Rašyk
Eilės (72698)
Fantastika (2185)
Esė (1496)
Proza (10267)
Vaikams (2484)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Laukinė Obelis Laukinė Obelis

Klaidos. Naktis pasienyje

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Naktis buvo ilga ir sunki, lyg pamišėliškas laviravimas ant kyšulio tarp dviejų bedugnių – viena pusė grasino kelione atgal iki pat namų, vėl pro Nikelį, Murmanską, per Karelijos miškus – skausmingas, nemalonus, tačiau jau išbandytas kelias, tik baisu, kad, nebejaučiant užsidegimo žūtbūt pasiekti tikslą, tai taptų per daug pavojinga; kitoje pusėje buvo tai, kas viliojo, o kartu ir baugino – visiška nežinomybė. Rūpėjo kuo greičiau nuo šio riboženklio nušokti, norėjosi stabilumo, tvirto pagrindo po kojom.

    Vakar Nikelio gatvėje prie jų sustojusiame automobilyje sėdėjo trys bičiuliai, išsiruošę į žvejybą – dar viena Vaivai nesuvokiama istorija, visiškai nederanti prie šio užkampio logikos. Jau pamatė, kad čia stovi namai, įsitikino, kad šiame krašte irgi gyvena žmonės, beveik tokie pat kaip ji ir Nerijus, vežimėlyje miega kūdikiai, kurie paaugę strikinėja aukštelėje su krepšinio kamuoliu. O štai dabar paaiškėjo, kad jie dar ir žvejoja. Ji vis mėgino užgniaužti šias nejaukias mintis, įtikinėdama save, kad gyvenimas šiame krašte yra toks pat natūralus, kaip jai buvimas savo namuose. Ir vis dėlto nesisekė, ši logika atrodė negalima, sukonstruota. Vienintelė šio krašto paskirtis – stipriai atsispirti ir lėkti tolyn. Net nesvarbu, kuria kryptimi. Vienintelė Vaivos svajonė šiuo metu buvo kelionė į priekį. Kuo greičiau, nesvarbu, kad naktis.
    Vaikinai, traukiantys į žvejybą prie ežero visai greta miesto, sutiko pavežėti juodu iki posūkio, gal porą, gal vos pusantro kilometro. Buvo gera įlipti į šiltą, nors ir ankštą automobilį, gera buvo pajusti, kad žmonės čia nėra tik pilkos figūrėlės – jie irgi tikri, nors gyvena štai čia, gal niekada iš šio krašto nebuvo išvykę, gal net nežino, kad gali būti kitaip.
    – O tą žuvį... ją valgote?
    Vos ištarusi klausimą, Vaiva suvokė, koks jis nevykęs, bet vaikinai, regis, nieko bloga neįžvelgė. Istorijos apie žuvį ir žvejybą pripildė automobilį.
    Posūkis, prie kurio jie turėjo išlipti, artėjo.
    Horizonte išniro kalnai.
    – Pažiūrėk, – sušnibždėjo Vaiva Nerijui, nedrąsiai pasukdama galvą.
    Apvažiavus platų vingį, kelias nusitaikė tiesiai į saulės spindulių nutviekstą kalnų sieną ir mergina nebesusilaikė:
    – Kaip gražu!
    Visi trys vaikinai aklai žvelgė pirmyn, tarytum priešaky būtų ne gyvas reginys, o netikra, pieštuku išpaišyta dekoracija.
    – Tie kalnai jau užsienis, – tarstelėjo vienas.
    – Ten jau tikrai Norvegija? – sukluso keliauninkai.
    – Užsienis.
    – Reiškia, jūs žvejojate visai šalia Norvegijos? – šyptelėjo Vaiva, tarytum tik dabar būtų įžvelgusi šią galimybę. Nuotaika praskaidrėjo.
    Merginos mintis žvejams nepadarė didelio įspūdžio.
    – Gal jau pasakykim jiems? – Vaiva kumštelėjo Nerijui.
    Regis, draugas gerai suprato, ką ji turi mintyse, ir pritariamai gūžtelėjo.
    – Iš tiesų mes patys į Norvegiją važiuojame, – ištarė Vaiva. Kalbėjo kiek prislopintu balsu, ir vis dėlto tai nuskambėjo gana iškilmingai.
    Vairuotojo akys dirstelėjo į ją veidrodėlyje.
    – Kaip jūs važiuojate į užsienį be automobilio?
    – Sustabdysime ką nors, kaip ir dabar. Arba eisime.
    – Eisite per sieną?
    Klausimai keliauninkams nesukėlė jokių abejonių – sėkmingai įveikus pustrečio tūkstančio kilometrų, imi tikėti, kad nukaksi bet kur, kur tik reikės.
    – Ėjome per Estijos sieną į Rusiją. Viskas sekėsi gerai.
    Vaikinai susižvalgė ir energingai leidosi į svarstymus apie įvairias galimybes. Vaiva su Nerijumi nesikišo, tik pasyviai sekė kalbas, tarytum išeities ieškojimas būtų ne jų užduotis, ne jų atsakomybė. Norėjosi pagaliau pasiduoti, leisti kitiems pasirūpinti ir rasti geriausią sprendimą, kaip buvo vaikystėje, kaip buvo namuose vos prieš savaitę, prieš išvykstant. Staiga pasijuto, kad viena savaitė, kai esi visiškai atsakingas už kiekvieną savo žingsnį ir dar už tą žmogų, kuris šalia, kai viskas, ką turi – namai, virtuvė, miegamasis – telpa į kuprinę, kai vienintelis tavo turtas ir tiltas į paskutinį išsigelbėjimą nesėkmės atveju slepiasi viename vienintelyje banknote, rūpestingai susuktame ir užsiūtame mažiausioje džinsų kišenėlėje, – dabar pajuto, kad ta savaitė per ilga. Prisiminimai apie įkyrų, erzinantį mamos siūlymą niekur nevykti dabar ėmė šildyti, tik per vėlu, jau per vėlu.
    Automobilio kratoma Vaiva stebėjo saulėje degančias kalnų viršūnėles ir nebesuvokė, ar tai tikra, nebežinojo, ar norėtų, kad tai būtų tikra. Gal tik sapnas. Savo lovoje. Arba nuotrauka, matyta dėstytojo albume.

    – Vieną kartą per savaitę važiuoja autobusas, – prižadina balsas. – Iš Murmansko, bet jei turėtų laisvų vietų, gal ir nuo čia jus paimtų.
    Taip, autobusą Vaiva su Nerijumi jau buvo išbandę, tikėjosi patektį į jį kartu su išrinktaisiais, vizas turinčiais Rusijos gyventojais, tačiau paaiškėjo, kad jiems, esantiems iš Lietuvos, vietoj dešimties tūkstančių rublių reikėtų sumokėti penkiasdešimt tris dolerius, kitaip tariant, šiai mažai kelio atkarpėlei įveikti tektų paaukoti daugiau nei pusę banknoto, užsiūto Vaivos kišenėlėje. Ji apčiuopė pirštais kietą siūlę, už kurios slėpėsi susuktas popierėlis – šimto dolerių banknotas, pasiskolintas su ta mintim, kad jį panaudos tik tokiu atveju, jei tikrai bus neišvengiama. Taip, sienos kirtimas yra viena iš svarbiausių akimirkų, ir vis dėlto kaina buvo per skaudi, abu suprato, kad negali to dalyti, juk priešaky dar laukė visiška nežinomybė.
    – Tai per brangu, – paaiškino ji žvejams. – Mes net neturime tiek pinigų.
    Atsakymas šįkart neslėgė, priešingai – išlaisvino iš nejaukios būsenos, kuri užgulė įsėdus į šį plerpiantį žiguliuką su paprastais vaikinukais, keliaujančiais į naktinę žvejybą ir geranoriškai apsiėmusiais pavežėti svetimus lietuvius porą kilometrų svajonių šalies link. Dabar atrodė, kad visi tapo lygūs.
    Automobilis pralėkė keliuką, vedantį prie ežero, nepasuko. Du kilometrai virto septyniolika. Kalbos užpildė automobilį. Pro pravertą langelį sruvo vėsus šiaurinio miško oras, bet tai nebešaldė, tik maloniai gaivino. Galiausiai žiguliukas sustojo.
    – Viskas, – atsisuko vairuotojas ir giedru rusišku veidu šyptelėjo pakeleiviams. – Daugiau mes negalime. Ten muitinė.
    Nerijus ištempė iš bagažinės kuprines, užsimetė savąją ant pečių, kitą laikė rankose. Vaiva, pamakalavo pirštais po kišenę, bet ten nebebuvo nei rublių, nei Vokietijos markės. Puikiai tai žinojo, nors labai norėjo, kad būtų kitaip. Apėmė nesmagumas, nežinojo, kaip viską užbaigti, bet vaikinai šūktelėjo linkėdami geros kelionės ir nudardėjo į žvejybą. Paskutinis „iki pasimatymo“ nuskambėjo keistai, tarytum tai keltų grėsmę. Grėsmę likti. Neišvykti. Grįžti.
    Jiedu vėl liko dviese. Žengė kelis metrus į priekį ir sustingo. Pasijuto tikrai pasiekę pabaigą, priešaky – tvoros, spygliuota viela, stulpai, didžiulės plokštės su ta atributika. Netikėjo, kad tokių sienų dar esama, Lietuvoje visa tai jau porą metų buvo praeitis.
    Muitinė naktį neveikė. Kai pagaliau esi čia, tai atrodė absurdiška, bet vis dėlto teko susitaikyti su laukimu. Paėjėję į šalį ant žolyno susirado vietelę nakvynei.

    Kūną krėtė šaltis, veidą atakavo uodai, o visas šias dideles ir ne tokias dideles nelaimes įrėmino nenutilstantis pasienio automobilių riaumojimas.
    Vaiva užtempė miegmaišį ant veido iki pat akių ir pūsdama garą vidun stebeilijo į juodą vabzdžių debesį balto dangaus fone. Nerasdamas kito kelio šiltas oras iš burnos sruvo palei skruostus, per smakrą, vijosi apie kaklą. Lyg apkabinimas, norintis nuraminti. Pavargusi nuo zirziančio spiečiaus ji paslėpdavo visą galvą po miegmaišiu, tačiau automobilių burzgimas vėl priversdavo išlįsti ir klausytis įtempus ausis. Abejonės, ar protinga per sieną eiti, blėso. Šis kraštas tapo dar labiau svetimas, nemielas, atgrasus. Norėjosi stipriai atsispirti. Nebegrįžti.
    Seniai ji nebuvo taip laukusi ryto, kuris šiame krašte nežinia kada prasideda ir kada pasibaigia, nes saulės šviesa visą parą sukasi dangaus pakraščiu. Žiūrint į viršų rodėsi, kad valstybės riba nužymėta ne tik ant žemės, bet ir danguje – vakaruose visiška giedruma, kalnų viršūnės visą naktį maudėsi saulės spinduliuose, o šiapus pilkavo surūgęs, nykus debesų kilimas.
    Galvoje rezgėsi ryškūs vaizdai: be uodų, be šalčio, be kiaurą naktį burzgiančių pasienio automobilių, be šiurpių betoninių sienų. Ten viskas turėjo būti būti kitaip.

    Atsikėlę jie sugrūdo miegmaišius į kuprines ir susiruošė eiti. Nesijautė alkani. Skrandžiai per penkias dienas susitraukė, maisto vis dar buvo likę daugiau nei tikėjosi.
    Dar kartą pamačius sieną, kūną vėl suspaudė milžiniškas delnas, jau nebežinojo, kas tai, tai užvaldė kaip neišvengiamybė. Į priekį nešė ne kojos, o tikslas.

    Išėjusi pro duris ji pastatė kuprinę ant asfalto ir klestelėjo ant suoliuko, kurį vyras buvo nurodęs pirštu pro langą. Atsisukusi stebėjo, kaip muitininkai traukia daiktus iš Nerijaus kuprinės ir dėlioja juos ant stalo: iš paklodės siūtas maišas su džiovintos juodos duonos kriaukšlėmis, Murmanske pirkto sviesto pakelis, mamos kepti sausainiai, susukti į raukšlėtą foliją, tualetinio popieriaus ritinėlis, marškiniai, dvi poros kojinių, nuotraukų albumėlis, į skarą susuktas degtinės butelis, kurį darbuotojo rankos išpakuoja ir akylai apžiūri, pirma dangtelį, tada turinį; miegmaišis, kuris pajutęs laisvę išsipučia, ketindamas okupuoti visą stalą. Muitininkas, net nežiūrėdamas į Nerijų, tarytum visai ne jis būtų tikrasis šios kuprinės savininkas, kiekvieną daiktą nuodugniai apvarto, apžiūri, tada deda greta kitų, rikiuoja juos į ilgą eilę. Vaiva mato, kaip jo ranka neria vis giliau, greitai pasieks kuprinės dugną. Dar truks supakuoti.
    Ji išsitraukia dienoraštį. „Jau praėjau rusų muitinę. Nerijų vis dar krausto. Rankos dreba po tokių patikrinimų. Laimė, prie dokumentų ir kvietimo neprisikabino. Tai va, pusė kliūties jau įveikta, dabar dedam viltis, kad ir norvegai praleis. O tada – aleliuja! Sakė, iki norvegų posto toli, patiems eiti neleido. Turėsime laukti, kol kas nors automobiliu važiuos ir sutiks pavežti. Net nežinau, kokioje šalyje dabar esu, gal tai neutralios erdvės zona? Labai keistas jausmas. “
2015-03-13 16:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-15 23:31
sesė_mėta
Kaip ir kaLu man keistai nuskambėjo pabaiga. Rankos dreba, o dienoraštį jau rašo. Na, bet gal tikra rašytoja :).
Šį kartą norėtųsi, kad autorė būtų įdėjusi didenę teksto atkarpą - pritrūko man čia įvykių kažkaip. Bet nieko naujo nepasakysiu - parašyta gražiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-20 22:37
shoku
Ir verkia mano sirdis matydama, kaip toliau sekmingai gimdoma mainstrymine proza ir pakuojama indeliuose su banaliais mikimauzais, kad pritrauktu pagyvenusiu  moteriskiu, ieskanciu saldesio sielos riaumatams gydyti, aki :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-17 20:51
Laukinė Obelis
Taip, "istorija paramstyta tikrais įvykiais" gal būtų gana teisingas apibūdinimas, o "reanimacija" - jau ne visai, nes nieko nereanimuoju, tik panaudoju kai kuriuos faktus ir patirtis naujai istorijai sukurti. Kaip ir visada savo kūryboje. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-17 19:28
Pelas
Aha, pasirodo istorija paramstyta tikrais įvykiais. Tęsk reanimaciją :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-17 16:31
Laukinė Obelis
Norėčiau atsakyti į Pelo klausimą, deja, kažko tikslaus nepasakysiu. Visa tai buvo prieš 22 metus, tad atmintis ne viską išneša, o kelionės užrašuose apie šią vietą irgi tik tiek, kiek atminty liko - kad visą naktį netoliese zujo automobiliai. Ne, tai buvo ne eismo srautas - jokio srauto tarp valstybių ten tuo metu nebuvo. Tai buvo pasienio apsauga, bet kaip jie ten važinėjo, ar ratais, ar kitaip - nematėme ir nelabai norėjome matyti, nes per daug dairytis tokiose vietose tuo metu buvo pavojinga... Viena žinau - nuo paskutinio rusų posto iki norvegų pasienio buvo apie 20 km. Tame ruože turbūt ir vyko pasieniečių judėjimas. O muitinė naktį būdavo uždaryta visiems.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-17 09:38
Pelas
Džiugu matyti, kad Klaidos tęsiasi. Dabar nuojauta kužda, kad būtent pirmasis pavadinimo žodis ir yra tai, link ko judama ir kas turėtų neblogai supurtyti. Ir dabar be autorės pagalbos jau sunkiai susigalvočiau užbaigtumą :)
Kol kas porai sekasi. Vaikinai už pavėžėjimą galėjo ir atlygio „paprašyti“. Skaitant pagalvojau, ar važiuojant galėjo visų bendravimas, po to vaikinų tarpusavio svarstymai sutilpti į du km. Bet kai atstumas  išsitempė į 17km, tuomet tvarka. Norėčiau LO paklausti, kaip su muitinės naktiniu nedarbu yra, kuomet automobiliai visą naktį burzgė pasieniu. Ten kažkokia lygiagreti sienai trasa Rusijoj pusėj (automobiliai sienos nekerta)? O gal įrengtos dvi atskiros muitinės zonos pėstute keliaujantiems (naktį nedirba) ir transportui (naktį dirba)? O gal transportas nestabdomas kerta sieną(??), bet į važiuojamą dalį nepapulsi? Šios vietos nesupratau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 22:56
Laukinė Obelis
Ačiū, Aurimai, gana nebloga mintis, kad derėtų skelbti kažkokią info apie būsimą kūrinį - tam tikrą anotaciją, kur būtų bent jau tokia elementari medžiaga kaip apimtis, pagrindinė siužeto idėja ir pan. Tik kur tai skelbti ir kaip? Čia jau klausimas jums, administratoriai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 17:52
Aurimaz
Sakyčiau, tokių tekstų prozoje yra nemažai, tik kad ne visi tokią aukštą kokybę išlaužia. Dėl kažkokių didesnių lūkesčių reiktų bent žinoti, apie ką bus visuma. Kažko panašaus į anotaciją knygos nugarėlėje...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-14 10:27
Juozas Staputis
Puikiai aprašyta kelionė į Norvegiją, nors dar ji nepasiekta, tikriausia vyksmas vyks toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-14 09:46
kaLu
Tikrai skaniai susiskaitė.Darosi vis įdomiau, kaip toliau seksis horojams.

Kiek nelogiškai pasirodė ta vieta, kur keliauja žiguliuku-iki tos vietos, kai keli kilometrai virsta 17, labai jau nemažai veiksmo, kalbų, realybėje gi labai greit prabėga tie keli km. Tai gal reiktu greičiau padaryti perėjimą į 17km?

Pastebėjau, kad autorė jautriai ir įtraukiančiai moka aprašyti žmonių tarpusavio psichologines situacijas, tai va, norėtus jų ir daugiau, nes kolkas labiau aprašomas atskirų veikėjų būsenos, ir kažkpdėl beveik tik Vaivos. Suprantu, kad ji čia pagrindinė, bet norisi daugiau ir Nerijaus, o ateityje, pasiekus saugesnę vietą, galbūt ir kitų veikėjų.

Kiek nustebino pabaiga.Ar tikrai katik pasienį kirtęs ir vis dar streso krečiamas žmogus imti iškart rašyti dienoraštį? Na gal...Bet visgi tokie įrašai intymus, o čia pasienis, draugo likimas dar neaiškus. Pačio įrašo idėja gera, bet gal kiek vėliau, kitoje aplikoje jo reiktų?

Tai tokios va smulkmės iš mano subjektyvaus žvilgsnio, nes visumoje parašyta labai švariai ir gerai. Lauksiu daugiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-14 06:48
vėžliuko sapnas
Tik šyptelėjau patenkinta. Toliau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-13 17:05
_ ___
1-
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-13 16:48
wrawr
Gyvenimiškas, gan paviršutiniškas (pats tokių nesirenku skaityt).
Bet nustebino kokybe, 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą