„Saulėje paklydo debesis, užtemdęs baltąjį balandį“

Svetimai nesvetimas

Savoj troboj aš svetimas jaučiuos,
O svetimoj kaip šeimininkas.
Graudžiai aidi sutemos languos,
Viduj švenčiam dar nerūpestingas.

Už vartų jau girdžiu, riaumoja,
Nenuskriausti jau stojasi plačiai.
Palaimintasis reka doną,
Užklupo netikėtai paryčiai.

Verkdamas prie skambančios kosčiuškos,
Kad neturėjome tada Kosčiuškos,
Grobstydamas savo žemės likučius.

Ir žvelgdamas, į tuos kurie ištrūko,
Pro akinius, užtemdytus raudono rūko,
Užkloju veidus nuskriaustų ramius.