Aš niekad nepalaidosiu tavęs,
Nes tu esi nematomas –
Ištirpęs šnervėse, aortoje, kalboj
Bei naktimis grįžti laukimo krateriu,
Veržies lava bemiegėj aplinkoj,
O aš matau tamsoj net nesupratusi,
Kodėl net lango stiklas tapo matinis
Ir neberymo ilgesiu aušroj.
2015-03-24 10:29
ai kaip dora! labai laukiau kažką tokio surasti. trūksta vertės, nes sluoksnio dar kokio reiktų, bet apskritai - dailu, gera, primena :)
2015-03-19 16:19
Ir gerai, nors prie visko taip lengva prisikabinti, bet ar verta? Labai šauniai sukurta būsena.
2015-03-19 15:51
Ema, aš nekomentuosiu, žinok, kad skaičiau.
2015-03-19 00:50
Ema, aš nekomentuosiu, žinok, kad skaičiau.
2015-03-18 21:43
Ema, aš nekomentuosiu, žinok, kad skaičiau.
2015-03-18 20:48
Man ir "stiklas matinis" patiko.. :)
2015-03-18 19:44
na jau tirpimas šnervėse ne itin poetiškai nuskambėjo
2015-03-18 18:53
Ištirpęs šnervėse, aortoje, kalboj
Bei naktimis grįžti laukimo krateriu,
Veržies lava bemiegėj aplinkoj, - Gražu, stipru, meniška
2015-03-18 18:35
Beveik puikus eilėraštukas, nes krateris, lava ... aha , o va tą antrą net reikia apversti į "ten" , taip manau - 4
2015-03-18 17:16
O turėta galvoje „laiduoti“ ar „laidoti“?