Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Luka atsargiai įslinko į virtuvę, ketindama pagriebti bet kokią vakarienę ir pranykti su ja į savo kambarį – nenorėjo tokiu metu susitikti nei tėvo, nei motinos, kuriems Tomas greičiausiai jau bus pačiulbėjęs apie įvykį. Po panašių nutikimų nuotaika ir taip  nekokia, pokalbiai su tėvais – ne patys maloniausi, net jeigu nė vienas iš jų neketindavo jai priekaištauti.
Tiesą sakant, priekaištauti jie nelabai turėjo dėl ko – juk ne pati kalta.

Kišenėje suzvimbus telefonui, Luka perskaitė Julijos žinutę su daugybe atsiprašymų ir neskubėdama išsiuntė saviškę, kad viskas jau gerai – ji savo namuose, blogi žmonės jos nepuola ir nesistengia užtapšnoti.

„Dėkui Dievui! Jaučiuosi tikrai kvailai pamiršusi, kad tu nekenti sausakimšų auto, “ - po kelių sekundžių suzvimbė nauja žinutė. Julija turėjo gebėjimą rinkti tekstą beveik šviesos greičiu. Arba visus atsakymus buvo pasiruošusi iš anksto, pagalvojo Luka, stverdama iš vaisių krepšio bananų kekę.
- Kitą kartą toks apsivožimas tau rimtai kainuos, - sumurmėjo mergina, rašydama atsakymą.

„Išankstinės įmokos priimamos? “ - vėl žaibo greičiu atpyškino Julijos atsakymas, papuoštas šypsenėle su iškištu liežuviu.
Mergina prikando lūpą, baksnodama telefono ekraną. Jau norėjo piktai rėžti, kad tik brolio dėka išvengė vizito į „kaboką“, tačiau laiku susigriebė. Julija nežinojo apie incidentą. Verčiau tegu taip ir lieka, antraip sekančios kelios valandos primins įnirtingą mūšį, kurio metu ji mėgins atlaikyti katastrofišką žinučių antplūdį. Luka nekentė susirašinėjimų telefonais. Vos tik apimta įkarščio Julija užliedavo ją pranešimais, vienintelė priemonė atsilaikyti būdavo kuo skubiau paskambinti jai.
Kalbėti apie įvykį nebuvo jokio ūpo.

„Einu ruoštis pirmadieniui. Susitiksim. “ - išsiuntė atsakymą.

„Tai dieviškoji neliečiamoji Luka atleidžia savo ištikimiausiai draugei už apsivožimą? “ Vėl šypsenėlė ir liežuvis.

„Čili šokoladas iš tavęs. “

„Jėzau, bet ir brangi tavo draugystė! “

„Tada 2/3 čili šokolado. “

„... kodėl man atrodo, kad tu pasiimsi visą? “

„Tu jo nemėgsti, “ šyptelėjo Luka.

Ji sustingo prie laiptų, ūmai perverta nemalonaus šaltuko, sklindančio delnais, alkūnėmis bei pečiais iki kaklo, kur net atlaisvinta marškinių apykaklė ėmė šiek tiek dusinti. Luka nevalingai dirstelėjo į koridoriaus tolimąjį galą, kur šešėliuose rudavo masyvios durys.
Telefonas suzvimbė atkeliavus dar vienai žinutei, tačiau mergina tebežiūrėjo sustingusi, išsiplėtusiomis šnervėmis uosdama orą. Viena ausimi išgirdo prislopintą Tomo balsą, tačiau suprasti žodžių nebuvo įmanoma. Jos brolis greičiausiai kalbėjosi su tėvu. Turbūt jau papasakojo, ko jam teko griebtis seserį iš stoties vaduojant.

Ir tėvas nebuvo labai patenkintas tai išgirdęs.

Įveikusi sąstingį, Luka užbėgo laiptais aukštyn, nekantraudama atsidurti savo kambaryje. Jos delne vėl suvibravo telefonas, tačiau tik nugara užrėmusi duris ji drįso žvilgtelėti į ekraną ir atsakyti į nereikšmingas Julijos žinutes.
Nemalonus pojūtis pamažu traukėsi, o netrukus ir visai išnyko, tarsi kažkas būtų giliai atsidusęs ir išleidęs lauk visas blogas emocijas. Palūkėjusi dar kelias sekundes, ji pati prisiminė, jog reiktų pradėti kvėpuoti.

Mergina nusviedė telefoną ant lovos, prasegė dar porą sagų ir nusitraukė marškinius per galvą. Netrukus ant žemės į beformę krūvą nuslydo džinsai ir liemenėlė. Ištraukusi iš spintos gerokai per didelius, nuo laiko papilkėjusius marškinėlius, įsirangė į juos ir garsiai atsiduso patenkinta. Pasišokinėdama nutraukė nuo pėdų kojines ir nesidairydama nusviedė jas per petį.
Jau geriau.

Įjungė kompiuterį, tada siektelėjo šalia stovinčio juodo radijo, kuris iki šiol rodė laiką. Vos tik kambarį užliejo muzika, melsvame ekrane pasirodė pasirinktos stoties dažnis.

Visai neseniai aptiktas dažnis. Tą vakarą, visą savo dėmesį sutelkusi į kompiuterio ekraną, Luka atsainiu judesiu išvertė ant stalo puodelį kavos. Karštas gėrimas užliejo didžiąją dalį klaviatūros, užtrumpino jos matricą, aptaškė studijų užrašus ir radijo aparatą. Visa laimė, nepasiekė paties nešiojamo kompiuterio. Klaviatūrą teko skubiai atjungti, išardyti ir išplauti. Tuo pačiu iškrapštė visą trejų metų purvą – net pati nusistebėjo, ko ten rado. O bevalydama radijo aparatą netyčia persuko dažnių reguliatorių. Taip ir paliko, nes atrasta muzika pasirodė visai maloni ausiai.
Ir ne tik muzika. Vakarinės laidos vedėjo balsas nuteikė jaukiai, o ir žodžiai nepasirodė visiškai idiotiški, kokių prisiklausydavo RC laidų metu. Luka jautė silpnybę raminančiai skambantiems vyriškiems balsams.

Dar ji mėgo rašyti įvairias istorijas, kurias susvajodavo nuobodžių paskaitų metu. Iš pradžių talpino jas internete lietuviškai, o kai vieną vakarą aptiko anglakalbių kūrybinę svetainę, nusprendė išmėginti laimę kita kalba. Nuo to laiko prie lietuviškos prozos nebesugrįžo, nors retsykiais vis pasijusdavo išduodanti gimtąją kalbą.
Priežastis iš tiesų buvo labai paprasta – milžiniškas skaitytojų skaičiaus skirtumas.
Jos lietuviškai parašytus kūrinėlius internete apuostydavo vos vienas kitas, komentarų geriausiu atveju atsirasdavo vos pora. Luka iš pradžių krimtosi manydama, jog jos istorijos niekam tikusios, jei niekas į jas nekreipia dėmesio. Tačiau pats pirmasis darbas anglų kalba susilaukė tiek atsiliepimų, kad mergina visą vakarą nenusėdėjo ramiai, skaitydama kiekvieną komentarą po kelis kartus.
Ne visi jie buvo teigiami. Patį  kūrinį lankytojai irgi įvertino prastokai, tačiau tarp niurzgančių bei nepatenkintų skaitytojų atsirado keli, nepagailėję patarimų bei nurodę pačias pirmąsias jos klaidas (taip pat ir gramatines).
Luka pirmą kartą savo gyvenime pajuto nenugalimą norą rašyti daugiau, užkariauti visus tuos niurzgančius anonimus savo naujais darbais.
Antras darbas užgimė tiesiog per naktį. Visa laimė, tąsyk buvo savaitgalis, antraip būtų tekę traukti į paskaitas pajuodusiais paakiais. Nustačiusi žadintuvą, mergina išmiegojo keturias valandas, o atsikėlusi tuojau pat siektelėjo kompiuterio, jausdama nenugalimą norą „susileisti dar vieną komentarų dozę“.
Antras kūrinys skaitytojams irgi neįtiko, tačiau Lukos azarto tai nenumalšino. Iš kelių dešimčių palikusiųjų komentarus atsirado keli, kuriems merginos darbas pasirodė vertas dėmesio. Ir vėl atsirado keli, kurie nepagailėjo savo laiko išrankiodami paliktas klaidas.
Ką besakyti – noras rašyti toliau buvo milžiniškas.

Luka prisiminė savo pirmuosius darbus su šypsena. Tai buvo mergaitiškai sukurptos romantinės istorijos, kurių vyriška auditorija negalėjo pakęsti, o ir kelios skaitytojos prisiekinėjo, kad autorė kai kur gerokai persaldino. Prireikė poros metų savitam rašymo stiliui nušlifuoti. Luka net neįsivaizdavo, kiek laiko būtų prireikę lietuviško interneto padangėje, kur skaitytojai net nesugebėdavo įžiebti jai noro rašyti.
Nors retsykiais ji mintyse pakeiksnodavo save išduodanti gimtąją kalbą, prie ištakų grįžti netraukė.
Galų gale, angliškai dabar rašė žymiai geriau nei lietuviškai.

* * *

Niūniuodama įkandin radijo transliuojamai melodijai, Luka nužvelgė šios dienos rezultatus. Iš vakaro patalpinta penktoji kūrinio dalis jau buvo sulaukusi didelio dėmesio bei raginimų tęsti toliau. Ir dievaži – noras tęsti buvo tikrai didelis. Jau paskaitų metu mergina buvo sugalvojusi, ką jos literatūrinė herojė nuveiks kitame skyriuje ir kaip viską teks pateikti kūrinio gerbėjams, kad šie neužmigtų po kelių sakinių.
Ji nebesėdėjo prie savo kūrinių naktimis – dabar jau nebegalėjo užbaigti pasakojimo, ar jo skyriaus per tokį trumpą laiką. Reikėjo mažiausiai valandos ištaisyti klaidoms, dar poros valandų – stiliui koreguoti. O tarp rašymo ir redagavimo reikėjo ilgos pertraukos, todėl Luka išdalindavo darbus dviems dienoms. Vieną vakarą rašydavo, kitą – taisydavo klaidas bei talpindavo darbą. Trečią bei ketvirtą vakarą džiaugdavosi derliumi, svajodavo į priekį bei įnirtingai ginčydavosi su skaitytojais, kurie visados turėjo savo nuomonę, kaip jos kūriniai privalo tęstis ar užsibaigti.

Vos pradėjusi rašyti atsakymą į vieną iš komentarų, Luka išgirdo lengvus žingsnius anapus durų, o netrukus - ir tylų, neįkyrų beldimą. Mergina dirstelėjo į duris, kilstelėdama smakrą aukščiau bei uosdama orą. Darė tai labiau iš įpročio, nes vien iš garso atpažino savo motiną, šiek tiek vėliau nei įprastai grįžusią iš darbo. Vos juntamas citrusinio dušo gelio bei cinamono kvapas tik patvirtino.
Mergina užvėrė kompiuterio ekraną ir pakilo atrakinti durų.

Lilija dar nebuvo persirengusi po darbo ir Luka spėliojo, jog šis vizitas greičiausiai bus Tomo palaido liežuvio pasekmė. Informavęs tėvą apie šios dienos žygdarbius, brolis greičiausiai pasimėgaudamas (ir su atitinkama broliškos pašaipos doze) viską  pakartojo motinai, kad vėliau Luka sulauktų privalomo vakarinio pokalbio su kurio nors gimdytoju.
Mergina netgi apsidžiaugė, jog atėjo būtent mama. Savo tėvą ji mylėjo, tačiau pokalbiai su juo retai baigdavosi teigiama gaida. Abu jie buvo pernelyg dideli karštakošiai.

Pašalinis žmogus Liliją iš pirmo žvilgsnio greičiausiai būtų palaikęs gerokai vyresne Lukos seserimi. Būdama keturiasdešimt septynerių, moteris atrodė itin jauna, tarsi įpusėjusi trečią dešimtį. Įspūdį gerokai sustiprino tokie pat raudoni, laiko nepaliesti plaukai, lengvomis bangomis siekiantys pečius. Tačiau tik Tomas paveldėjo pilkas motinos akis. Lukos akių spalva žmones paprastai nuteikdavo nejaukiai, ypač kai ryškesnėje šviesoje gintaro rusvumas suspindėdavo rubino raudoniu, paveldėtu iš tėvo.
Lilija taip pat buvo vos žemesnė už savo dukterį, jos oda – šiek tiek tamsesnė, daugiau regėjusi saulės. Ir balsas, kurį išgirdę pašaliniai kaipmat suprasdavo, kad po ta išore slypi kur kas daugiau metų ir patirties betramdant ugningo charakterio vyrą.
Savo švelniu, šilkiniu balsu Lilija galėjo paglostyti širdį, arba priversti nuoširdžiai atgailauti už visas nuodėmes – net ir tas, kurių nė vienas nebūtų prisiminęs.

Tas balsas buvo įsigėręs į Lukos DNR nuo pat kūdikystės. Kiekvieną kartą, suirzusi po ginčo su tėvu ar broliu, ji traukdavo ieškoti mamos, kad ši visą jos pasaulį sutvarkytų kaip buvo.
Be to, Lilija buvo vienintelė, kuriai Luka leisdavo paliesti save net nesuabejojusi. Tokios besąlyginės privilegijos neturėjo net brolis su tėvu.

- Netrukdau? - paklausė motina, probrėkšmiais nužvelgdama kambarį.
Luka šypsodamasi papurtė galvą ir pasitraukė iš tarpdurio. Prisiminusi bet kaip išmėtytus rūbus prikando lūpą, tikėdamasi priekaištų, tačiau Lilija tik abejingai dirstelėjo į tą pusę ir atsisėdo į vienintelį supamąjį krėslą kambaryje, stebėdama kaip dukra atsargiai grįžta prie kompiuterio ir pritildo radiją.
- Kaip tau šiandien universitete sekėsi? - švelniai paklausė.
Mergina nervingai susijuokė:
- Labai toli šaudyt pradėjai, mama. Tomas tau viską jau papasakojo.
Lilija kilstelėjo antakį, trumpai šyptelėdama.
- Ant tavo rankų jo šampūno kvapas, kai plaukus jam taršei, - parodė Luka.
- Ir tai man turėtų sutrukdyti paklausti, kaip tau universitete sekasi?
- Amm... - mergina truputį paraudo. - Kaip visada man sekėsi... Gerai turbūt.
- Esi tikra?
- Taip! Nepaisant visko, ko Tomas tau prišnekėjo, man sekasi neblogai. Netgi turiu vieną draugę, dar vis tą pačią.
- Eik tu sau! - šyptelėjo plačiau Lilija, atsargiai uosdama savo delną. - Netgi tą pačią.
- Taip, dar nepabėgo, - prikando lūpą Luka, užbaigusi truputį liūdnesne gaida.
Motina šiek tiek surimtėjo, pajutusi pasikeitusią nuotaiką.
- Ji dar nežino?
Mergina papurtė galvą:
- Ir nesužinos, jei tik laikysis taisyklių.
- Tu jai ir taisykles jau nustatei?
- Kaip visada.

Lilija šyptelėjo puse lūpų, palinkdama į priekį ir panardindama pirštus į dukters plaukus. Pradėjusi lengvai taršyti, prodainiu sumurmėjo:
- O mano mažoji, taisyklėmis apsistačiusi dukrelė kartais nesusimąsto, jog būtent tos taisyklės ir vilioja visus timptelėti tave už garbanų, ką?
- Baik, - atsiduso mergina, tačiau nepajudino nė piršto, kad numuštų motinos ranką. Pernelyg malonus buvo jausmas. - Jie visi ir be taisyklių anksčiau ar vėliau prisiliečia. Dabar bent jau žino, jog man tai labai nepatinka. Kai kurie netgi gerbia mano norus.
- Mm... - Lilija vis dar naršė pirštais po Lukos garbanas. - Norėčiau tau ką nors patarti, bet pati nežinau, kas tau būtų geriau. Tikiuosi, tu bent su Tomu kalbiesi? Na, išskyrus tuos momentus, kai judu pešatės?
- Jis mano bėdų amžinai nespręs, - murmėjo mergina. - Žinau, kad pati turėčiau, bet aš ne tokia kaip jis... Kartais man atrodo, jog aš paprasčiausiai beviltiška.
Sulaikė kvapą pajutusi, kaip motinos pirštai sustingo plaukuose.
- Nedrįsk taip kalbėti, - tyliai pratarė Lilija, - nes dar rimtai įtikinsi tuo save.
- O gal aš seniai tuo tikiu...
- Nė velnio, - plaukus glostantys pirštai suspaudė kelias sruogas ir skaudžiai timptelėjo. - Tu romantiška ir užsisvajojusi iki plaukų pašaknių. Romantikai niekada nepraranda vilties.
Luka įtariai dirstelėjo iš padilbų. Lilija nusišypsojo jai ir patraukė ranką.

- Jei jau prabilom apie problemas, kas ten nutiko autobusų stotelėje?
- Tomas tau jau pasakojo...
- Taip, - pertraukė motina. - Apie žinutę ir kaip jis į peštynių sūkurį įvažiavo motociklu. Mane domina, kas iki to įvyko. Dėl tavęs vaikinai susipešė, taip?
- Nejuokauk, - atsiduso Luka.
- Aš ir nejuokauju. Kiekviena mama paslapčia džiaugtųsi, jei vyrai dėl jų dukrų karus keltų!

Luka vangiai šyptelėjo, tada trumpai nupasakojo valandos senumo įvykius, ypač pabrėždama tą dalį, kur Tomas savo šalmu nutrenkė niekuo dėtą Dominyką. Lilija išklausė nepertraukdama, o galų gale nusišypsojo, vėl siekdama dukters plaukų:
- O jei Tomas nebūtų atvažiavęs visai? Kas tada?
- Bet atvažiavo, - nuleido akis Luka.
- Taip. Šį kartą. Bet jei nebūtum jo prisikvietusi?
- Bet prisikviečiau! - nenusileido mergina, piktai dirstelėdama į motiną. Pajutusi nebylų kaltinimą Lilijos akyse, atsargiai iškvėpė. - Nežinau... Pirmą kartą į mane taip... bjauriai kažkas kreipėsi, net nežinojau, kaip turėčiau reaguoti. Jei būtų palietęs, net neįsivaizduoju...

Lilija atidžiai stebėjo, kaip Lukos pirštai nervingai susigniaužia į kumščius. Mintyse mergina jau buvo grįžusi atgal į stotelę ir vėl klausėsi, kaip ją bjauriais žodžiais kviečia važiuoti kartu. Kad ir kokias emocijas ji patyrė, ten kunkuliavo nemažai gniaužiamo pykčio. Kai Lukos akys akimirkai suspindo rubino raudoniu, Lilija mintyse padėkojo likimui, kad vaikis jos taip ir nepalietė. Kas žino, kokią žalą būtų padariusi ta vargiai bevaldoma ugnis?

Motinos pirštams vėl pradėjus judėti plaukuose, Luka mirktelėjo ir sugrįžo atgal į realybę.
- Nežinau, mama...
- Mhm, - linktelėjo Lilija. - Tokiu atveju nepamiršk padėkoti savo broliui. Jis paliko savo merginą vidury pasimatymo, kad suspėtų pas tave. Turbūt supranti, kad bėdos ištiktos seserys prie romantikos vargiai prisideda.
Luka žioptelėjo ir įsistebeilijo į Liliją apvaliomis, netikinčiomis akimis.
- Taigi, - linktelėjo mama. - Ne dėl niekų jis ant tavęs pyksta.
- Tai kodėl jis... Kodėl iš viso važiavo? - kaltai murmėjo Luka, nunarindama galvą.
- Jo žodžiais tariant, kad ir kokia beviltiška būtų jo sesuo, ji visgi išlieka seserimi, - švelniai nusišypsojo Lilija.
- Sakiau, kad esu beviltiška...
- Liaukis! - pirštai vėl žaismingai timptelėjo už plaukų. - Žmonėms patinka tavo rašomos istorijos. Tai reiškia, kad viltis vis dar yra.

Luka mirktelėjo porąsyk, kramtydama teiginį. Tada dirstelėjo į motiną, į kompiuterį ir vėl į motiną, jausdama, kaip veidas nevaldomai kaista bei rausta.
- Iš kur tu... tu... tu žinai, kad aš rašau?! - sutarškėjo.
- Liaukis. Kiekvieną mielą vakarą klavišų kalenimas kaip iš kulkosvaidžio. - motina užsimetė koją ant kojos, patogiau atsilošdama.
- Feisbukas ir tviteris! - pamėgino pridengti pėdsakus Luka, bet tik dabar motinos žodžiai iš tiesų pasiekė jos sąmonę. - Palauk... Žmonėms patinka... Tu skaitei?!
- Viską iki paskutinio žodelio, - išdainavo Lilija, supdamasi krėsle. - Tiesa, kai kurios scenos tam tikruose kūriniuose privertė susimąstyti, ar aš iš tiesų tave taip gerai pažįstu, bet...
- O dieve! - paslėpė veidą delnuose Luka, prisiminusi „tam tikras scenas“, kur jos personažai atsidavė natūralioms aistroms. Be jokios cenzūros.
- Tai jau tikrai, kad “o dieve”, - plačiai šypsojosi Lilija, koja spirdama į grindis ir supdamasi itin plačia amplitude. - Ir visa tai turint galvoje, kad tu net nebuvai nė viename pasimatyme.
- Tau reikia viską pamiršti! - sudejavo mergina, dirstelėdama pro tarpupirščius į motiną. - Tu net neturėjai viso to pamatyti! Aš... aš šiandien pat viską ištrinsiu!

Lilija juokdamasi šastelėjo iš krėslo ir tvirtai apsikabino Luką, neleisdama šios rankoms pasiekti kompiuterio.
- To tai nereikia, - pabučiavo į žandą, dešine veldama raudonus plaukus stipriau nei įprastai. - Tave už tai prakeiks pusė amerikiečių, o anglai atsisakys įsileisti į šalį per vasaros atostogas. O į Australiją bilietai per brangūs.
Dar vienas bučinys. Luka pasimuistė.
- Ir tu per daug gerai rašai, kad šitaip viską užbaigtum, - ramino išraudusią dukterį Lilija.
- Manai? - sukluso mergina.
- Mhm. Aš ne ekspertė literatūros klausimais, bet tavo kūriniai praskaidrino daugybę mano vakarų. O kartais ir nuobodžias popietes banke. Žinai, iš tavo tekstų nesunku pastebėti, kiek daug laimės patyrei pati juos rašydama. Todėl nedrįsk trinti.

Išraudusi Luka įsirausė veidu į motinos rankas.
- Net nežinau, ar begalėsiu rašyti viską kaip man norisi, kai žinau, jog mano mama visa tai skaitys, - suburbėjo.
- Jei nori, aš daugiau nesakysiu nė žodžio apie tavo kūrybą, - sumurkė Lilija. - Nebent pati paklausi. Nagi, nesislėpk. Tavo mama neturi labai daug progų paerzinti savo jaunėlę.
Luka šyptelėjo, dirstelėdama Lilijai į akis.
- Maniau, ten lietuviai iš viso nesilanko. Ir aš prisiregistravusi slapyvardžiu... Kaip tu iš viso atradai?
- Tu palikai savo kompiuterį atrakintą vieną vakarą, - pasakė motina. - Jei gerai pamenu, išskubėjai su Tomu į Sigos gimtadienį. Ir tą vakarą aš buvau smalsi. Turiu pripažinti, be galo nustebau atradusi, jog tu rašai anglų kalba.
- Nes daugiau skaito... - sumurmėjo mergina, galvodama apie tai, jog artimiausiu laiku reikės pasirūpinti papildoma kompiuterio apsauga.
- Mhm, aš panašiai ir pamaniau.
Luka ūmai krūptelėjo:
- O tėtis... jis irgi matė?
- Tavo tėvas skaito tik mokslinius straipsnius, - šiek tiek paniuro Lilija. - Ir aš pamaniau, kad jam neverta žinoti, kaip vakarais linksminasi jo dukra. Nebent pati norėsi jam pasakyti.
- Ačiū, ne!
Moteris susijuokė, atsitraukdama nuo merginos ir paleisdama jos pečius.
- Einu persirengti, o tu nepamiršk susitaikyti su savo broliu, jei norėsi jo pagalbos kitą kartą, - priminė.
- Gerai, - linktelėjo Luka, stebėdama, kaip motina praveria duris.
- Beje, - stabtelėjo ši, - kada turėčiau tikėtis tęsinio?
- Amm... Rytoj vakare?..
Lilija plačiai nusišypsojo.
- Gerai pasilinksmink berašydama. Ypač TAS vietas.
- Aš visai nesilinksminu! - vėl nuraudo Luka.
- Kurgi ne. Tau gi akivaizdžiai uodega vizga, - įkando motina prieš užverdama duris.

Mergina papūtė žandus, stengdamasi supykti ant ko nors tuščiame kambaryje, tačiau  buvo per vėlu. Nejaukiai pasimuistė, permesdama žvilgsniu neseniai žiūrėtą interneto puslapį. Niekaip negalėjo išmesti iš galvos savo brolio, kuris išskubėjo jai į pagalbą vidury pasimatymo. Kaži, ar tai buvo vienintelis pasimatymas, kurį ji nutraukė vos pajutusi svylančią uodegą?
O jei koks trečias iš eilės?
Ir kaip visa tai turėtų atrodyti merginai, kurią jis pakvietė? „Atleisk, bet turiu skubėti, sesuo ką tik parašė... “

Luka prikando lūpą ir dirstelėjo į duris, patyliukais svarstydama atsiprašymo bei susitaikymo strategijas, kur ji nesijaustų labai nusižeminusi prieš Tomą. Ir galbūt būdus, kaip ateityje išvengti visokių nesusipratusių skustagalvių, kviečiančių ją į kaboką.  
Tačiau tuo metu radijas išpypsėjo užsibaigusią valandą ir eterį užliejo neįkyri, ritminga muzika bei laidos vedėjo balsas, kurį išgirdusi mergina kaipmat pametė minties galą:

- Pagaliau sulaukėme aštuntos valandos vakaro ir su jumis sveikinuosi aš, Dominykas, vakarinės laidos „Garsų Jūra“ vedėjas. Jei klausotės ne pirmą kartą, tikriausiai jau žinote, kuo „Garsų Jūra“ skiriasi nuo visų kitų laidų, girdimų lietuviško radijo padangėje. Sekančias keturias valandas garantuoju jums rinktinius muzikos kūrinius iš viso pasaulio, kuriuose nenuskambės nė vienas vokalas. Kitaip tariant, atlikėjai neblaškys mūsų savo balsais, bet kalbės savo instrumentais. O būsimų trijų pertraukų metu susipažinsime su trimis skirtingomis grupėmis, kurios būtent tuo ir išgarsėjo muzikos pasaulyje – instrumentų kalba...

Luka apvaliomis akimis stebėjo kompiuterio ekraną, tačiau vargu ar suvokė bent vieną ten regimą žodį. Balso tembras, skambantis iš pigaus aparato, užkerėjo ją iki pat uodegos galiuko.   Laidos vedėjas neužsikirtinėjo ir neieškojo žodžių kišenėje. Galbūt jis juos iš anksto užsirašydavo ant lapelio? Velniop, koks skirtumas. Jei jis sugeba sukelti tokį efektą, tegu rašo kiek tik nori...

... pirmąjį laidos ketvirtį pradėsime su grupe „Stellar“ iš Suomijos. Jei jaučiate, kad jūsų gyvenime per daug chaoso bei ketinate nusiteikti ramesniam vakarui, neišjunkite savo radijo. Jei jus sudomins atliekamų kūrinių pavadinimai, juos paskelbsiu valandos pabaigoje. Taip pat juos galėsite matyti savo radijų ekranuose bei mūsų svetainėje rsgarsas. lt Beje, jūs jau girdite pirmąjį šio vakaro kūrinį. Tie patys „Stellar“. „Piece of your mind“.

Pamažu atsipeikėjusi, Luka susikoncentravo į monitorių nujausdama, jog vedėjo balso nebeišgirs mažiausiai pusvalandį. Visiškai pametusi minties galą, mergina ištrynė rašomą atsakymą bei ėmė rinkti tekstą iš naujo.

* * *

Pirmadienio rytą Domas jautėsi nusiteikęs karingai. Visą savaitgalį nepajėgęs išmesti iš galvos keistų penktadienio įvykių, jis stengėsi perkrimsti mįslę, kuri vis pasivaidendavo vienoje ar kitoje auditorijoje, erzindama jį savo raudonomis garbanomis. Domas jautėsi kaip mažas vaikas, įnirtingai ieškantis atsakymo į dar vieną „kodėl“.
Jam beveik nerūpėjo, kodėl Oskaras gavo šalmu į nosį. Bet kodėl jį patį patiesė? Nejau veidas kažkuo nepatiko? Gal jis pats į banditą panašus? Žiūrėjo į veidrodį iš ryto – lyg ir nepanašus. Net sesuo išmurmėjo pusryčių metu, kad viskas su jo „feisbuku“ gerai.
Tai kodėl tada?

Negana to, jis pirmą kartą atkreipė dėmesį, kaip stipriai Luka išsiskiria iš margos masės. Tereikėjo atplėšti akis nuo sąsiuvinių ir ji buvo ten, vieniša, pasislėpusi auditorijos kamputyje.
Ir ta mergiotė buvo keista.

Tiesą sakant, buvo sunku nusakyti, kas tiksliai su raudonplauke negerai, tačiau įkyrus jausmas neapleido Domo nuo pat tos akimirkos, kai užpelengavo ją vienoje iš auditorijų. O netrukus atrado, kad stebėti merginą paskaitų metu tampa beveik neįmanoma – Luka lyg tyčia rinkosi viršutinės suolų eilės kairįjį kraštą (kur laiptai vedė tiesiai link durų). Turėjai atsisukti atgal ir dar užversti galvą į viršų, kad galėtum ją pamatyti. Sėdėdama tame strateginiame taške mergina išvengdavo žemiau įsitaisiusiųjų žvilgsnių, likdama tik su tais keliais, kurie galėjo sau leisti dairytis į šalis nenusisukdami sprando. Trečios paskaitos metu Domas jau buvo įsitikinęs, kad tas taškas bet kurioje panašioje auditorijoje yra „rezervuotas“.

Kaip ir pora vietų šalia Lukos.
Dominykas netruko pastebėti jau anksčiau matytą juodaplaukę, taip nesėkmingai pametusią Luką praeitą penktadienį. Tos dvi be jokių abejonių sutarė, tačiau tai buvo keistoka draugystė. Ta kita mergina palikdavo tuščią vietą tarp savęs ir Lukos, kur abi sukraudavo savo krepšius. Galbūt tam, kad kas nors trečias tame tarpe neatsisėstų. O gal ir tam, kad juodaplaukė per klaidą arčiau nepasislinktų.
Kad ir kaip bežiūrėtum, Luka buvo kupina klaustukų.

- Ji žavinga, ar ne? - sušnabždėjo saldus, tylus balsas Domui į ausį.
Šis krūptelėjo, atsisukdamas į šėtoniškai besišypsantį Edgarą. Kitapus geriausiojo draugo palinkusi į priekį dantis blizgino Rita – jiedu be jokių abejonių linksminosi Dominyko sąskaita.
- Ką?..
- Tik nereikia – tu dairaisi į tą kampą nuo ankstyvo ryto, - pavartė akis Edis. - Ritukas tau net veidrodėlį siūlo, imsi?
- O kam man...
- Nosiai pasipudruot, - susijuokė mergina. - Kad neišsinarintum kaklo bežiūrėdamas, kam gi dar? Vojaristo priemonė numeris vienas.
Domas truputį nuraudo, mintyse keikdamas savo neatidumą.
- Ne, dėkui.
- Aš tavo vietoje tikrai imčiau, - sušnabždėjo draugas. - Kai paskaita prasidės, atsisukti atgal bus dar labiau gėda.
- Užsikišk, - nusišypsojo Domas, trindamas kaistančią ausį.
- Gerai. TAIGI, - surimtėjo Edgaras, - kas iš tiesų vyksta?

Supratęs, kad draugai geruoju jo ramybėje nepaliks, Dominykas trūktelėjo pečiais:
- Rimtai? Aš... ir pats dar gerai nežinau.
Rita kilstelėjo antakį, akivaizdžiai laukdama tęsinio. Vaikinas pakramtė apatinę lūpą abejodamas, ar verta išsipasakoti prieš pat paskaitą, tada dirstelėjo į ją ir ištiesė ranką:
- Įtikinai. Duok tą veidrodėlį.
Edgaras ir Rita susižvalgė abu ir išsišiepė it češyro katinai.

* * *

Po kelių minučių Dominykas jau stengėsi suvaldyti veidu plūstantį raudonį. Prakeiktas veidrodėlis iškrėtė bjaurią šunybę atspindėdamas auditorijos gale plieskiančias lempas tiesiai į Luką. Jam, kaip stebėtojui, toks papildomas apšvietimas gal ir nebūtų pakenkęs. Tačiau tada Luka kilstelėjo veidą, pastebėjusi netikėtą šviesų ir šešėlių žaismą.
Domas vos suspėjo delnu uždengti išdaviką taip ir nesupratęs, ar buvo pastebėtas, ar ne. Net negalėjo grįžtelėti atgal ir patikrinti nenorėdamas išsiduoti, todėl sėdėjo sustingęs ir svarstė, kada veidas liausis kaitęs. Pamėgino susitelkti į dėstytoją, tačiau kur kas lengviau pasirodė mintyse skaičiuoti šviesos atspindėjimo kampą, nei klausytis dėstomo dalyko. Mintyse išplūdo save, kad elgiasi lyg mažas vaikas. Ar it koks iškrypėlis, stebintis savo susižavėjimo objektą iš už gatvės apšvietimo stulpo.

Perkėlęs veidrodėlį į šešėlį vėl pamėgino aptikti merginą.

Laimei, Luka pernelyg nesusidomėjo atspindėtos šviesos šaltiniu. Sėdėdama savo kamputyje įdėmiai klausėsi dėstytojo ir kruopščiai konspektavo į storą sąsiuvinį. Per pagarbų atstumą įsitaisiusi Julija elgėsi lygiai taip pat.
Su mažu veidrodėliu buvo sunku įžiūrėti smulkmenas, tačiau vaikinas netruko pastebėti – Lukos atspindys atrodė kitoks, ypač lyginant su šalia įsitaisiusia Julija. Žinoma, abi merginos buvo skirtingos – viena raudonplaukė, kita juodaplaukė. Abi nevienodo ūgio, tad kas čia nuostabaus? Tačiau stebėdamas Juliją Domas keistojo pojūčio nepatyrė visai. Tik nukreipus veidrodėlį į Luką ūmai aplankydavo mintis, kad kažko tame vaizde... trūksta?
Vaikinas pamėgino įlysti giliau į save ir atpažinti pojūtį. Tikrai – kažko tame atspindyje trūksta. Akys neprašomos stengiasi aptikti paslėptus dalykus, tačiau niekaip neįstengia. Tada jis nejučia ima stengtis dar labiau, bet vis tiek – nieko. Lieka tik įkyriai šnabždantis balsas, kad ten turėtų būti dar kažkas.
Ir tas balsas visai nutyla, vos tik atspindžiuose sušmėžuoja Julija.

Dominykas pažvelgė į nepaliestą sąsiuvinį, stebėdamasis savo mažyčiu atradimu. Na gerai, praeitą naktį jis miegojo penkias valandas, gal dėl to dabar ima matyti tai, ko nėra? Gal Edgaras visgi teisus ir jam pats laikas sumažinti darbo krūvį? Gal ir ne sumažinti, tačiau bent jau galėtų žiūrėti į radijo laidas atlaidžiau, vakarais nekonspektuoti to, ką galėtų pasakyti eteryje. Nes jausmas toks, lyg pamažu artintųsi panelė Šizofrenija...

Dirstelėjęs į abu savo draugus išvydo lengvas šypsenas jų veiduose – šie du tai tikrai linksminosi jo sąskaita.
Domas atsiduso ir nusprendė palikti juodu ramybėje. Kol kas iš galvos niekaip neišėjo ką tik patirta optinė keistenybė ir jam labai norėjosi spjauti į paskaitą bei susitelkti kur kas įdomesnėms studijoms.
Deja, atsisukti atgal neišdrįso iki pat pabaigos.

* * *

- Suprantu, kad tai įdomus žaidimas, - pratarė Rita pertraukos metu, smalsiai stebėdama koridoriuje į vienintelį tikslą susitelkusį Dominyką, - bet šitaip tu gali pakliūti į tikrai rimtą bėdą. Net jeigu tai sudėtinga, tau vertėtų tiesiog susipažinti su ja.
- Manęs nedomina pažintis su pana, kuri akivaizdžiai turi problemų su galva, - sumurmėjo Domas, akimis sekdamas tolstančią raudoną šukuoseną. - Tu dar nematei jos brolio... Aš labai tikiuosi, kad tas su motociklu buvo jos brolis...
- Ji turi brolį? - kaipmat susidomėjo Rita. - Jis gražus?
- Nežinau, - Domas užsimetė kuprinę ant peties. - Man sunkoka įvertinti vyrišką grožį streso akimirką. Bet su jo galva irgi kažkas negerai. Matyt, šeimos genai.
- Jei tu šitaip sekiotum paskui mano seserį, greičiausiai ir aš padaryčiau kažką, dėl ko tu suabejotum mano galva, - pareiškė Rita. - Rimtai, susipažink su ja ir liaukis sekioti it šešėlis. Žmonės pagalvos, kad čia TAU su galva negerai.
- Geras argumentas, - šiek tiek pagalvojęs linktelėjo Dominykas. - Matyt turėčiau pasistengti nekristi į akis.
- Tu apskritai supranti, ką mėginu tau pasakyti?
- Gal. Man laikas. Susitiksim vėliau. Paskambink, jei paskaitos netyčia pasikeistų.
Domas stipriau sugniaužė kuprinės diržą ir įsimaišė į šurmuliuojančią studentų minią. Galbūt Lukos plaukų spalva ir buvo išskirtinė, tačiau net ir tokią buvo visai lengva pamesti koridorių prietemoje.

Po paskaitos stebėti merginą atrodė kur kas paprasčiau, tačiau paskaitos metu patirtas keistasis pojūtis dabar buvo susilpnėjęs iki minimumo. Luka žingsniavo koridoriumi lydima Julijos ir viskas su ja atrodė beveik gerai. Dominykui net ėmė atrodyti, jog pati sąmonė iškrėtė jam negerą pokštą ir kad pats metas liautis kvailioti, kol kas nors nepradėjo jo įtarinėti ir nepastatė į vietą. Be to, Luka pėdino į universiteto sparną, kuriame Dominykas neturėjo jokių reikalų. Vargu ar būtų įsimaišęs į kurią nors studentų grupę nesukėlęs įtarimo.

Jis jau apsisprendė sukti atgal, kai žvilgsnis užkliuvo už veidrodžių, kuriais buvo papuoštos dvi masyvios kolonos abipus laiptų aikštelės. Raudonplaukės atvaizdas šmėstelėjo viename iš jų visu ūgiu ir Dominykas vos nesustojo vietoje, pajutęs dilgsintį sprandą.
Užteko vos akimirkos kad nepaaiškinamas jausmas sugrįžtų visu stiprumu. Kažkas su ta mergiote buvo ne taip.
„Arba tiksliau – su jos atspindžiu“, pagalvojo Domas, traukdamasis kitiems studentams iš kelio. Jis sustojo prie pat veidrodžio, stengdamasis išlaikyti Lukos vaizdą jame, kiek tik leido nelemtas kampas.
Abi merginos artinosi prie posūkio ir netrukus pradingo už jo, tačiau tų kelių sekundžių visiškai užteko, kad vaikinas įsitikintų - keistasis pojūtis sustiprėdavo tik stebint Luką veidrodyje. Ir jo nebuvo įmanoma patirti stebint jokį kitą žmogų, kad ir kaip stengėsi.

Akimirką jis net susimąstė, ar nebus kaip nors įtikinęs savęs, kad toji raudonplaukė yra ypatinga? Gal čia visai ne atspindžio kaltė, o jo paties smegenų? Gal tas kvailas minkštimas jam nežinant ėmė ir įtikėjo, jog viena mergiotė yra kažkuo išskirtinė? Ir jei tai smegenys kaltos, tai...
- ... tikriausiai per smarkiai gavau į galvą, - prisiminė su nežymia neapykanta motociklo vairuotoją.
Domas nujautė, kad tąsyk įvyko menkas nesusipratimas, bet apie nepažįstamąjį gerai galvoti taip ir neprisivertė, kad ir kokiu kilniu tikslu jis ten atvažiavo.

Pasiekęs koridoriaus išsišakojimą jis stabtelėjo ir žvilgsniu surado tolstančią merginą. Matė, kaip Luka pasiekė vienos iš auditorijų duris ir sustojo truputį atokiau nuo kitų laukiančių studentų. Julija ištikimai lydėjo ją it kokia asmens sargybinė.

O netrukus  Dominykas pastebėjo ir dar porą veidų, kurių nė karto neregėjo savo lankomose paskaitose – Povilas ramstė užpakaliu palangę, pasinėręs į triukšmingą pokalbį su naujais savo draugais. Šalia jo sulinkęs į klaustuką siūbavo ilgšis, penktadienį Oskaro įprašytas į automobilį. Paties Oskaro niekur nesimatė ir Domas nejučia atsiduso lengviau.
Ilgšis buvo vardu Nojus. Anot sklandančių gandų, šis neretai ateidavo į paskaitas apsvaigęs nuo velniai žino kokių narkotinių medžiagų. Ūgiu gerokai pranokstantis Povilą, jis atrodė mažiausiai pavojingas – nejudrus, užsisvajojęs, nuolat palaimingai murksantis vienoje vietoje, kol kas nors nepajudina. Buvo neaišku, kuo Povilą sudomino tokio tipo draugija, bet Dominykas Povilo šiaip ar taip niekada nesuprato.

Apsireiškusi Luka akivaizdžiai pritraukė nemažai aplinkinių dėmesio, netgi Povilas pajuto, jog pašnekovų akys krypsta nuo jo kažkur į šalį. Netrukus jis ir pats grįžtelėjo, suerzintas dėmesio trūkumo. Ir kaipmat pakeitė laikyseną, atpažinęs raudonplaukę.

Dominykas neišgirdo žodžių, tačiau pastebėjo, kaip Julija žengia į tarpą tarp Lukos ir vaikino. Sprendžiant iš visų jų povyzų, Povilo reputacija nuo vidurinės laikų nepasitaisė nė per plauką. Pasikeitė tik iš paskos sekiojanti kompanija.

- Nojka, ble! - nuaidėjo koridoriumi nevaldomai garsus riksmas ir Dominykas įšalo vietoje, atpažinęs kartą jau girdėtą balsą.
Blogiausia buvo tai, jog sklido jis iš užnugario.
Nuleidęs galvą Domas skubiai žengė praeinančiam studentui už nugaros, tuojau pat persiorientuodamas link lango, kur stoviniavo grupelė studentų. Sklandžiu judesiu nutėškė savo kuprinę ant palangės, atsegdamas ją ir naršydamas to, ką „pamiršo“. Vylėsi, jog skustagalvis nepažino jo iš nugaros, antraip šioje vietoje tikrai taps karšta visom prasmėm.
- Nojka, einam! - vėl užkriokė Oskaras, jau gerokai arčiau.
Akies krašteliu Domas pastebėjo, kaip Nojus pamoja atsakydamas. Laimei, Povilas stebėjo siautėjantį Oskarą ir į jo pusę nesidairė. Pora merginų garsiai pareiškė pasipiktinimą ir tuojau pat buvo grubiai pasiųstos į rusiškai skambančią teritoriją.
- Neblogų egzempliorių čia turite, - pakomentavo Domas šaltu balsu, akimirkai dirstelėdamas į Oskaro pusę.
- Visiški pirmakursiai, - atsiduso šalia sieną ramstęs vaikinas, nervingai trindamas smakrą. - Antro kurso pradžioje tokie paprastai iškrenta... Verčiau jau iškristų.
- Jau turėjot panašių?
- Dėkui dievui, ne!
- Aišku. Laikykitės, - dėl akių ištraukęs iš kuprinės vieną iš sąsiuvinių, Domas atsainiai užsimetė ją ant peties ir pasuko atgal, stengdamasis nesusidurti su tais, kurie greitai iškrenta.

* * *

- Viskas gerai? - pastebėjo pasikeitusį Lukos veidą Julija. - Nesijaudink dėl to berno, jo intelektas it darželinuko, kuriam niekas sauskelnių nuo pat ryto nepakeitė. Vienas iš mano vyresniųjų brolių panašus, į vietą pastatyti tokį lengviau nei paprasta...
- Taip taip, žinoma, - pavartė akis Luka, šypsodamasi puse lūpų. - Tu mano didvyrė žibančiais šarvais, tik va pasipraktikuoti su autobusais reiktų.
- Tu man dabar tą autobusą kiekviena proga priminsi, taip?
- Kad tik atmintis vėl neapviltų, - linktelėjo raudonplaukė. - Ir man atrodo, jog mane kažkas stebi. Nuo pat ryto.
Julija dirstelėjo į Luką abejodama. Prikando lūpą, sulaikydama šypseną.
- Keista...
- Kas?
- Tave stebi, ar ne? - neišlaikiusi plačiai nusišypsojo Julija. Luka primerkė akis.
- Atsiprašau?
- Oi, tik nereikia tos grimasos. Rimtai – tave stebi? Ir tu tik dabar tą pastebėjai, būdama mergina? Universitete, kuriame vaikinų gerokai daugiau nei merginų?

Luka porąsyk mirktelėjo, svarstydama draugės žodžius, tada papurtė galvą:
- Ne ne... Aš ne apie tuos atsitiktinius... Nesuprask klaidingai. Tai visai kitoks pojūtis, tarsi... tarsi ore tvyrotų kažkoks silpnas kvapas, nuolat lydintis mane nuo pat ryto. Kvapas, kuris teoriškai turėtų išnykti atėjus į kitą paskaitą, tačiau kažkodėl įkyriai laikosi ore...
- Kvapas? - Julijos akys išsiplėtė, ji trumpai nusijuokė.
- Kas blogai su kvapais? - įsižeidė Luka.
- Nežinau. Pirmą kartą girdžiu, kad kas nors taip kalbėtų apie tuos, kurie stebi. Argi neturėtum jausti... nežinau – šaltuko nugaroje? Įkyraus balso pasąmonėje? Kažko labiau iš mistinės srities?
Luka trūktelėjo pečiais, nužvelgdama koridorių tiriančiu žvilgsniu. Dėl viso pikto  pauostė orą, lyg ketindama įsitikinti, jog pati neišsigalvojo.
Kvapas iš tiesų ten buvo. Siaubingai silpnas, veik ant fantazijų ribos. Tas, kurio šioje universiteto dalyje anksčiau niekada nebuvo, tačiau kurį jausdavo kitur. Tas pats kvapas tai susilpnėdavo, tai sustiprėdavo dienos bėgyje, tačiau ji niekada nesistengė aptikti jo šaltinio – neprireikė.
Bet dabar, kai suprato tą kvapą esant net ten, kur jo neturėjo būti, ji susidomėjo.

- Rimtai, užuodi kažką? - stebėjo draugę Julija, neslėpdama šypsenos.
- Sunku pasakyti, ypač kai kvėpuoji į mano pusę savo burnos skalavimo skysčiu ir džiovintų bananų pusryčiais, - atsikirto Luka. Ir tuojau pat susigriebė pasakiusi per daug, išvydusi apvalėjančias draugės akis.
- Palauk, tu RIMTAI užuodi, ką aš pusryčiams valgiau?
- Gal, - trūktelėjo pečiais, nekantraudama pakeisti temą į mažiau pavojingą. - Burnos skalavimo skystį tai tikrai.
Julija kilstelėjo delną prie lūpų ir iškvėpusi pauostė. Dar kartą iškvėpė. Dar kartą pauostė.
- Nieko neužuodžiu. Gal tavo uoslė it šuns? Aš rimtai džiovintus bananus pusryčiams valgiau, negalėjai taip paprastai atspėti. Bet juk jie praktiškai bekvapiai, ar ne? Ir kai išskalauji burną, jokių kvapų iš viso neturėtų likti, tai kaip tu...?
- Man atrodo, pėdsakų liko aplink lūpas, - sumurmėjo Luka. - Kitą kartą prausk visą veidą.
- Eik sau, rimtai užuodi!
- Baik. Gal tik truputį jautriau nei įprastai. Ir tiek.
- Mhm, - Julija skubiai apsidairė ir palinko arčiau Lukos, - o gali pasakyti, ar Nojus šiandien ko nors pavartojęs? Akys lyg ir nebuvo stiklinės, bet maža kas.
- Gerai, aš tikrai nesiruošiu uostyti kiekvieno berno vien todėl, kad tau linksma! - mostelėjo rankomis Luka. - Neversk manęs gailėtis, kad iš viso apie tai prasitariau!
- Tu bijai, kai tave liečia, - sumurmėjo atšlydama Julija. - Ir tavo uoslė lyg šuns. Gal turi daugiau paslapčių mano dienai praskaidrinti?
„Daugiau nei norėtum žinoti“ - pagalvojo Luka, papurtydama galvą. - „Ir jei sužinotum bent pusę, greičiausiai spruktum klykdama kaip ir tie, kiti... “
2015-03-21 10:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-22 12:47
Zefyra
Po Velnių medžiotojo, kažkaip šitas kolkas netaip linksmai skaitosi... Bet bus matyt kaip toliau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-24 15:43
Žvėrius
Meškiuk, po velniais, bet aš rašau (beveik visada) lietuviškai. Juk dabar telefone lietuviškos raidės lengvai pasiekiamos, sms operatoriai krūvom duoda, tad nesmagu rašyti kitaip ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-22 16:07
Meškiukas
Jei Aurimaz nebūtų pažadėjęs, kad vėliau sulauksim fantastikos, kur trigalviai ateiviai, raiti ant skraidančių ryklių šaudys lazeriais leprikonus, pradėčiau burbėt kad pačios fantastikos kiek mažokai.
Ir, kas, po velniais, rašo telefone žinutes tvarkinga lietuviška kalba? Su visais "š", "ė", "ž" ir tt?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-22 00:42
Žvėrius
Na, skaitom ir laukiam, kas gi čia bus. Ar raudonplaukė užsiliepsnos tiesiogine to žodžio prasme :)

Man, kaip buvusiai sostinės studentei, važinėjusiai autobusais, įdomu, kaip Luka važiuoja į rytines paskaitas :) Bet čia tik šiaip :)

Kol kas kreivai atrodo Lukos ir Julijos draugystė "per atstumą". Viena lyg valdovė, kita tarsi pavaldinė, sauganti, paklusni ir nieko neklausinėjanti, ir dar atsiprašinėjanti lyg kokia vergė. Tad laukiu, gal dar paaiškės kas nors ir apie Juliją.

Dar pagavau, rodos, bereikalingą pasikartojimą: "Nuo to laiko prie lietuviškos prozos nebesugrįžo, nors retsykiais vis pasijusdavo išduodanti gimtąją kalbą."
"Nors retsykiais ji mintyse pakeiksnodavo save išduodanti gimtąją kalbą, prie ištakų grįžti netraukė." :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-21 23:22
Aurimaz
Prie ko čia Akmenų Laivas? Tai visiškai skirtingi kūriniai, jų net neverta lyginti. Jei imsite mano ateities kūrinius ir mėginsite juos lyginti su prieš tai buvusiais, tai chebryte - taip jūs tik susigadinsite patį skaitymą. Jūs dar Velnių Medžiotojo čia paieškokit, gal netyčia atrasit.
Susinervinau net...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-21 21:24
pikta kaip širšė
Prisimenant Akmenų laivą ir nenoromis jį palyginus su šiuo tekstu kyla jausmas, kad pirmasis autoriui buvo mielas ir svarbus, toks, su kuriuo norisi dirbti ir užsiimti, o šiam kažkaip pradeda trūkti  kūrybinės ugnelės. Gal klystu, nežinau.

Man labai šis teiginys užstrigo "Kiekviena mama paslapčia džiaugtųsi, jei vyrai dėl jų dukrų karus keltų!" - jei norima sukurti išmintingos Lilijos portretą, manau reiktų šios frazės aptsisakyti: kaži, ar protinga moteris norėtų, kad jos dukra kažkam būtų prizo vietoje. Nors gal čia mano feminizmas prasimuša ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-21 21:02
Mil2kas
Šiaip taip perskaičiau. Parašyta gal ir gerai, bet manęs neįtraukė, nuobodokas toks kūrinukas, sakyčiau visiškai ne tavo rašymo stiliui skirtas. Jei trečioje dalyje nesulauksiu veiksmo imsiu keiktis :D :P
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-21 16:34
Juozas Staputis
Studentų tarpusavio santykiai, vaikų ir tėvų bendravimo manieros ir kvapų fantazijos , gana įdomus ir ilgas kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą