Gajaus lanku,
pro nukarusias
beržo šakas,
siunčiau
į širdį Aušrinės
spygliuotas rožių
strėles;
o ji verpė gijas,
audė vergiją jausmų
ir laukė, kad kūną
perskrostų
žaibu...
Nepakako Kondoro
skrydžio klaikaus
pasiekti aukštį
ryškiosios žvaigždutės
dangaus.
Eilėraštis, turbūt, pamąstymai apie tai, ką teko išgyventi tokiam mažam žemės lopinėliui, kaip Lietuva. Žinome, kad krikščionims Aušrinė simbolizuoja šv. Mariją, o Lietuva garsėja kaip Marijos žemė. Tai ir leido man daryti prielaidą, kad eilėraštis apie Lietuvą. Žinoma, tai tik mano interpretacija. Gajaus lankas simbolizuoja nuo senovės laikų užpuolikams lyg gardų kąsnį rūpėjusį kraštą. Žinoma, Julijus Cezaris čia niekuo dėtas ir nereika jo čia tiesiogiai įžvelgti. Lankas čia, manau, vaizduojamas lyg noro užvaldyti, pašauti, pavergti simbolis. Puiki metafora - nukarusios beržo šakos. Tai - lietuvio nuolankumas, dažnai susitaikymas su likimu, suvokiant savo, kaip tautos mažumą. Iš čia ir nuolatinė baimė būti pavergtai, užkariautai, nuolatinis laukimas kūną perskrodžiančių žaibų, vergijos gijų audimas... Spygliuotos rožių strėlės, tikriausiai reiškia sovietinę okupaciją - negali jaustis pašautas, juk tu apipiltas gėlėmis, skęsti rožėse, koks dovanotojo kilnumas! Geresnės metaforos nesugalvosi, jei čia tikrai apie tai. Kondoras, tikrinis daiktavardis reiškia, ko gero, vokiečių bombonešį - lyg naudojo tokius kare, aš nesu žinovė. Tuo skrydžiu, kuriam nepavyko pasiekti Aušrinės norima pasakyti, kad bent jau tiem snepavyko pasiglemžyi Lietuvos, kaip buvo planavę. Bet čia, nors Kondoro skrydis ir gerai pasirinkta metafora, bet ji nukenčia nuo būdvardžio klaikaus. Jį aš be gailesčio išmesčiau. Per daug nuvalkiotas ir labai jau nuomonę peršantis. Turiu omenyje, kad nuomonę skaitytojas turi pats susidaryti iš jūsų lyg ir neutralaus aprašymo. Jausmai - skaitytojų, jūs tik atidengiat tai, ką matot pats. Jūs nevertinat. Parašęs klaikaus - jūs įvertinat: blogas, labai baisus. Skaitytojui nebepaliekama tokia galimybė. Manau, supratot, ką aš norėjau pasakyti. Dabar pabaiga su ryškiąja žvaigždute dangaus. Nurodysiu man užkliuvusius trūkumėlius: 1. Nederinamasis pažyminys dangaus eina po pažymimojo žodžio žvaigždutės - to reikia visada kiek įmanoma vengti net ir rimuotuose kūriniuose, o verlibre - juo labiau. 2. Per daug pažyminių jau tokioje lengvutėje frazėje: ryškioji, dangaus. 3. Mažybinė forma žvaigždutė suprastina visą eilėraštį - čia jos tikrai nereikia. 4. Gal ir atsitiktinai, bet susirimuoja klaikaus ir dangaus, ko tikrai reikia vengti, nes visame eilėraštyje nebuvus rimo, jo čia irgi nereikėtų, nes suardomas kūrinio vientisumas. 5. Vietoj žvaigždutės reikėjo paieškoti ko nors ne tokio sukramtyto. Juk paminėjote Aušrinę, tegu skaitytojas susivokia, kad čia žvaigždė. Galima buvo, pvz., pavadinti dangaus mergele... Kondoru šoviau į dangų Nepasiekiau mergelės lūpų ar pan. Man patiko, kad rašoma pirmu asmeniu. Nepykite, kad kišu savo tikrai labai subjektyvų trigrašį, bet apibendrinau ir kitų komentatorių pastabėles, nes racionalaus grūdo jose yra. Dėl mažybinio žodžio žvaigždutė ir dėl klaikaus.
Supoetintas meilės tragizmas tampa vertybiniu skaitytojo kelrodžiu. Autoriaus erudicija ir meistriškas žodžio valdymas kuria emocinę įtampą ir palieka gilų nuostabos įspūdį. Tik Maestro ranka galėjo parašyti žodžius: “audė vergiją jausmų…”. Didžiulė pagarba ir padėka.
Kažkaip visgi klaikiai suplakta tie tikriniai vardai į vieną tekstą , na nebent Aušrinė vietoje, o tas romėnas (neaišku kuris) ir paukštis/bombonešis ... 2