžiaugusi. Dabar ji norėjo, kad Luka pagaliau liautųsi panikavusi.
- Nežinau, ką jis tau tokio padarė, bet patikėk manim, Luka. Tokie kaip jis pradeda bijoti tik gavę į snukį, - sušnabždėjo. - Aš jį jau tris kartus perspėjau, o vis tiek akių nuo tavęs nenuleidžia! Man atrodo, jis rimtai nesveikas.
Luka trumpam užmerkė akis, vos sutramdydama beišsprūstančią dejonę. Na ir paniava! Vienas negali liautis spoksojęs, nes mato daugiau nei derėtų. O antra pasiruošusi eiti į karą, nes iš viso nieko nemato. Ir kol kas dangus dar vis savo vietoje, dar nekrenta ant galvos. Kad ir ką tas studentas galvoja žiūrėdamas į ją, kažkodėl neskuba kelti visko į viešumą.
Gal jis jos visai nebijo?
Luka vėl grįžtelėjo į Dominyką, mėgindama nustatyti ką nors iš šio povyzos bei veido.
- Neprovokuok tu jo! - sušnabždėjo Julija, trūktelėdama draugę į save. Pati laikė suėmusi raudonplaukės ranką lyg tikėdamasi, jog šis menkas kontaktas kaip nors įsigers į keistuolės sąmonę ir vėliau galbūt net taps visai įprastu. Svarbiausia neįsijausti ir nepadauginti. Šiandien palaikys už rankos. O jau kitą kartą gal nebesibaidys taip smarkiai.
Julijos nusivylimui, Luka atsargiai išvadavo savo ranką, tarsi tik dabar pastebėjusi ir atsitraukė per pusę žingsnelio atgal.
- Jis vis dar žiūri?
- Taip, žiūri, - atsiduso mergina, tūžmingai nudelbdama stulpą ramstantį vaikiną.
- Juli... kaip manai, ar jis... jis atrodo išsigandęs?
- Ne, bet turėtų! Aš jam rimtai kojas išsukiosiu, jei rytoj pamatysiu kur nors šalia...
- Liaukis! - Luka kilstelėjo delnus, tačiau dar kartą prie draugės neprisilietė. - Bent trumpam, gerai? Gal jis atrodo kaip nors pasišlykštėjęs, ar... panašiai?
- Ką?.. - nustebusi Julija suraukė kaktą. - Žinai, jei tau taip įdomus jo veidas, aš pasakysiu, ką matau. Jis panašus į žudiką maniaką iš serialo „Deksteris“. Na tokį, kuriam trūksta kelių šaibų ir kuris nežino tam tikrų savaime suprantamų dalykų. Pavyzdžiui, kad spoksoti į merginos užpakalį ilgiau kaip tris sekundes yra siaubingai nemandagu. Ir į kurio akis pažiūrėjus tampa aišku, kad jis planuoja tau kažką labai šlykštaus. Lažinuosi, jo spintoje surastume keletą visai šviežių lavonų...
Luka nežinojo, ar jai vertėtų juoktis, ar verkti. Visoje šioje situacijoje keistas buvo tik vienas faktas – vaikinas jos iš tiesų nebijojo ir nesišlykštėjo ja.
Prisiminusi ji kilstelėjo nosį ir lėtai bei giliai įtraukė orą, sulaukusi menko vėjo gūsio iš užnugario. Užuodė Dominyką pernelyg aiškiai. Tame kvape nebuvo jokio baimės ženklo, kurį būtų atskyrusi. Tikrai, keista...
- Tu ką, jį dar ir uostai?! - pastebėjo Julija.
Luka pagalvojo, ar verta atskleisti draugei, jog tai tas pats kvapas, nedavęs jai ramybės universitete. Nenorėjo provokuoti dar aršesnių reakcijų.
- Tik nesakyk, kad tai tas pats stebėtojas, kurį tareisi užuodusi prie auditorijos, - pati susigaudė juodaplaukė.
- Ką?.. Ne, Juli, visai ne! Neprisigalvok ko nereikia!
- Aš tik svarstau. Jei tai tas pats tipas, visa situacija yra kur kas rimtesnė, nemanai? Tavo vietoje, aš rimtai perlaužčiau jam kokį šonkaulį, ar koją... kad ramiau būtų... A, velniai nematė, jis jau sulaukė savo autobuso.
Luka tučtuojau atsisuko. Žiūrėjo, kaip Dominykas nesidairydamas lipa į autobusą, pažymėtą penktuoju numeriu. Kaip apsisukęs įsitaiso prie lango ir dirsteli į ją vos akimirkai. Netrukus durys užsivėrė ir pustuštis autobusas nutolo gatve.
Mergina žvilgtelėjo į stotelės pusę, jausdamasi šiek tiek siurrealistiškai. Studentai vis dar nekreipė į ją dėmesio. Raganų medžioklė taip ir neprasidėjo.
- Ačiū Dievui... - iškvėpė ji.
- Mhm, - burbtelėjo Julija. - Panašu, jog šonkaulius ir kojas laužysim rytoj.
* * *
Dominykas išdidino telefono ekrane neryškią nuotrauką, kurią suspėjo padaryti pro autobuso lango kraštelį. Idėja kilo pernelyg netikėtai, vos suspėjo pasiruošti. Pats lango stiklas kraštuose nebuvo itin švarus. Lukos atvaizdas gavosi išplaukęs, tačiau ryškumo pakako įžiūrėti du akivaizdžius trūkumus – ragų ir uodegos ten nebuvo.
Reiškia, toji mergiotė vaizdo kameroms ir fotoaparatams atrodo lyg paprastas žmogus? Kaip taip iš viso įmanoma? Asimušanti šviesa nevengia jo akies, tačiau baidosi linzių ir šviesai jautrių matricų. Labai jau išrankūs tie fotonai.
Ir ką jam dabar daryti su tokia informacija? Akivaizdu, jog Luka yra persigandusi ir pasimetusi, greičiausiai nerimauja, jog jis tas žinias panaudos. Galbūt kažkas panašaus jau įvyko praeityje – tai paaiškintų, kodėl ji taip baidosi svetimo prisilietimo.
Bet visgi – žmonių besibaidantis velnias? Kas per pokštas? Čia jis pats turėtų kraustytis iš proto, ką tik suvokęs tokių padarų egzistenciją. Sulaikė tik faktas, jog „naujoji“ Luka jam atrodė labiau egzotiška nei kraupi. Net ir nepaisant raudonai žibančių akių. Kas galėtų kaltinti, jog jis taip ir nepajėgė atitraukti nuo jos žvilgsnio?
Kaip bežiūrėk, tos akys ir ta uodega išties intriguojančios.
* * *
Pernelyg garsiai trinktelėjus durims, į Luką atsisuko visa vakarienei susirinkusi šeima. Ši nesidairydama nuspyrė batus ir nuskubėjo link laiptų. Lipo iš karto per dvi pakopas, skubėdama pradingti savo kambaryje.
- Tai gal bent pasisveikinsi? - neišlaikė Tomas.
Jam atsakė tik garsus šnopavimas nuo laiptų viršaus. Netrukus trinktelėjo dar vienerios durys. Tomas dirstelėjo į motiną, tada į tėvą, kuris savo ruožtu susižvalgė su žmona, šiek tiek apsiniaukdamas.
- Kažkas blogo atsitiko, - tyliai pratarė Lilija, nuleisdama šakutę į lėkštę ir siekdama servetėlės. - Jos apsauginiai kerai pažeisti.
Dabar ir Tomas padėjo šakutę, pajutęs pasikeitusią atmosferą. Numušti motinos kerai niekada nebuvo geras ženklas jų šeimoje.
- Aš pasikalbėsiu... - vyras jau ketino kilti nuo stalo, bet Lilija papurtė galvą, paliesdama delnu jo ranką.
- Ne, lik čia.
- Kodėl? Manai, aš negaliu normaliai ir atsakingai pabendrauti su savo dukra, kai jai to labiausiai reikia?
- Judu puikiai bendraujate, brangusis. Net namo sienos dreba. Bet dabar jos kambaryje reikia bent vieno šalto proto. Aš per ilgai atidėliojau TĄ pokalbį. Todėl lik čia.
Lilijai pasitraukus, vyras grįžtelėjo į sūnų:
- Aš juk normaliai su jumis bendrauju, taip?
- Nemanau, kad tame esmė, - kiek pagalvojęs pratarė Tomas. - Tu vedei raganą, todėl tiesiog susitaikyk.
* * *
Luka ratais zulino kilimą, kai išgirdo tylų beldimą. Šį kartą motina nelaukė jos leidimo – pravėrė duris nedelsiant ir žengė artyn. Mergina nė nepajuto, kaip apsikabino ją, apsipildama nervingomis ašaromis.
- Tave palietė, - perbraukė dukters plaukus Lilija, tyrinėdama tik jai vienai regimą raštą, dengiantį merginos aurą.
- Taip...
- Ar iš tiesų viskas taip blogai?
- Aš ne... aš nežinau!
Motina atsargiai pasodino Luką ant lovos krašto ir atsisėdo šalia, nepaleisdama jos rankos.
- Papasakosi?
Laisvąja ranka nubraukusi ašaras, mergina truputį patylėjo, mėgindama sudėlioti žodžius į vietas. Šis atvejis gerokai skyrėsi nuo iki šiol buvusiųjų, ji net pati nežinojo, ar iš tiesų viskas taip blogai. Kuomet Julija pylė pažadus apsaugoti ją nuo visų blogybių, Luka lyg ir pasijuto geriau. Tačiau joms pakeliui išsiskyrus, visos abejonės ir baimės sugrįžo.
Lilija tylėdama išklausė visą istoriją, nepaliaudama glostyti dukters plaukus. Šiai nutilus, kelias akimirkas galvojo primerkusi akis.
- Kai jis į tave žiūrėjo, - pratarė pagaliau, - ar iš tiesų toks jau išsigandęs buvo?
- Nežinau... - Luka prikando lūpą prisiminusi kvapą, tada neryžtingai papurtė galvą. - Ne, nebuvo.
- Paskutinį kartą tave pamatė, kai tau buvo trylika, - priminė Lilija. - Jūs dar vaikai tada buvote. Nenuostabu, jog kiti vaikai tavęs išsigando. Tačiau dabar tu tarp suaugusių. Nebegali tikėtis tokių pačių reakcijų.
- Ne, bet... jeigu jis manęs nebijo, ko man iš jo tikėtis?
- Geras klausimas, - sumurmėjo Lilija, nukreipdama žvilgsnį į šalį. Ji pati turėjo ne itin malonių prisiminimų, kai pašaliniai tapo jos raganavimų liudininkais. Ir nors raganos niekuo nesiskyrė nuo normalių žmonių, tai menkai saugojo nuo pastarųjų kvailumo. Jei liudininkas nesukeldavo bangų dėl jos egzistencijos, kita blogybė, dažnai netgi didesnė už pirmąją, buvo pats paprasčiausias šantažas.
Lilija neįsivaizdavo, ar kas nors sugebėtų ją šantažuoti dabar, tačiau kadaise ir ji buvo nepatyrusi bei lengvai pažeidžiama. Pakako vos vieno šantažuotojo, kad atmintyje liktų labai bjaurūs randai. Ji visai netroško panašios patirties savo dukteriai.
- Blogiausiu atveju, - atsiduso, - jis gali paprašyti ko nors... mainais už tavo paslapties išsaugojimą. Tokiu atveju atsimink viena – šantažuojantys NIEKADA netęsi savo pažadų. Vos tik jam ką nors duosi, jis greičiausiai įsigeis daugiau. Ir dar daugiau, ir taip be galo. Ir kiekvieną kartą, kai tik jam nusileisi, jis perpras tave vis geriau. Kiekvieną kartą sugebės palaužti vis lengviau. Todėl geriausia tokiam nenusileisti jau nuo pat pradžių. Nepaklusk nė vienam grasinimui, Luka. Neatskleisk jokių detalių apie save ir neįdėk į jo rankas dar didesnio ginklo. Supratai?
Mergina neužtikrintai palinksėjo, regėdama keistą ugnelę motinos akyse.
- Net jei pagrasins, jog palies mane prie visų?
- Mano kerai ne tokie silpni, kad išnyktų nuo poros prisilietimų. Vieną kartą palietęs jis tik pats pamatys tavo tikrąją išvaizdą. Kad ją pamatytų visi kiti, reikia šio to daugiau nei vien brūkštelėjimo per galvą. Jis turėtų sukelti tikrai nemažą triukšmą, pažeisti žmonių tikėjimą tuo, ką jie regi. Tai nėra taip paprasta, kaip tau atrodo. Juk ir pati vietoje nestovėtum, jei kas nors imtų taip elgtis?
- N... ne.
- Matai?
Lilija nubraukė pirštais Lukos garbanas ir nusišypsojo:
- Tačiau taip gali ir visai nenutikti. Kaip jau sakiau, tai vienas iš blogiausių atvejų.
- Jų gali būti ir daugiau?
- Yra dar vienas... ypač nemalonių žmonių tipas... - Lilijos balse galėjai pajusti arkties speigą. - Religiniai fanatikai. Tačiau šiuo atveju tau labiau pasisekė. Prieš trisdešimt metų tokių buvo nemažai ir jaunimo tarpe, dabar gi visi arba tik vaizduoja religingus, arba visai nekreipia dėmesio.
- Manai, mane gali pamėginti užmušti?.. - sumurmėjo Luka.
- Ne. Nemanau. Tai būtų neįsivaizduojamas atvejis, - papurtė galvą motina. - Tokie šansai ne ką didesni nei bet kurio kito žmogaus.
- Bet aš ne žmogus...
- Liaukis.
- Rimtai, mam, pati pažiūrėk! - pašoko Luka degančiomis akimis, švytuodama uodega į visas puses. Sugriebusi uodegos galu pieštukinę nuo stalo, švystelėjo ją per visą kambarį, nubarstydama grindis rašikliais, pieštukais bei trintukais. - Per kurią vietą aš tau žmogus?! Gal per šią?
Sugriebusi abiem rankomis už ragų, pamėgino jų tvirtumą, besistengdama išrauti iš savo kaukolės.
O po akimirkos paspringo ašaromis, pajutusi tvirtai apkabinančias motinos rankas.
- Man reikėjo pasikalbėti su tavimi apie tai dar tada, kai tave draugai paliko paskutinį kartą, - tyliai pasakė moteris. - Vis atidėliojau, laukdama, kol būsi labiau subrendusi. Maniau, blogiausi žmonijos laikai jau praėjo, galėsiu duoti tau daugiau laiko nerūpestingai vaikystei, nei turėjau pati.
- Tu neturėjai nei ragų, nei... - sušniurkštė Luka.
- Ne. Bet mūsų giminė visada pasižymėjo labai dailiomis merginomis. Visos protingos, visos savimi besididžiuojančios. Visos raganos. Vargu ar gelbėjo prieš pavyduolius, vienok...
Kai mane pirmą kartą nuvedė į bažnyčią, buvau gal septynerių. Kunigas pradėjo mišių pamokslą ir man vienintelei kažkodėl pasidarė labai juokinga – jau nebepamenu, ką tokio išgirdau jo kalboje. Tėvas, kuris neatsiklausęs mano mamos nuvedė mane tenai, tikėjosi, jog tapsiu dora krikščione – kaip ir visi iš JO giminės.
Lilija prikando lūpą, nesiliaudama glosčiusi Luką.
- Kunigas paliepė išvesti mane iš bažnyčios ir nebetrukdyti. Gerokai vėliau tėvas prisipažino, jog niekada gyvenime negirdėjo tokio nevaldomo kvatojimo, sukėlusio tiek daug apkalbų vietinėje bendruomenėje. Turbūt tada mano vaikystė ir užsibaigė – visi ėmė žiūrėti į mane panašiai kaip ir į motiną. Žinai, tavo senelė visada didžiavosi būdama ragana. Kunigai jos vengė it šėtonas kryžiaus.
- Taip, bet...
- Ir tu didžiuosies tuo, kas esi, - pertraukė Lilija. - Ateis toks laikas, pamatysi. Gal ne rytoj, bet ateis.
- Taip, BET! - šniurkštelėjo Luka. - Aš netgi nesugebu kerėti. Kokia aš tau ragana? Kuo man didžiuotis? Ragais ir uodega? Ar tuo, kad galėčiau susekti bet kurį padarą pagal jo kvapą? It koks šuva...
- Sakyk ką nori, bet tu esi MANO kraujo, o tai reiškia, jog bent viena giminės savybė tau jau garantuota, - vėl pamėgino pramušti dukros negatyvumą Lilija. - Tu esi labai daili mergina.
- Su ragais ir uodega!
- Niekai. - atšovė motina. - Paklausk savo tėvo. Jis didžiuojasi savo ragais ir savo uodega. Jei ne tie du, aš jį greičiausiai būčiau palaikiusi dar vienu šmikiu, besitaikančiu palįsti po mano sijonu!
Šniurkšt.
- ... tikrai? - nepatikėjo mergina.
- Tikrų tikriausiai. Ir tu žinai, kad tavo tėvas niekuo man nenusileidžia.
Luka porąsyk mirktelėjo, išmirksėdama užsilikusias ašaras.
- Bet... kodėl aš tada nieko nesugebu? Netgi Tomas moka apkerėti tuos, kurie numuša jo apsaugas. Kodėl man nieko neišeina?
- Nežinau, - atsiduso Lilija. - Bet patikėk, nuolat matau ženklus, jog vieną dieną tu tikrai sugebėsi. Bijau tik, kad atradusi savo dovaną, tą pačią akimirką iškrėsi ką nors tokio, dėl ko vėliau visos raganos turės apie ką papasakoti savo vaikams...
Lukos juokas buvo trumpas, tačiau to visiškai užteko. Lilija atsitraukė šiek tiek, vis dar nepaleisdama jos iš rankų.
- Jau geriau, matai? O dėl to vaikino nesijaudink – manau, aš galiu kartu su tavo tėvu sukurti vieną... priemonę, kuri tau pagelbės blogiausiu atveju.
- Priemonę? - sukluso mergina.
- Ji bus vienkartinė, - linktelėjo motina. - Ir neatitaisomo poveikio, todėl prieš panaudodama BŪTINAI įsitikink, jog kito kelio nėra. Tas burtas visiškai sudegins to vaikio atmintį iki pat tos akimirkos, kai jis išvydo šį pasaulį.