viena

ji tūkstantį metų
stovėjo
bekraštėje dykumoje
jausdama
kojų pirštais tekant nebūtį.

be sustojimo laukdama
klausydama kaip laikas verkia.

ir viso pasaulio skausmas
tilpo sugniaužtame jos delne.

tada ji užsimerkė
įkvėpė - giliai.
bet skausmas
liko delnuose

nusišypsojusi
ji atsimerkė

pasaulio nebebuvo.